-SPOILERIAI-
Perskaičiau debiutinį Giedriaus Vilpišausko - profesionalaus gurmano
- romaną "Vėjas nuo jūros". Knyga patiko. Ta proga, keletas subjektyvių pastebėjimų. Romano siaubo žanrui nepriskirčiau, bet kai kuriose vietose skaityti buvo LAABAI nejauku, nes savo kailiu jutau girioje tvyrantį pamišimą. Tas iš niekur atsirandantis neklaužada berniūkštis ir jo balselis, brr... Knyga iš tiesų 'atsiduoda' kadUgiais, grybais, pušimis, samanomis ir laužo dūmeliu (vėžiai ir šuniena - niam niam). Labai nepavydėjau Ramutei, kai jai reikėjo nerti į juodą ežero vandenį, kurio dugne apipuvę medžiai, dumblas ir dar velniai žin kas... Bendras įvertinimas 8/10. Žinia, pagyros autoriui tobulėti nepadeda, todėl - keli užkliuvę dalykėliai su SPOILERIAIS:
Kristupo virtimas iš draugo priešu nelabai įtikinamas. Vargšas personažas liko "šeštas".
Žaliūką-skustagalvį-banditą-mosuojantį pistoletu pavadinti Algučiu, imho, neapgalvotas žingsnis. Mažybinis vardas ir jo neatitinkantis blogas Algučio elgesys rėžė akį.
Užkliuvo Ramutės charakteris. Labai jau ji atsainiai žiūri į asmeninę nuogybę. Megina, būdama viena kelių vyrų draugijoje, vargu ar taip elgtųsi. Net ir dirbanti apsaugoje. Na, nebent ji nudistė-hipė.
Keistai atrodė medinių žmogeliukų voliojimasis girioje. Čia, kaip supratau, toks grybienos poveikis, bet hmmm, pasikartosiu, labai jau keistas.
O ir herojų reakcija, kai aptiko prie pušies priaugusį Algutį, nepateisinamai lengvabūdiška. Juk skustagalvio rankos sumedėjo! Realybėje taip nebūna. Jau tuomet herojus turėjo labai rimtai susimąstyti, kad aplink dedasi visiška velniava. Beskaitant dažnai apnikdavo jausmas, kad viskas, kas vyksta herojams, vyksta sapne, ir jie netrukus pabus kokiam urve, apraizgyti grybienos. Tokiu atveju Algučio 'sumedėjimas' atrodytų visiškai natūraliai, o dabar viskas vyko iš tiesų, o Algutis, netekęs galūnių, labai ramiai į šį faktą reagavo. Pasirodė labai jau stiprus psichologiškai.
Pagrindinis knygos herojus kažkuriuo pasakojimo metu suvokė, kad 'galvoje turi lyg ir žemėlapį', kuriame mato, kas dar be jo yra girioje. Pajutęs tokį dalyką, realus žmogus tik dar labiau įsitikintų, kad "aplink dedasi visiška velniava". Mano manymu, herojus turėjo daug anksčiau leistis į 'kryžiaus' žygį, vietą girioje, kur sueina visos švytinčios gijos. Akivaizdu, kad ten slypi vienoks ar kitoks atsakymas. Vietoj to, Egis pernelyg ilgai malėsi nuošalyje. Turbūt musmirių poveikis.
Pačioje pabaigoje man pritrūko aiškesnio to mutavusio grybo įvardijimo-aprašymo. Dabar atsimenu (jei neklystu), kad autorius jį apibūdino kaip 'sferą' ir 'o tu ne toks jau ir didelis'. Šis apibūdinimas man nesusisiejo su tuo paveikslėliu pirmajame knygos priešlapyje. Ar ta grybus primenanti raizgalynė tebuvo tik pasąmone regimas laikmatis iki mutacijos?
Na ir paskutinis: visiškai nesupratau kaip suveikė į grybo žiotis? įmestas amuletas. Ką padarė tas triufelis? Taip, triufelis sukėlė kažkokią mutaciją, bet kodėl tada tas protingas grybas liko gyvas? Ar amuletas tik laikinai 'išjungė' mutanto galias? Šitai man liko neaišku. O gal aš tik neatidžiai skaičiau.
Gaila Ramutės
Debiutas įvyko. Su tuo ir sveikinu.