Forumas.Fantastika.lt

fantastika.lt forumas
Dabar yra 2017-12-15 6:26

Visos datos yra UTC + 3 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
Parašytas: 2017-10-26 15:41 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2013-10-26 18:49
Pranešimai: 1
Sveiki fantastikos mėgėjai. Po kelių metų pertraukos pristatau jums savo naują darbą pavadinimu: „Naujoji Iliada“. Kaip visada, savarankiškai imetu ištrauką iš knygos. Nepamirškite, Lietuvoje, kaip ir bet kokioje kitoje išsivysčiusioje šalyje, autorių teisės ginamos. Tad nei šią ištrauką, nei kitą tekstą iš knygos platinti, be autoriaus sutikimo, griežtai draudžiama.


Viename Šiaurės Europos mieste, Vilniuje, kur požemiuose Velnias kelia puotą, o danguje naktimis žioji Juodoji skylė, savo gravitacine jėga pasiglemžianti pasiklydusias žmonių sielas, – štai tokiame Vilniuje... laikrodžių rodyklėms judant į priešingą pusę, miesto varpinėms vidurnaktį mušant trylika dūžių, šėlsta maniakas, galabijantis šventus žmones. Jį sustabdyti pasišauna detektyvas Konstantinas, pasitelkęs mistinių, ir ne tik, galių turinčią raganą Valeriją. Netikėtumų kupinuose siužeto vingiuose Konstantinas pagaliau suvokia – tikrojo nusikaltėlio ieškoti reikia ne Žemėje.
Skaitytojau, tavęs laukia nutrūktgalviška kelionė į Dievo karalystę, kur autoriaus fantazija atgaivina pasakas ir mitus.

Knygoje apstu atvirų prievartos ir seksualinių scenų, todėl ji nerekomenduojama ypač jaunam skaitytojui.


Prologas

Skaitytojau,
šie trys trumpi prologo fragmentai jums pasirodys tarpusavyje niekuo nesusiję, bet jie svarbūs įvykiams, kurie toliau klostysis knygoje. Jie turėtų jus suintriguoti ir atskleisti bendrą knygos dvasią.

P1. Dangiškoji puota

„Kalė“, galvojo vyriškis pjaustydamas daržoves ir mesdamas į verdantį sultinį puode. „Na nieko, kerštas už blogus darbus saldesnis už medų“, piktdžiugiškai keršto planą kūrė vyriškis maišydamas dangiškąją sriubą.

– Manęs laukia siurprizas? Koks? – paklausė vyriškio moteris.
– Jei pasakysiu, tai nebebus siurprizas, – atsiliepė vyriškis, tas pats, kuris virė sriubą. – O dabar užrišiu tau akis ir užkimšiu ausis, kad labiau nustebinčiau.
– Elkis kaip tinkamas. Juk žinai, aš paklūstu tavo valiai. Esu tau ištikima širdimi, kūnu ir siela, – neprieštaravo moteris, ir vyriškis paskubėjo marška užrišti jai akis ir vata užkimšti ausis.
Netrukus jiedu jau stovėjo prie didžiulio katilo. Moteris užuodė iš jo sklindantį apetitą žadinantį kvapą.
– Ar atsimeni sriubą, kurią neseniai valgėme?
– Ji buvo nuostabaus skonio. Tu išties moki gardžiai gaminti, – nuoširdžiai prisipažino moteris.
– Dabar norėčiau tau parodyti sriubos turinį, – tarė vyriškis ir, pirma atkimšęs moters ausis, mikliai nutraukė nuo akių raištį.
Moters akims atsivėrė groteskiškas vaizdas. Didžiuliame katile virė beodė mergaitė. Iš pradžių moteris nesumojo, ką tai reiškia. Bet kai pagaliau susivokė ir atpažino katile plūduriuojančią nelaimingąją, ėmė žiaukčioti ir apsivėmė – katile virė jos tikra dukra.
– Kaip tu galėjai? Juk ji tave mylėjo. Juk tai tavo kraujas! – isteriškai raudodama pakvaišusi iš nevilties ėmė klykti moteris. O kai pasmerktoji atsimerkė, moterį it žaibas nutvilkė mintis, kad vargšelė gyva, ir tą pat akimirką neteko sąmonės.
Tačiau košmaras tuo dar nesibaigė. Moterį į žiaurią realybę sugrąžino kiaurai visą kūną perskrodęs energetinis šokas. Pamažėle atsimerkė ir tai, ką išvydo, ir vėl vos nenugramzdino jos į nebūtį. Raudonai spindinčioje patalpoje vienas šalia kito stovėjo kankinimo aparatai, ant kiekvieno jų aimanavo, dejavo, vaitojo ir maldavo pasigailėti pasmerktieji pragaro kančioms. Visi jie buvo nuogi, o baisiausia – gyvi ir net sąmoningi. Moteris pajuto kūną varstantį aštrų skausmą, lyg būtų persmeigta skersai ir išilgai. Pažvelgusi į save išvydo, kad ir ji kabo ant vieno iš kankinimo aparatų. Vos tai suvokusi, neteko sąmonės, bet palaiminga nebūties būsena netruko nė sekundės – ją tuoj pat pažadino ir vėl visą kūną sukrėtusi energetinė srovė. Agonija tęsėsi. Šalia kankinės išsišiepęs stovėjo tas pats dangiškasis virėjas.
– Saldžiau už medų, – lėtai ištarė pabrėždamas kiekvieną skiemenį, šaltakraujiškai stebėdamas prasikaltusios moters kančias.

