apsakymas kelia simpatiją, tuo, kad herojus maištauja. tai gal banalu, neįtikima, bet man tai patinka:). pradžioj labai kruopščiai aprašyta aplinka (tiesa, "odos spalva" kažkas keisto, o jei žmogus negras, tai sienos - juodos?..), bet pagailėta trupučio daugiau dėmesio pačiai istorijai ir priešistorei. gal taip ir numatyta, kad atsiskleisti viskas turi pamažu, bet... gal galima būtų sužinoti, kodėl pažengusi visuomenė nesugebė sutvarkyti regėjimo problemų? o akiniai irgi draudžiami? ar galbūt "Tai štai, jūsų regėjimas... na, trumpai tariant, peržengė leistiną ribą" reiškia, kad jis pernelyg geras?:) tiesiog sunku patikėti, kad institucijai labiau apsimokėtų siųsti žmones į slaugos namus, negu juos pagydyti. kultui ar kokiam paranojiškam diktatoriui - dar galiu patikėti. labiau čia, matyt, tiktų psixinio neatitikimo normoms išryškinimas ir tų žmonių išbrokavimas.
kadangi tekstas ne trumpas (t.y., ne miniatūra, aha:]), nenagrinėsiu visų vietų, kurias galima buvo parašyti aiškiau, sklandžiau, tiesiog tokie meniški įvaizdžiai: "Netoliese plačiai rankas į šonus išskėtusi Valiaudę pasitiko byranti namo siena" rėžia akį. verčiau jų vengti, susidaro perdėto (ir netikslaus) gražinimo įspūdis.
kai istorija suriečiama į žiedą ir galva įsikanda uodegą, nėra blogai (blogiau, jei pabaigos visai nėra), tačiau vis dėlto logiškiau būtų skambėję, jei Sveikatos apsaugos centras būtų įvardintas bent kiek kitaip. be to, parašyta, kad valdymas grąžintas. kam jis grąžintas, jei to centro jau seniai nebeliko?.. galų gale labai kontūriškai nubrėžtos Centro funkcijos, nenurodyta, kodėl jis toks svarbus, kokias dar sritis kontroliuoja, galbūt išliko jo valdytojai, galbūt jie įdiegė žmonėms per ilgą atrankos laiką troškimą grįžti po jo sparnu?.. trumpai tariant, apsakyme yra emocijų, kryptingumas (ypač pradžioje), bet trūksta apibrėžtumo ir kiek platesnio požiūrio į situaciją.
|