kai rasai kazka, kas tau idomu (t.y. pats tiksliai nezinai, bet nori suzinoti, kas atsitiks toliau), tai nera laiko kuistis po istorine medziaga ir ieskot revolverio markes ar gegutes lizdo, tiesiog sedi ir rasai. o tada yra shansas, kad gausis truputi ne toks nuspejamas ir linijinis siuzetas kaip sitas taviskis
jis atrodo kazkoks truputi is anksto suplanuotas, o tokie isankstiniai planavimai irgi stipriai mazina autoriaus susidomejima rasant, ir tai jauciasi skaitant
Nemezide, rimtai rašantys žmonės daug, labai daug laiko praleidžia bibliotekose ar skaitydami įvairią papildomą medžiagą - būtent darydami tyrimą (paklausk vieno mums abiems pažįstamo autoriaus, kiek jis perskaitė įvairių papildomų šaltinių ruošdamasis naujo romano rašymui
). Ir to tyrimo šaltiniai dažnai verčia atsisakyti vienos ar kitos idėjos, vieno ar kito siužetinio sprendimo ir pan. Žinoma, ir mano manymu kūrinyje tos pastangos turi kuo mažiau kristi į akis (pvz., tuo man nepatinka F. Forsaito stilius), bet sukurti organišką ir autentišką atmosferą. Tai, kad Giedrius į reikalą pažiūrėjo rimtai - yra pliusas, o nieku gyvu ne minusas. Man tikrai nekliuvo "techninės detalės" ir sakyčiau, kad jos yra žmoniškai įpintos į kūrinio audinį. O dėl ilgumo - pritariu Klia.
Register
Login
FAQ
Search