P2. Nakties dangus praveria užkulisius

Simona Simonaitė, stipriai įsikibusi į mamos delną, pustekinė tipeno lenkta Vilniaus senamiesčio gatvele, vos ne vos spėdama paskui lekiančią mamą. Naktimis Vilniuje buvo nesaugu. Nesaugu net ir šventąją kūčių naktį. Jiedvi svečiavosi pas Simonos močiutę, mamos mamą, Simonaitę vyresniąją. Močiutė buvo paruošusi įprastą kūčių vakarienę, tiksliau – gedulingą vakarienę. Dvylika pasninko valgių ir spanguolių kisielius Simonai, mama su Simonaite vyresniąja skanavo raudoną tarsi kraujas gruzinišką vyną. Dabar, kai sutemo ir Vilniaus varpinės tuoj tuoj išmuš tryliktą valandą, kai kūčių vakaras pereina į Kalėdų naktį... tenka skuosti kaip patrakusioms.
Perlėkusios dar vieną vingiuotą Vilniaus gatvelę, jos atsidūrė Rotušės aikštėje, kur stoviniavo pulkelis žmonių. Visi susirinkusieji užvertę galvas stebeilijo dangun, tarpusavyje žvaliai kažką aptarinėdami. Simona dar buvo per toli, kad girdėtų, ką žmonės aikštėje šneka. Simonaitės mama trumpam apmirė žvelgdama į Rotušės aikštėje besibūriuojančius žmones. Bet atokvėpis truko vos keletą sekundžių ir štai jos vėl lekia, dabar jau Rotušės aikšte.
– Mama... mama... Į ką tie žmonės žiūri? Juk sakei, kad į dangų naktį žiūrėti nevalia? – uždususi nuo pustekinio ėjimo paklausė dukra, bet atsakymo nesulaukė, Simonaitė vyresnioji tik dar labiau paspartino žingsnį, kuris pamažėle virto bėgimu, ir timptelėjo paskui save dukrą, lyg nujausdama kažką negero.
Pralėkdama pro grupelę žmonių, Simona nugirdo keletą frazių.
– Tai bent Kalėdų dovana, – sumurmėjo vienas.
– Dovana? – nusistebėjo kitas. – Sakyčiau, tai veikiau primena kažkokį ženklą.
– Ir ką tas ženklas turėtų reikšti? – nusišaipė pirmasis.
– Manau, nieko gero. Žiū, visas skylėtas. Dievas aiškiai yra kažkuo nepatenkintas, – atkirto antrasis.
Simonos ausis pasiekė ir kitų aikštėje susirinkusiųjų pokalbio nuotrupos:
– Gal pasaulio pabaiga... paskutinio teismo diena... būtina atpirkti nuodėmes...
Staiga kažkas suriko:
– Atsargiai!!!
Tą pat akimirką iš dangaus tarsi griaustinis iš giedro dangaus į žemę žnektelėjo pianinas, tik dėl laimingo atsitiktinumo nesutraiškydamas kelių čia stovėjusių žmonių. Atsitrenkęs į aikštės plyteles instrumentas bemat išsitaškė į šipulius.
– Atėjo pasaulio pabaiga!!! – suriko kažkas.
– Sakiau, blogas ženklas! Dievas dangų prakiurdė! Matyt, paskutinės valandos prieš pasaulio pabaigą!!! – plyšavo žmogus, kuris anksčiau buvo užsiminęs apie iš aukštybių siunčiamą ženklą.
– Į bažnyčią!!! Greičiau!!! – pasigirdo raginimas iš būrio, ir visi pasileido iš aikštės kas kur.
Simonos mama sustojo ir, tarsi užmiršusi savo pačios įspėjimus, kilstelėjo smakrą aukštyn.
– O Dieve... – pagaliau prabilo mama. – Juk jis... žvaigždėtas, – sušnibždėjo apstulbusi.
Simona nepamiršo, ko mokyta, tad nepasidavė pagundai ir, užuot žvilgtelėjusi į dangų, dairėsi po akimirksniu ištuštėjusią Rotušės aikštę. Nustebusi išvydo nežinia iš kur staiga atsiradusią po aikštę skraidančią žmogaus sielą. Atrodė nelyg debesis, žilos damos pavidalu nusileidusi žemėn iš dangaus aukštybių. Išsigandusi Simona Simonaitė laisvąja rankele, nes viena tebebuvo įsitvėrusi mamos delno, užsidengė veiduką, bet pro pirštų tarpelius regėjo lakiojančią sielą ir tik šiai prasklendus visiškai arti jos užsimerkė.
