Forumas.Fantastika.lt

Grįždamas namo mąsčiau, kaip išversti "ice pick", tai ko gero lietuviškai artimiausias įrankis būtų "yla", nors mes ją ir ne ledui skaldyti naudojam. Čia šiaip, nes išgirdus pažodinį vertimą "ledo kirtiklis" kažkodėl iškyla prieš akis alpinistai. Nors gal kalbininkai ir kitaip nusprendė, nežinau.

Nemanau, kad būtina buvo dar ir tigro jausmus piešti, būtų tik bereikalingas istorijos kartojimas. Aš ten tik šiaip, parodžiau komentare vieną iš variantų, kaip ten galėjo būti, bet gi kiekvienas nusipieš sau savo vaizdą, kaip kas suprato. O jeigu iš paskutinių apsakymo paragrafų neaišku, kas ten atsitiko, tuomet gali pasirodyti keista, kad tigras plėšo neypatingai daug mėsos turinčias gerkles, o ne mėsingas šlaunis.

Turbūt mano komentaro pagrindinė mintis būtų tokia: autorius kurdamas sukuria pasaulį, veikėjus, ir žino žymiai daugiau apie savo istoriją, nei tie keli užrašyti puslapiai. Kas užrašyta - tai tiesiog visos tos situacijos pjūvis, tarsi riekutė nuo pyrago, parodyta vieno ar kito veikėjo akimis. Pvz, pistoletas, kurį Romas rado ant laiptų, buvo 9mm kalibro Mauser, gana dažnai naudotas tarpukario Lietuvos policijos. Romui tai buvo tik sunkus metalinis ginklas su gaiduku, kurį paspaudus drioksteli šūvis. Tas pats dėl chalatų, Pranas juos skiria, Romas - nelabai. Išties tik labai nedidelė dalis mano "research'o" pateko į apsakymą, kai ką prikūriau iš lemputės, kaip tuos akumuliatorius, bet tikiuosi, labai akies nerėžė. Tačiau visas tas informacijos tyrimas labai padėjo man pačiam įsivaizduoti tuos laikus.

Dabar dėmesio, klausimas: keliuose komentaruose radau pasiūlymų tekstą sutrumpinti. Kas pasirodė per ilga, ar per daug detalu, ar gal tiesiog nuobodu? Paminėkit bent trumpai, tai kitą kart turėsiu momeny. Žodžiu, būkit negailestingi, kritikuokit.

na, kai perskaitai iki galo, tai jau ir taip supranti, kodėl tigras buvo toks beviltiškai įniršęs:}
mano manymu, pagrindinė problema, kad užsižaista kai kuriais epizodais, pvz., be galo detalus kelionės ant stogo aprašymas, kai kurie pokalbiai - taip ir norisi peršokt akimis. žodžiu, trūksta tokio hmm, taupaus grakštumo;) tada idėja atsiskleistų gyviau. bet tai ateis su laiku - arba ateis, arba ne;]. šiaip manau, kad teisingu keliu einama.
tik, aišku, jei autorius pats žino, kad naudoja anachronistines detales, tai tikrai nieko gero. tuo labiau, kad galima ir be jų apsieiti. bene čia koks žaidimas - surask, kur nesąmonę parašiau?

per daug researcho, per daug detaliu, per mazai susidomejimo tuo, ka rasai

Klia, detalės anachronistinės tik sąlyginai, laikotarpis vis vien beveik tas pats, ir tai būtų pastebima tik studijavusiems psichiatrijos istoriją. Galėjau, žinoma, laikotarpį perkelti dešimčia metų į priekį, tuomet įvažiuojam tiesiai į antrąjį pasaulinį, ir tada per didelė košė gaunasi, nebūtų tos ramybės sanitarų kambarėlyje, kurią norėjau pavaizduoti. Dar pavėlinti, ir įvažiuojam tiesiai į "gegutės lizdą", o man norėjosi kažko kitko. Paankstinti - ir elektriniai prietaisai tampa vis mažiau populiarūs. Teko ieškoti kompromiso, panaudoti paklaidą :{) Kas ten žino, gal beprotnamiai tarpukario Lietuvoje buvo žymiai progresyvesni nei užsienyje? Deja, informacijos apie 1930ųjų Lietuvos beprotnamius man rasti nepavyko.

ot istorikas realistas o ne paprasciau susigalvot savo pasauli ir nesukt galvos apie 30-uju gegutes ar ka ten?

Nemezide, gal būtų ir paprasčiau, nesiginčiju. Tačiau man norėjosi būtent taip, nors ir sudėtingiau :{) Gal galima būtų konkrečiau?

kai rasai kazka, kas tau idomu (t.y. pats tiksliai nezinai, bet nori suzinoti, kas atsitiks toliau), tai nera laiko kuistis po istorine medziaga ir ieskot revolverio markes ar gegutes lizdo, tiesiog sedi ir rasai. o tada yra shansas, kad gausis truputi ne toks nuspejamas ir linijinis siuzetas kaip sitas taviskis jis atrodo kazkoks truputi is anksto suplanuotas, o tokie isankstiniai planavimai irgi stipriai mazina autoriaus susidomejima rasant, ir tai jauciasi skaitant

tai yra, kai rasai nesiknisdamas (detales visada galima istaisyti veliau), tai neprarandi susidomejimo esminiais dalykais. cia ne paprastumo reikalas, cia klausimas, i ka tu nukreipi energija - i pastangas sudominti ar i pastangas nesuklysti.

nemezide, gerai, kad apie tai užsiminei. Pirmąjį juodraštį aš būtent taip ir rašiau, o jau galutinį tekstą lipdžiau ant pirmojo griaučių. Tik va problema, ką daryti, jeigu taip važiuodamas ir nežinodamas, kaip viskas baigsis, įvažiuoji į aklavietę, arba kai pastebi, kad pora detalių apsakyme tiesiogiai prieštarauja viena kitai, o ant jų kabo gana nemažai veiksmo? Taipogi, matau, esi didelė "research'o" priešininkė. Tačiau man pačiam būtent tiriant temą ar laikotarpį kyla daug naujų idėjų, siužeto variantų. Todėl aš dar prieš pradėdamas rašyti, ypač istorine tema, ar apie dalykus, apie kuriuos nelabai daug išmanau, stengiuosi visų pirma sužinoti apie tai kuo daugiau, o tik po to imtis rašyti. Ar tai, tavo nuomone, yra niekam nereikalingas jėgų ir laiko švaistymas?

tiesa, pamiršau:
Nelabai supratau, kas tai yra "linijinis siužetas". Galbūt mano apibrėžimas neteisingas, bet aš siužetą suprantu kaip veiksmas -> pasėkmė -> pasėkmės sukeltas veiksmas -> pasėkmė -> ... -> išrišimas, vienu žodžiu, kuo tikriausia linija. Dar galiu įsivaizduoti nelinijinį siužetą kompiuteriniuose žaidimuose, kuomet gali pasirinkti kelis tos pačios problemos sprendimo būdus. Gal galima būtų gauti nelinijinio siužeto pavyzdį literatūroje? Ar galbūt turima omenyje, kad keli veikėjai, kiekvienas su savo veiksmo linija, bendrai sudaro nelinijinį siužetą?