|
Pirmasis fantastinio erotinio apsakymo konkurso dalyvis.
Autoriaus prašome neišsiduoti komentaruose. Komentuotojų - laikytis mandagumo taisyklių.
LAIŠKAS, ARBA KUO KVEPIA ELFIŲ STRINGAI
D. Džosefui,
Pašėlusio avilio g. 32
Visų pirma, esu be galo dėkingas už suteiktą progą. Tik dėl Jūsų auksinės širdies ir ne ką menkesnės protekcijos aš štai jau antrą mėnesį poilsiauju čia, Elternlande.
Visgi, rašydamas šį laišką, jaučiuosi kiek nepatogiai dėl suprastėjusios Tamstos sveikatos. Gal Jums jau geriau? Jei labai dega, žmonės sako, padeda saulažuvių tepalas. Kažkaip nesmagu dėl to. Bet, gerai pagalvojęs, nusprendžiau, jog teisingai pasielgėte užuot pats dar kartą čia vykęs, siuntęs mane. Galiu Dėdę patikinti (ką neabejoju žinote ir pats) čionais sveikatos reikia ypatingos. Dabar jau suprantu, iš kur traukdavot tas begales nešvankių istorijų šaltais žiemos vakarais... Bet apie viską iš eilės.
Jau vykdamas į Elternlandą, turėjau, kuo stebėtis. Vietoj įprastų traukinių kontrolierių (aš juos linkęs įsivaizduoti kaip žilstelėjusius, ūsuotus vyriškius) po kupė užpakalį kraipė dvi lieknutės stambiakrūtės brunetės su trečiąja akim pakaušy! Buvau apie tokias skaitęs „Nebūtybės“ vadovely, bet kad pats galėčiau jas kada nors sutikti, neturėjau jokių iliuzijų. Negana to, panelytės keleiviams surengė individualius striptizo pasirodymus. Atėjus mano eilei, vos neprivariau į kelnes. Laukiniu seksualumu dvelkiančios būtybės (pabandykite įsivaizduoti) imitavo ryjančios mano eukaliptą! Laimei, atsipirkau svaiginančiu klaustuku kelnėse ir ne mažesniu veide: „kas čia po paraliais dedasi?!“
Vos išlipęs iš traukinio, patraukiau Tamstos nupasakota gatvele į „Raudonųjų kibirkštėlių“ viešbutį, neatsistebėdamas vietos faunos ir flauros ypatybėmis. Į akis labiausiai krito kiekvienam kampe besiporuojantys šunėkai ir linksmieji drakoniukai. O prie mano viešbučio tą patį darė medžiai. Taip, net jie buvo karštai apsikabinę!
Kambarį gavau 69 – tą. Subtilu ir erotiška, sakysite. Gal ir taip. Bent taip atrodė iš pradžių.
Ties čia norėčiau stabtelėti ir paprašyti, jog likusią laiško dalį skaitytumėte tik Jūs, Dėde. Ir ne vien dėl būsimų nutikimų, kuriuos prieštaringai suvoktų bet kuris kitas skaitytojas. Tiesiog esu įsitikinęs, jog tik Jūs vienas teisingai suprasite mane, nes pats kadais tai patyrėte.
Septintąją dieną viešint Elternlande, jau buvau aplankęs bene visas miestelio įžymybes: nusipaveikslavau prie „Sisiojančios druidės“ paminklo, įmečiau varioką į „Nykštukų kraujo“ upę, apkabinau vietinių nekenčiamą, bet vis dar populiarų „Pasmirdusio trolio falą“. Šiek tiek nustebau, neradęs nei vieno elfus vaizduojančio monumento, kadangi pagrindinę gyventojų dalį (kaip pats galėjote įsitikinti) Elternlande sudaro būtent jie.
Žodžiu, tos dienos vakarą į viešbučio kambarį grįžau nuvargęs, mąstydamas, kaip prastumti likusią viešnagės dalį. Gal ir būčiau taip melancholiškai užsnūdęs, bet pasirodė Ji. Prisipažinsiu, net šūktelėjau iš nuostabos, pamatęs gražuolę elfę. Jos didelės akys, prisodrintos gašlumu, kiaurai vėrė mane. Mažytės, smailios ausys slėpėsi už tankių kaštoninių plaukų, gesinamų dar fantastiškesnės tiesios nosies. Pro putlias nepažįstamosios lūpas prasiskverbė akinanti šypsena, o milžiniškus obuolius primenančios krūtys atrodė, tuoj suplėšys permatomą palaidinę. Nei sijono, nei kelnių paslaptingoji viešnia nemūvėjo, viskas, kuo ji buvo pridengusi savo gražiausią paslaptį – tai šviesūs, plonyčiai stringai, jau už poros sekundžių nusmukę ant grindų.
- Kaip čia atsiradai? – turbūt kvailesnio klausimo tokiu metu sugalvoti negalėjau.
- Paimk mane, kvaily, - sušnibždėjo ji ir užšoko ant lovos.
Jos lūpos kvepėjo šviežiais vaisiais, krūtys – gyvybe, o drėgna, gili makštis paskandino savo vandenyne...
Greičiausiai tąkart elfė mane išprievartavo. To laukinio, nuožmaus sekso jokiu būdu neišeitų pavadinti dviejų suaugusių būtybių tarpusavio meilės išraiška. Ir visgi buvo malonu. Nors jaučiausi išsunktas, nelyginant sultims panaudota daržovė, laukiau kito susitikimo. O jų buvo dar trys – kas savaitę. Visi atrodė kažkuo panašūs ir kartu skirtingi. Per pirmus trejus mus tesiejo pamišęs seksas. Atlikinėjome tai, ko save gerbiančios poros jokiu būdu nesutiktų daryti. Nežinau, ar gilintis į smulkmenas. Šiaip ar taip, paskutinįjį kartą, kai mačiausi su Fiona (kaip matote elfė prisistatė), ji papasakojo apie savo ankstesnius meilužius ir dar kažką, ką mano menkas protas suprato ne visai: vartai, laikas, prakeiksmas, giminė... Atsisveikinom gražiai, bet garsiai....
Tad žinau, kad ir Jums panašiai, o gal net ir visai taip pat, nutiko čia, Elternlande. O ir grįžęs tada atrodėte, kaip dabar atrodau aš. Sumenkęs, numetęs gal dešimt kologramų, išblyškusiu veidu, kvepiantis cinamonu. Ačiū už kelionę, bet kitąkart teks siųsti brolį Adamą. Žinot, jis toks pilnesnis, raudonskruostis, be to dievina atsitiktinius sanguliavimus. O gal jau ir Jūs būsite pasveikęs...
Kad ir kaip ten bebūtų, už trijų dienų grįšiu. Ilgiuosiu jūsų visų: tavęs Dėde, mitruolio Adamo, būtinai perduokit linkėjimus tetai.
Ir dar, atsisveikinimui Fiona man kai ką padovanojo. O tas kai kas kvepia cinamonu... Visad mylintis vaikaitis
D. Farelas,
Pradingusio medžiotojo g. 15-4
_________________
Dixi.
|
Register
Login
FAQ
Search
Kadangi būdas iš ties reikalaujantis daug pastangų, tai nenuostabu, kad ir dėdė serga, ir jo sūnėnas dažnai tuo užsiimti netrokšta. Bet cinamonas turbūt labai brangus... 
Minties nepagavau... 
