Net sunku įvertinti, nes nuomonė skaitant keitėsi kelis kartus. Pati pradžia, įžanga, netgi visai patiko. Išlaikytas senoviškas stilius, gal kiek prisimenantis A. Dumas ir J. Verne įžangas. Dabartinių rašinių kontekste jis be abejonės yra griozdiškas, tačiau tikiu, kad yra pilnai įmanoma tokiu stiliumi sudominti ir šiuolaikinį skaitytoją. Tačiau, deja, skaitant toliau susidomėjimas vis blėso ir blėso. Veikėjai, neieškant stipresnių žodžių, yra neįdomūs, labai vienpusiški, ir dažnai stereotipiški. "Geležinis žmogus", pvz, turi ko gero tik vieną "veido išraišką": jis išdidus, kilmingas ponas, kovotojas už teisybę, antakiai rūsčiai suraukti, kumštis mojuoja į blogio pusę, toks "berniukas kybaldžiukas", karikatūra. Džeimso bent jau išvaizda ne stereotipinė, kaip karikatūrinio "anglo liokajaus", nors kalba - viens prie vieno. Be to, labai painiojosi, kai vietomis jis vadinamas sodininku, vietomis gydytoju, toks jausmas, kad ten atsiranda vis naujų žmonių ir aš galų gale pasimečiau. Po to, perkirsti kūdikį, tepliotis jo krauju, ir iš to nepajusti visiškai jokių emocijų - tai visiškai neįtikina. Mintis gal ir gera, atskleidimo - jokio. Ar matėte kada nors kūdikį, ar laikėte jį rankose, tokį gležną, nekaltą padarėlį, miniatiūriniais pirščiukais įsigriebusį į jūsų nykštį? Jį nužudyti be jokių emocijų gali nebent žmogus, kuris tai daro diena iš dienos, rutiniškai, kaip koks skerdikas mėsinėje. Tekste to nesimato. Pasakojimas pasakojime - kartais tai gal ir gerai, jeigu tas pasakojimas - naujiena klausančiajam. Kaip pavyzdį tokių "matrioškų", kaip apibūdino nemezidė, galiu paminėti istorijas apie mulą Chodžą Nasrediną, kur pamokyme įterptas pamokymas, kuriame įterptas pamokymas, ir t.t., tai man skaityti netrukdė. Deja, šiame apsakyme visos tos istorijos perpasakojime jaučiamas dirbtinumas.
Toliau. Labai kirtosi apibūdinimai. Iš pradžių geležinis žmogus pristatomas kaip "Juodi senoviniai šarvai dengė jo kūną. Ant galvos buvo irgi riterio šalmas, su antveidžiu.", o vėliau tekste jau matome, kad tokia "liga" susirgusiųjų visas kūnas, iš vidaus ir iš išorės tampa metaliniu, "iš aukštos kokybės plieno", tai kam tada tie šarvai? Ir, galų gale, ta pabaiga, kur staiga dingsta visi "paaukokite pirmagimį kūdikį", bet, pasirodo, užtenka ir įsimylėjėlių smegenų chemijos. O gal, jeigu jau taip, būtų užtekę, jeigu tą kunigaikštį peržegnotų ir tris kartus rožančių sukalbėtų jaunas, ką tik pareigas pradėjęs eiti kunigėlis, ir niekingi pagonių burtai būtų skilę, neatlaikę tikrosios tikėjimo šviesos? Jeigu jau pradžioje nurodomos taisyklės, tai jas keisti prieš pat pabaigą, kad išsivartytų happy endas - per daug paprastas ėjimas. Ir dar tas visos tos kalbos apie "visa nugalinčią meilę", staiga išdygsta pačioje pabaigoje. Matyt neatidžiai skaičiau, bet neatsimenu, kad apsakymo eigoje būčiau pastebėjęs kažką į tą temą.
Žodžiu, pradėjęs skaityti, tikėjausi daugiau. Tikėjausi, kad per tą pompastišką stilių, kaip per pasakojančio veikėjo prizmę, bus papasakota ir įdomi istorija, buvo tikėtasi ir įdomios pasakotojo reakcijos į tą istoriją. Deja, be pompastikos nelabai kas ir švietėsi, o ir tas pats stilius, kuomet istorija neįtraukia ar yra neįtikinama, ėmė į pabaigą vis labiau ir labiau lįsti į akis ir erzinti. Tikiuosi, kad autorius nenusivils po šito šalto dušo, ir kad kitame apsakyme bus didesnis emocinis užtaisas, "daugiau ugnies" :{)
|