Forumas.Fantastika.lt

Na neištvėriau, paanalizuosiu truputį. Pats tekstas, kiek galima spręsti pagal tokį gabalėlį, griozdiškas, perkrautas ir nesklandus. Žodynas primityvokas. Kuriami vaizdiniai - vėlgi, perkrauti ir klišė.

Kadangi Lijotanas stovėjo arčiausiai Zemestokano namo durų, jis pirmasis į jas pasibeldė.
Keisčiau į -> "Arčiausiai Zemestokano namo durų stovėjęs Lijotanas pasibeldė."
Pakeisčiau veikėjų vardus taip, kad nesirimuotų.

Kurį laiką niekas neatsakė, bet netrukus pasigirdo duslus, į vidų kviečiantis balsas.
->"Po kelių akimirkų duslus balsas pakvietė į vidų" arba dar geriau, įvesti dialogą, nes kodėl tas balsas turėtų taip iš karto juos kviesti? Jis telepatas, iš karto žino, kas atėjo? O jeigu ir taip, tuomet tai reikia atskleisti dialoge.

Tai buvo užkimęs jau pagyvenusio vyro balsas, kuris atrodė tarsi kankinamas kokios nors ligos.
->Jeigu jau mirtinai reikia apibūdinti balsą, geriau tą apibūdinimą įpinti į dialogą prie durų.

Grupės vadas trumpai į mus pažvelgė ir staigiu judesiu pravėrė duris.
->Griozdiška struktūra. Koks dar grupės vadas? Pasakojančiajam jis tiesiog "Vadas" arba "KažkoksVardas". Pravėrė - reiškia atidarė arba truputį, arba iš lėto, kertasi su "staigiu judesiu". Keisti į "Vadas žvilgtelėjo į mus ir kojos spyriu (alkūnės smūgiu) atlapojo duris".

Keista, bet priešais save išvydome didelį židinį, iš kurio kilo juodi dūmai.
Nesupratau, kuo tas židinys toks keistas. Keista, kad prieš save nepamatė to, kuris šnekėjo? Tuomet taip ir sakyk. Kodėl juodi dūmai? Burtai? Ar tiesiog deginamos padangos?

Ant žemės prie židinio gulėjo kažkokie išdraskyti popieriai, panašūs į knygos lapus.
"Užpuolikas pagrasino kasininkei pistoletu, panašiu į daiktą". Visokius "kažkokie" - braukti iš karto. Išdraskyti - keisti į suplėšyti, sudraskyti. Kuo jie buvo panašūs į knygos lapus? Keisti į "Ant žemės prie židinio mėtėsi prirašytų popieriaus lapų skutai"

Įėję į vidų pamatėme dar didesnę betvarkę: prie aplūžinėjusių laiptų gulėjo dvi didelės ir gerai aptalžytos skrynios, prie sienos stovėjo vienas sulūžęs stalas ir išdarkyta drabužių spinta. Prie apkapoto suolelio buvo puspilnis vandens kibiras ir kruvini skudurai. Netoli lango stovėjo purvina lova ir tuščia ginklinė, o netoli jų matėsi sulaužytos ietys, kardai, vienas kirvis, ir ryto žvaigždė.
Ką mes čia rašom, inventorių? "Sulūžęs stalas, 1 št. Skrynios, naudotos, didelės, 2št. ". Griozdiškas ir neskaitomas tekstas. Taip pat, kodėl pasakotojas šneka už visus iš karto? Galbūt kitiems grupės nariams aplinka kėlė visai kitokius įspūdžius, nei jam.
Keisti į: Užlipęs keletu aplūžusių laiptelių, įžengiau į vidų. Na ir smarvė! Aplink - apgriuvę baldai, ant snarglių besilaikanti spinta. Kruvinų skudurų krūva ant suolelio, krūva beverčių ginklų, iš kurių vienintelis į suolelį įbestas kirvis neatrodė visiškai sudrožtas.

Visų šių daiktų centrinė figūra – Zemestokanas.
Ne, na rimtai čia buhalterinis aprašymas. Iš kur pasakotojas žino, jog tai Zemestokanas? Jis jį matė, pažįsta? Kas per "centrinė figūra"?