– Mama... aš bijau, – sušnibždėjo. – Mama... eime namo.
Kurį laiką atrodė tarsi viskas būtų sustoję. Simona atsimerkė ir nebematydama lakiojančios sielos patraukė rankutę nuo veido. Žvilgtelėjo į mamą. Ji tebestovėjo užvertusi galvą į begalybę. Timptelėjo mamos ranką, bet toji buvo kaip akmeninė. Išsigandusi pažvelgė mamos veidan ir suspiegė:
– Mama... mama... mama!!!
Tačiau atsako nesulaukė, mama stovėjo tarsi mumija, be jokių gyvybės ženklų, visa pabalusi it kreida. Simona norėjo iš mamos delno ištraukti ranką, bet neįstengė, ranka buvo lyg įkalinta geležiniuose sustingusios mamos gniaužtuose. Simona verkdama maldavo mamą atgyti, bet jos maldavimai nei mamos, nei Aukščiausiojo nepasiekė. Staiga nevilties apimta Simona išgirdo balsą, sklindantį tarsi iš po žemių:
– Mergaite, aš tavo senelis.
Simona taip išsigando, kad net nustojo verkti. Žvilgtelėjo sau po kojomis – pro kanalizacijos dangčio kraštą kyšojo dvi senyvo žmogaus rankos.
– Nee... – baimingu balsu sumykė Simona.
– Taip, taip. Tavo senelis. Tik čia prasmegau. Padėk man, – įtikinėjo.
– Aš neturiu senelio. Abu jau seniai mirę, – paaiškino Simona dvejodama.
– Aš gyvas. Tau melavo. Aš prasmegau ir man reikia pagalbos. Gal turi ko nors valgyti?
– Ne, – atsakė Simona.
– Ateik arčiau, noriu tave paliesti. Leisk seneliui tave pačiupinėti.
Simona, tarsi užmiršusi mamos pamokymus, kad su požemių gyventojais negalima šnekėtis ir, gink Dieve, leisti save liesti, pasilenkė ir atsargiai ištiesė drebančią ranką nepažįstamajam. Raukšlėti pirštai akimoju stipriai ją sugriebė ir staigiu šiurkščiu judesiu nubloškė prie kanalizacijos dangčio. Tuomet kaulėti pirštai paleido jos ranką ir čiupo Simoną už plaukų. Senis, stipriai laikydamas ilgas mergaitės garbanas, iš visų jėgų pradėjo traukti ją artyn, tarsi stengtųsi įtempti į požemius.
– Ai, – suriko Simona iš skausmo ir rankomis sugriebusi savo kasą plėšte išsiplėšė iš jos garbanas įkalinusių gniaužtų. – Joks tu senelis, – piktai, jau išsilaisvinusi, pasakė, žvelgdama į tebekyšančias kaulėtas rankas su laimikiu – kuokštu Simonos plaukų.
– Aš senelis. Atsiprašau. Tiesiog norėjau tave paglostyti. Ateik pas mane, mergaite mano, – nesiliovė „senelis“.
– Nė nesitikėk, – atšovė Simona ir staiga suprato, kad besigrumdama su „seneliu“ išsilaisvino iš suakmenėjusios mamos rankos. Vėl žvilgtelėjo į mamą, ir širdį taip suspaudė, kad Simonos akys paplūdo ašaromis.
– Mergaite. Aš alkanas. Tu taip skaniai kvepi. Eikš. Noriu tave suėsti, – nebeslėpdamas ketinimų, gundė balsas, sklindantis iš Vilniaus požemių, visai kaip tas septynių ožiukų ar Raudonkepuraitės tykantis vilkas, kurį užpiso gražbyliavimas, bet Simona jo nebegirdėjo.
Nuleidusi galvą lyg išmirusiomis gatvėmis Simona nupėdino šventovės link. Nė gyvos dvasios nesutiko iki pat Aušros vartų. Dar nepasiekusi tikslo, išgirdo Aušros vartų varpinę mušant valandas – suskaičiavo trylika dūžių. Pagaliau priėjusi Aušros vartus, pro šonines duris į koplyčią greitai šmurkštelėjo vidun. Sausakimšoje blausiai apšviestoje salėje žmonės su kaukėmis, įsidūrę adatas į rankų venas, čia davė kraują. Simona, netekusi jėgų po sukrečiančių kūčių nakties įvykių, apalpusi susmuko ant šaltų bažnyčios grindų.

