Pateikiu istrauka is 7-ojo skyriaus, kuris man yra vienas is megstamiausiu. Butu malonu jeigu ji perskaite zmones paliktu komentarus ar kokius nors pastebejimus:
VII skyrius. Grupės naujokų žūtis. Tamsos ketvertas
Kadangi Lijotanas stovėjo arčiausiai Zemestokano namo durų, jis pirmasis į jas pasibeldė. Kurį laiką niekas neatsakė, bet netrukus pasigirdo duslus, į vidų kviečiantis balsas. Tai buvo užkimęs jau pagyvenusio vyro balsas, kuris atrodė tarsi kankinamas kokios nors ligos. Grupės vadas trumpai į mus pažvelgė ir staigiu judesiu pravėrė duris. Keista, bet priešais save išvydome didelį židinį, iš kurio kilo juodi dūmai. Ant žemės prie židinio gulėjo kažkokie išdraskyti popieriai, panašūs į knygos lapus. Įėję į vidų pamatėme dar didesnę betvarkę: prie aplūžinėjusių laiptų gulėjo dvi didelės ir gerai aptalžytos skrynios, prie sienos stovėjo vienas sulūžęs stalas ir išdarkyta drabužių spinta. Prie apkapoto suolelio buvo puspilnis vandens kibiras ir kruvini skudurai. Netoli lango stovėjo purvina lova ir tuščia ginklinė, o netoli jų matėsi sulaužytos ietys, kardai, vienas kirvis, ir ryto žvaigždė. Visų šių daiktų centrinė figūra – Zemestokanas. Jis vilkėjo aptriušusius Saforeto nusakytos spalvos šarvus ir vienoje rankoje laikė spragilą. Jo galvoje iš tikrųjų trūko vienos akies, o kairėje veido pusėje matėsi ne randas, o visas plikas žandikaulis su dantimis. Iš jo kaktos kyšojo kažkokie stori siūlai, krintantys ant tos vienos likusios akies. Šis karys į dešinę ausį ir tos pačios pusės antakį įsivėręs po kablį. Jie sujungti raudona virvute. Rudi susivėlę plaukai veidą darė šiek tiek dailesnį, bet patys bruožai man panašūs į peraugusio goblino. Kol mes jį visą nuo galvos iki kojų nužvelgėme, tas sutvėrimas sau ramiai stovėjo netoli židinio ir laukė ką mes jam pasakysime. Jį ir mus skyrė apie dviejų metrų atstumas. Jo visiškai užteko, kad galėtume pajusti to dvikojo siaubūno smarvę. Lijotanas jau nebeslėpdamas savo kirvio jam paniekinamai tarė:
- Tu juk esi Zemestokanas, šlykštus ir per klaidą atsigavęs išsigimėlis. Sakyk, smirdantis graužike, kodėl Saforetas trokšta tavo galvos?
- Jūs pas mane atėjote galvos? – šlykščiai spjaudydamasis pradėjo kalbėti tas padaras. – Jūs negausite galvos, nes jūs per silpni mane įveikti.
- Atsakyk į prieš tai užduotą klausimą, išpuvęs kvaily. – paklausiau žiūrėdamas į tą jo likusią akį.
- Jūs nežinote mano jėgų. – piktai vaipydamasis toliau tęsė karys. – Saforetas dar pasigailės mane atstūmęs! Jam reikia kario, kuris neturi jokių silpnybių. Mano protas ir išvaizda jam per silpni! Jis bus bjauresnis už mane! Aš jį subjaurosiu!
- Tavo svajonės panašios į tave patį. – žengęs žingsnį į priekį prabilo Imestokas. – Šiuose kalnuose nėra tokios olos, kurioje nors trumpam pamirštum koks tu esi. Nuo savo smarvės ir supuvusio kūno tu nepabėgsi, todėl nors kalbėk kaip normalus išsigimėlis.
Staiga Zemestokanas žengė didelį žingsnį į priekį ir viena ranka iš visos jėgos užsimojo spragilu. Mostas buvo toks staigus ir galingas, kad net Nitera ir Lijotanas vargu ar būtų jo išvengę. Tačiau smūgis atrodė nutaikytas ne į juos, o į paskutinius žodžius ištarusį Imestoką. Jis net nespėjo pamatyti to spragilo, todėl Zemestokano smūgis mūsų grupės narį pakėlė į orą ir tiesiog jį įmūrijo į sieną prie pat židinio. Imestoko galva buvo taip suknežinta, kad dalis jo nosies ir kai kurie dantys su šaknimis pasiliko ant spragilo spyglių.
_________________ Esu paprastas bendraujantis vaikinas, besidomintis fantastika ir su ja susijusiais dalykais. Gyvenime domiuosi ir daugeliu kitu dalyku, apie kuriuos taip pat megstu pakalbet.
|