Jis vilkėjo aptriušusius Saforeto nusakytos spalvos šarvus ir vienoje rankoje laikė spragilą.
"Saforeto nusakytos spalvos" man asmeniškai absoliučiai nieko nesako, kaip ir "šarvai". Kas tai? Žiediniai šarvai? apdriskusi odinė liemenė? Surūdijęs antkrūtinis? T.p. kodėl taip svarbu pabrėžti, jog spragilą jis laikė "vienoje rankoje"? Galėjo laikyti ir dviejose?

Jo galvoje iš tikrųjų trūko vienos akies, o kairėje veido pusėje matėsi ne randas, o visas plikas žandikaulis su dantimis. Iš jo kaktos kyšojo kažkokie stori siūlai, krintantys ant tos vienos likusios akies. Šis karys į dešinę ausį ir tos pačios pusės antakį įsivėręs po kablį. Jie sujungti raudona virvute. Rudi susivėlę plaukai veidą darė šiek tiek dailesnį, bet patys bruožai man panašūs į peraugusio goblino.
Visų pirma, klišė su žandikauliu ir "siūlais", kad ir iš Mumijos. Toliau, perskaityk ir pasižiūrėk, kiek kartų tu rašai "jo". Iš pirmų dviejų sakinių skaitytojas supranta, jog stori siūlai kyšojo iš pliko žandikaulio kaktos. Dėl ko tas žandikaulis nupliko? Labai dažnai mėtomasi nuo būtojo laiko prie esamojo.
Pamėginsiu pakeisti, nežinau, kaip pavyks, nes labai jau griozdas.
"Iš kambario gilumos žvelgė aukšta žmogysta, vilkinti apdriskusią odinę liemenę ir ginkluota spragilu. Kaip ir tikėjausi, žmogysta matė tik viena akimi, nes visą kairę veido pusę dengė susiraukšlėjęs randas, blizgantis nuo besisunkiančių pūlių. Pabaisai kryptelėjus galvą link mūsų, pro nuplėšto skruosto skylę subolavo žandikaulis. O kur dar kabliai, įverti į ausį ir antakį, raudona virvute sujungti... Gražuoliukas. Goblinas, ne kitaip. Tik peraugęs. Ir klaikiai dvokiantis."

Galima, dialogų nebeanalizuosiu? Ten iš viso kažkokia berniuko-kybaldžiuko ir buržuazijos konfrontacija.

Vienžo, autoriau, dar padirbėk.

Mano pagarba Giedriui už kruopštumą ir patarimas autoriui: pirmiausia verta išsitaisyti gramatines ir sintaksės klaidas, tada pamėginti parašyti nedidelį apsakymą (tegul ir knygos motyvais). Ir kai tas apsakymas sulauks ovacijų bei pagarbos, grįžti prie knygos.

_________________
...ir tikėti elektra, užmiršę, kad patys kažką sugebėjome (BG)

Va ir atsirado geranoriškų žmonių. Ne vienas. Beliko tik patarimų paklausyti.

_________________
The cake is a lie

Spausdins ir taisys. Jei tik mokėsi šlamančiuosius. Va, gi kaip ir Daugėla savo "Praeities Vartus" iškišo. Ar Drakšas savo epus. O žmogus gi ir rašo, kad rėmėjų ieško... ;)
Iš tiesų. Dera pripažinti, paprastai fantastika.lt lankytojai paprastai apsiriboja Biblija.
Man ši vieta irgi užkliuvo. Bet kadangi taip jau akcentuojami juodi dūmai, kai dūmai židinyje šiaip jau ne itin matosi, tai gal jie virto į kambario vidų? Tada tikrai teisėta stebėtis židinio statytojų nekompetetingumu.

_________________
Why do you necessarily have to be wrong just because a few million people think you are? ©Frank Zappa
kur labai open-minded, tiesiog nesugeba pasakyti, jog šūdas ir yra šūdas ©revenant

Aciu visiems uz komentarus, ypatingai dekoju Giedriui uz jo pastabas ir istaisymus. As tik noriu pamineti, jog nesu rasytojas ir literaturos zinovas, todel taisyti visas sintakses, gramatikos, leksikos, ir kitas klaidas man butu tas pats kas pilstyti is tuscio i kiaura. Toks darbas ne man. Knyga parasiau todel, kad esu didelis "Kariai ir Magai" pirmojo taisykliu leidinio fanas. Savo knygos "nuslifuoti" as nesugebeciau, tam reikia kitu zmoniu pagalbos. As ja rasiau taip, kaip man atrode geriausia. Zinoma, ja perskaites daug ka pataisiau pats. Mano manymu jos apimtis yra nemaza, todel dirbant taip kruopsciai kaip dirba Giedrius, as sugaisciau ne vienerius ir ne dvejus metus kai tuo tarpu kiti zmones tai padaro per daug daug trumpesni laiko tarpa. Tikrai labai dekoju.