P3. Vėlyvas svečias

Policijos viršininkas Konradas savo miegamajame blaškėsi lovoje, lyg sapne su kažkuo kovotų, ir visas išpiltas šalto prakaito pro miegus murmėjo vis tą patį vardą:
– Valerija, Valerija...
Jį pažadino kažkieno šalta kaip ledas sunki ranka, palietusi petį. Konradas, lyg nukrėstas elektros srovės, smarkiai krūptelėjo ir impulsyviai atsisėdo. Dar dorai neprabudęs, pro užmiegotas akis bandė įžiūrėti nekviestą svečią. Apstulbęs negalėjo patikėti tuo, ką išvydo. Sunerimęs karštligiškai puolė trinti akis delnais ir lyg apdujęs be žado stebeilijo į atėjūną.
– Teo? Jūs? Ką veikiate tokiu laiku mano miegamajame, velniai rautų? – galiausiai atgavęs žadą paklausė.
Teo atsakyti neskubėjo, valandėlę pagalvojo, bandydamas sutelkti mintis.
– Konradai... – galų gale prabilo, – atėjau į tavo namus tokią vėlyvą valandą, kad paskelbčiau... „bezpridelnikas“ sėkmingai pasiekė dausas ir per mane nori tau perduoti žinią: ten, – mostelėjo ranka į Konrado miegamojo lubas, – viskas taip, kaip aprašyta tame liudijime, kurį jūs abu skaitėte, tik dar kur kas, kur kas blogiau.
Staiga, Konradui dar nespėjus sugromuluoti, ką čia, policijos viršininko nuomone, lunatikas paisto, Teo susigriebė už gerklės lyg būtų pradėjęs dusti.
„Na gražiausia. Dar nusibaigs čia, – šmėkštelėjo šventvagiška mintis Konrado galvoje. – Gal vertėtų atnešti jam vandens?“
– Padėkit, – sušvokštė naktinis svečias ir staiga visu kūnu, tarsi jį būtų bloškusi nematoma ranka, praskriejo visą Konrado miegamąjį ir trenkėsi į sieną. Tai buvo dar ne viskas. Prisiplojęs prie sienos, linkstančiomis kojomis mėgino stotis, tebesilaikydamas savo kaklo. Konradui atrodė, lyg svečią kas nematomas smaugtų. Apstulbusio Konrado akyse svečias šiaip taip atsistojo, vis dar atsišliejęs sienos, ir staiga pakilo į orą.
– Rask gitarą tualeto ausyje, – šiaip ne taip išlemeno Teo ir sudribo ant Konrado miegamojo grindų.
Konradas stebėjo visą tą absurdišką sceną kaip kokį siurrealistinį spektaklį. Visų gerbiamas kunigas, dabar einantis vyskupo pareigas, nežinia ką išdarinėja jo miegamajame Kalėdų naktį. Nespėjo Konradas bent kiek atsitokėti priblokštas ką tik nutikusių įvykių, kurių liudininku jis tapo, ir šiek tiek susikaupti, svečias ėmė kilti ir, lyg būtų turėjęs nematomus sparnus, pakibo ore vidury miegamojo. Tada jis tarsi laikrodžio rodyklė apsuko pusratį ir apsivertė žemyn galva. Taip neilgai pakabojęs, visu svoriu tėškėsi ant medinių grindų ir galva pramušė Konrado miegamojo grindis.



Papildomai, dar dvi ištraukas iš knygos galite paklausyti skaitant paties autoriaus, mano youtube laidose(skaitoma laidų pabaigoje):
https://www.youtube.com/watch?v=7hdCoKhuGXw
https://www.youtube.com/watch?v=MSCTa7VQZS4

Ieškokite knygos Lietuvos knygynuose jau dabar.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2017-10-26 16:26 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2005-08-29 10:45
Pranešimai: 552
Miestas: kaunas
https://www.youtube.com/watch?v=HhTv2kSBMhc


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2017-10-28 22:36 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2013-07-01 20:47
Pranešimai: 128
Žeureij gaila, bet ištrauką jau gali siųstis iš visų vietinių ir užsienio torentų. ;(
Matiti, jau njiekas nepaijso avtorių teijsių šįiaijs laikaijs. Baijsu, baijsu.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2017-11-08 22:48 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2003-10-29 11:34
Pranešimai: 786
Paveikslėlis


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 3 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į: