|
Taip, suprasti visas pasaipas, ironijas, ir izeidinejimus man tikrai nesunku. Taciau tikiu, jog cia yra is tikruju mano kuriniu besidominciu zmoniu. Butent del ju ir stengiuosi rasyti, rasyti taip, kad butu idomu skaityti. Aisku, kritika padeda tobuleti, taciau nereikia painiot pacios kritikos ir savo noro siekiant irodyti, jog kai kuriems zmonems rasyti ir tobuleti yra neimanoma..
Cia yra is izangos paimtas Pretos kaimo valdovo aprasymas:
Magai labai pasipiktinę, kad visos Pretos išrinktasis valdovas yra labai aukšto titulo pusiau karys, pusiau barbaras, vardu Ortolaksas. Be to, aukštesnį titulą nešiojantys ir apie jo savybes daugiau žinių turintys kerėtojai yra įsitikinę, jog kaime nebus jokių pertvarkymų kol neatsiras būtent kerėtojų kilmės valdovas. Pats Ortolaksas yra labai agresyvus ir visiems baimę keliantis tamsos kovotojas: aukšto ūgio, tvirto sudėjimo, ginklą vienodai valdantis tiek dešine, tiek kaire ranka, ilgų iki pečių juodų plaukų, su kuriais supintos pavojingų žvėrių sausgyslės. Šis valdovas taip pat turi jo nenuspėjamą charakterį bei agresiją pabrėžiančias juodas akis, ir gilų, per skruostikaulį einantį randą, kadaise atsiradusį kaip nesėkmingos kovos su savo tėvu padarinys. Ortolaksas visada dėvi tvirtus tamsiai pilkos spalvos žvyninius šarvus, į kuriuos įterptos niekam nežinomos magiškos savybės. Jis dar apsijuosęs labai stipriu ir plačiu diržu, už kurio dažnai būna užkišti aukso monetų pilni kapšeliai ir įvairūs papuošalai. Šis kovotojas iš kairės pusės prisisegęs itin retą durklą: jo rankenos gale dailiai išskaptuota monetos dydžio žmogaus kaukolė, o patys ginklo ašmenys yra šiek tiek vingiuoti, kad priešui būtų padaroma kuo didesnė žala.
O cia yra istrauka is pagrindinio knygos personazo (Satrokato) uzrasytu minciu apie kaimo valdova. Tos mintys uzrasytos dar pries Satrokatui tampant tamsos kovotoju. Tai dalis epilogo:
"Nors daug šio kaimo gyventojų nekenčia Ortolakso, bet prieš tą stuobrį neturiu nieko prieš. Iš dalies jis atspindi mane patį, nes savo įniršiu ir žiaurumu retas galėtų jam prilygti. Bet šis žmogaus kūne tūnantis gyvulys nesugeba valdytis. Esu girdėjęs, jog kažkokios šventės metu, vienai jį storžieviu pavadinusiai moteriai teko atsisveikinti su galva. Prie kilmingų žmonių kirviu nukirsti žmogui galvą neatrodo labai protinga. Tačiau už tokį reginį sumokėčiau bent kelis šimtus aukso monetų!... Tas Ortolaksas kartais sulaukia tokių įžeidimų, kad jo vietoje iš karto padegčiau visas tokiais dalykais besimėgaujančias bjaurybes! Tą akimirką visi namai, dvarai, parduotuvės, užeigos, šventyklos, bokštai, ir kiti pastatai man tikrai nerūpėtų! Nerūpėtų ir tai, jog aš esu kaimo valdovas! Atrodo, Ortolaksas labai smarkiai kenčia ir kovoja pats su savimi. Greičiausiai jo likusi gerosios pusės dalelė nugali visą blogąją pusę, nes priešingu atveju aš gyvenčiau gerai apdegusiame kaime, kuriame kasdien skaičiuočiau ant ieties pamautų gyventojų galvas ir girdėčiau įvairius vaitojimus. Bet man tai patikų! Per visus savo gyvenimo Pretoje metus aš jau sulaukiau tiek įžeidimų ir pažeminimų, jog su dideliu noru išžudęs visus žmones iš jų lavonų pastatyčiau dar vieną bokštą!...”
Nedidele istraukele is 2-ojo skyriaus:
II skyrius. Nelaukti tamsos kario gyvenimo pokyčiai
Aikštės viduryje iš po žemių išeinančiomis storomis grandinėmis sukaustytas stovėjo kalnų milžinas. Savo išvaizda jis atrodė panašus į labai raumeningą žmogų, kuris buvo vos ne trijų vyrų didumo. Ant jo apnuogintos krūtinės matėsi gilios žaizdos ir dūriai. Jam sujudant nesunku pastebėti keletą jo nugaroje įsmigusių strėlių. Milžino rankos ir kojos taip pat nežymiai sužalotos. Jo oda - tamsiai bronzinės spalvos, plaukai - juodi ir ilgi, siekiantys pečius. Ant jo kaktos išvydau užrištą rudos spalvos medžiaginę juostą, kuri išmarginta įvairiais raštais. Kartais šis padaras vos pakeldavo galvą ir jo tamsiai rudose akyse atsispindėdavo įniršis bei pyktis, nuo kurio staiga įsitempdavo jį kaustančios grandinės. Jeigu jis būtų normalaus žmogaus ūgio, daugelis jį palaikytų svetimo krašto barbaru. Netrukus į aikštę įžengė kažkoks kerėtojas. Jis atsistojo priešais milžiną jam saugiu atstumu. Tas kerėtojas vilkėjo ilgu, žemę siekiančiu rūbu. Šis jo mėlynos spalvos rūbas atrodė nusidėvėjęs ir nubrizgusiais kraštais. Ant galvos jis buvo užsidėjęs platų gobtuvą. Kerėtojas priešais milžiną stovėjo nunarinęs galvą. Kai pažvelgdavau jam į veidą, matydavau tik juodus skraidančius šešėlius. Supratau, kad jo veidą dengia kažkokia magija..
_________________
Esu paprastas bendraujantis vaikinas, besidomintis fantastika ir su ja susijusiais dalykais. Gyvenime domiuosi ir daugeliu kitu dalyku, apie kuriuos taip pat megstu pakalbet.
|
Register
Login
FAQ
Search
mes dar nesulaukeme antro epizodo... paskaiciuokite .. liko septyni... ir susilaikykite... 
prasau jusu... 