_________________
Esu paprastas bendraujantis vaikinas, besidomintis fantastika ir su ja susijusiais dalykais. Gyvenime domiuosi ir daugeliu kitu dalyku, apie kuriuos taip pat megstu pakalbet.

Apie ką ir kalbame. Nepakanka ant popieriaus išdėstyti vaidmenų žaidimo nuotykius. Rašytojas visų pirma turi mokėti lietuvių kalbą su visais jos turtais ir taisyklėmis, kad tuos nuotykius būtų malonu skaityti (net jei tai siaubo kūrinys). Esmė ne turinyje, kad tu rašai apie visokį blogį ir puvėsius ant veido. Esu regėjęs ir gerokai "juodesnių" skaitalų, esmė formoje. Tavo literatūrinė kalba skurdi ir netaisyklinga. Va šito tau ir reikia mokytis. Jei aš imčiausi taisyti tavo knygą, tai reikalaučiau mažų mažiausiai bendraautorystės...

Man, kaip ne rašytojui, o tiesiog skaitytojui, visa tai priminė kompiuterinį žaidimą Baldur's gate. įeina kompanija į namą. Mato kažkokius padarus, apibrėžtus raudonai (smegenyse signalas: blogis, beigi pavojus), spaudžiam pauzę! Įvertinam situaciją: po dešinę dėžių rietuvė, už jų lyg ir padaras dar be raudonos linijos, vans anas mūsų nemato, paliekam vėlesniam laikui. Tiesiai priešais stambuolis su spragilu rankoj, po kaire kažkas ant grindų, nejuda, potencialus lootas, apžiūrėsim vėliau. Aha, "tankus" į priekį, lankininkus ir magus į šoną (jei jie pakankamu atstumu, komanda šauti/mesti spelą). Išjungiam pauzę, stenbim veiksmą, prireikus koreguojam savo komandos veiksmus.
Smagu? Be abejo. Tik bėda, tai, kad aš žaidžiu kompinį žaidimą ir mėgaujuosi veiksmu. Čia gi literatūrinis kūrinys. Čia man neįdomu inventorinis aprašas: du buteliai, trys skryniios, raktelis, priešininkas su kardu - 1 vnt. Kažkas jau teisingai pastebėjo: inventorizacijos aktai žiovulį varo. Siaubą kelia ne daiktų išvardinimas, o atmosfera ir įspūdžiai.

Baikit stumt ant žmogaus, jis bent jau veikėjų levelio, ūgio ir svorio neįvardino .
...nors jei tai netyčia padaryta pirmame knygos skyriuje, tada afftar, vypej jadu...

Toli grazu ne visiems komentatoriams galiu cia pritarti. Pjovejau, ir kokia yra knygos struktura? Ar ji susideda tik is atmosferos ir ispudziu? Abejoju ar yra isleista knyga, kurioje visiskai nebutu jokiu aprasymu. Daiktu isvardinimas, ju charakterisitikos ir ypatybes yra tokios knygos dalys, be kuriu vargu ar butu galima issverst. Be to, atmosfera taip ir kuriama: reikia nupiesti bendra vaizda, aplinka, detales, o po to jau pletot vyksma. Juk tokiu budu vaizduoteje piesiamas vaizdas, tokiu budu sukuriama
atmosfera. Dar noriu pateikti pries tai esancio skyriaus trumpa istraukele, butu malonu sulaukti ivertinimu. Aciu.

VI skyrius. Saforeto atgimimas ir naujo blogio įsiviešpatavimas

Tokie žmonės šiek tiek priminė mus pačius, nes jie daugiau stebėjo įvykius negu juose dalyvavo. Praslinko nemažas laiko tarpas. Daugumos žvilgsniai nukrypo į valdovą, nes šis ruošėsi lipti ant pakylos ir sakyti kalbą. Netrukus visi žmonės nustojo tarpusavyje kalbėtis ir atsisuko į jį. Aplinkui pasidarė tylu. Po kelių akimirkų Ortolaksas jau stovėjo ant pakylos. Iš pradžių jis lėtai apžvelgė visus susirinkusius ir neužilgo pradėjo kalbą: „Jus visus apžvelgęs šiek tiek nusivyliau, nes tikėjausi išvysti kur kas didesnį susirinkusiųjų būrį. Tačiau aš nepykstu ant tų kaimo gyventojų, kuriems labiau rūpi sėdėti namuose ir tvarkyti savo buitį negu atvykti į šią šventę ir pagerbti iš ilgos bei varginančios kelionės sugrįžusį valdovą. Kiekvieną ne šiame kaime praleistą dieną jis pasidarydavo labai neramus, ypač pradėjęs galvoti apie jos gyventojus. Kiekvieną dieną jis būdavo kaip nesavąs jeigu nesulaukdavo iš pasiuntinio žinių apie Pretą. Nebuvo nė vienos dienos, kada šis kaimas ir jo žmonės man dingtų iš galvos. Gal todėl mane ir lydėjo sėkmė keliaujant per šiuos pavojingus kalnus, per gilius tarpeklius, ir ginantis nuo didžiųjų driežų, skorpionų, sausumos trolių, vilstrakų, bei kitų mirtinų priešų. Negaliu apsakyti to, ką patyriau. Norėdamas išgarsinti šį kaimą ir padidinti jam priklausantį turtą, aš per dieną savo gyvybę į pavojų stačiau dešimtis kartų. Pats turtas, kaip mano kai kurie iš čia susirinkusiųjų, bus panaudotas ne mano įgeidžiams patenkinti, o kaimo gynybai sustiprinti, karo priemonėms įsigyti. Preta man rūpi daugiau negu aš pats sau rūpiu. Viską dėl jos padaryčiau, viską, ką sugebu!“. „Tavo skausminga mirtis bus kaip atlygis šiam kaimui, o numirti tu tikrai sugebėsi“. – iš minios galos pasigirdo jaunas vyriškas balsas. Po šių žodžių visi žmonės atsisuko atgal norėdami pamatyti, kas išdrįso visa tai ištarti. Per kelis žingsnius nuo visos žmonių minios stovėjo aukštas vyras su vos ne žemę siekiančiu juodu apsiaustu. Mano dėmesį atkreipė tai, kad jis iš priekio iki liemens suvarstytas pilkais raiščiais...


Noriu priminti, jog visi dialogai, kalbos ir pasisakymai gali buti su klaidom. Bet tai juk naturalu kai turime galvoje pati kalbetoja, istarianti visus zodzius. Juk senoveje zmones nenaudojo jokiu gramatikos, leksikos, sintakses ir kitokiu taisykliu. Jie kalbejo taip, kaip ir norejo kalbet - klaidingai ar neklaidingai, tai jiems neturi jokios reiksmes. Pagrindinio veikejo mintys taip pat yra zinomos tik jam paciam, todel prie to taip pat nereiketu kabinetis.. Bent jau as taip manau. Kiek zmoniu, tiek nuomoniu..

_________________
Esu paprastas bendraujantis vaikinas, besidomintis fantastika ir su ja susijusiais dalykais. Gyvenime domiuosi ir daugeliu kitu dalyku, apie kuriuos taip pat megstu pakalbet.

netiketai pasijutau pritrenkta... negaliu susilaikyti... nuo komentaro...
gerb. autoriau ir gerb. kolegos, tikrai yra netaktiska ka nors postringauti apie kurini, kai matete tik jo viena dalele.. maza ziupsneli... viena smiltele... lopineli... gabaleli sedevro... manau, kad objektyvesniems komentarams, reiktu zinoti siek tiek daugiau.
Mielasis autoriau, jei galetumete atsiusti astunta skyriu... trumpam zvilgsniui... butu labai naudinga.. man, tai tikrai... pasisemti patirties... bei... suvokti... kurinio prasme.. pajusti dvasia...
manau, kad ankstesni kolegu komentarai, buvo labai.. labai... skuboti...


p.s. gerb. narfuinai, prasau pasislinkti du metrus.. noreciau prisesti salia... su savimi turiu pakeli cipsu, kurio virselis raudonas, ir ant raudono virselio meksikietis, kuris turi ant savo vienos galvos, kuri yra ant kaklo, kepure. kepure meksikeitiska, o cipsai su paprikom. tiksliau su papriku milteliais. dar turiu cocacolos. kuri yra ipilta i skarboke. irgi raudona.

p.s. kolegos, nenuvilkime autoriaus, sulaukime 8 skyriaus...