Belindą krėtė drebulys – gal dėl rudeninių skersvėjų, kurie švilpavo Manderlių pilies pakampiais, gal dėl susijaudinimo, kuris ją apimdavo visada, kai tekdavo stoti prieš lordą Vymaną Manderlį, jos senelį. Stengdamasi nesuklupti, ji netvirtai pritūpė, darydama reveransą.
- Jūs kvietėte mane, milorde?
Lordas Vymanas sėdėjo savo naujajame soste, ir Belinda pastebėjo, kad jis atrodo vis blogiau. Bebaigiąs septintą dešimtį, jis, turbūt nė pats nebeprisiminė, kada paskutinį kartą sėdėjo balne. Būtų sunku rasti žirgą, kuris atlaikytų tokį masyvų raitelį! Net sostą štai teko pakeisti – senasis jau pradėjo įtartinai girgždėti…
Lordui Vymanui išgirdus Belindtos balsą, storulio veidas nušvito trumparege seniokiška šypsena. Manderlių šeimos galva ištiesė ranką.
- Prieik, vaikeli, - ištarė jis balsu, primenančiu iš kiauro vynmaišio besiveržiantį orą. Belindai prisiartinus ir pagarbiai pabučiavus senelio ranką, lordas Vymanas paglostė jos skruostą ir palenkė pliką galvą ant peties, pasiklojęs po ausim trigubo pagurklio pagalvę. – Gražuole tu mano. Kodėl neužeini dažniau aplankyti savo senelio?
- Milorde, aš… - Belinda nė nesumojo, ką čia atsakyti, bet, atrodo, lordas Vymanas to ir nesitikėjo.
- Tas Gloverių vaikinas, Larencas, - be tolesnių ceremonijų tęsė lordas Manderlis. – Jis prašo tavo rankos. Drąsus kaip bastardas, e?
- Milorde…
- Bet šiais laikais - lordas Manderlis dažnai minėjo “šiuos laikus” – bastardams atsiranda visai neblogų progų. Kaip jis tau, saulele?
- Milorde, aš įsitikinusi, kad seras Larencas, nepaisant jo kilmės, yra pats tikriausias riteris, - tvirtai ištarė Belinda. Ji jau senokai buvo paruošusi šią frazę.
Baltojo Uosto lordas apsiniaukė.
- Visi tikri riteriai, vaikeli, sudėjo galvas Pietuose, palikę Šiaurę bastardams ir paliegėliams – tokiems kaip aš. Tikri riteriai negrįžo iš Raudonųjų vestuvių. Kaip tavo tėvas.
Belinda krūptelėjo. Raudonosiose vestuvėse ji neteko abiejų tėvų: seras Vendelis Manderlis krito tą naktį, pakirstas išdavikiškos strėlės, o ledi Šanita iššoko iš aukščiausio Baltojo Uosto bokšto, kai varnas atnešė žinią iš Pietų.
- Bet mes dar atkeršysime boltonams už Raudonąsias vestuves, vaikelį, tereikia tik palūkėti, - niūriai pratarė lordas Vymanas. - O ir laukti reikės jau neilgai…
- Bet milorde, - įsiterpė Belinda, - mes gi prisiekėme ištikimybę karaliui Tomenui!
- Nemokyk manęs gyventi, vaike! – riktelėjo Baltojo Uosto valdovas. – Tu puikiai žinai, kodėl... Ir kiek gi šiais laikais yra vertos tokios priesaikos, a, vaike?
- Milorde, aš...
Bet senis tik numojo ranka, tildydamas merginą. Kurį laiką lordas Manderlis sėdėjo užsimerkęs ir, šnopuodamas, bandė atgauti kvapą ir savitvardą. Galų gale jam tai pavyko ir jis vėl prašneko – šįsyk tvirtu, bejausmiu balsu.
- Šiandien atskrido varnas iš Vinterfelo. Dredforto bastardas kviečia mane į savo vestuves su Arja Stark. Jei niekas iš Manderlių ten neatvyks, mes būsime paskelbti maištininkais. Keliausi tu, Belinda. Aš jau savo kelius išvaikščiojau, Vylis sveikatą paliko Lanisporte. Perduosi Boltono bastardui dovanas ir geriausius palinkėjimus. Larencas Snou taip pat ten trauks – juk paveldėjimo klausimus spręs Šiaurės Saugotojas, kad jį kur jo siurbėlės gyvą suėstų. Manau, mano užnugario tavo šelmiui pakaks, kad taptų Tolhartu, o ten, žiū, ir vestuves galima bus kelti.
Belinda visa perbalusi iš siaubo klausėsi senelio žodžių. Ji atstovaus visą Manderlių giminę, ir dar tokiame svarbiame susirinkime? Priešais jos tėvo žudiką?..
- Milorde, bet kaip... – buvo beprieštaraujanti ji, bet tvirtas lordo Vymano žvilgsnis ją užčiaupė. Belinda nulenkė galvą, ir kai vėl ją pakėlė, jaunosios Manderli veide nebebuvo nieko, išskyrus ryžtą. – Tai didelė garbė man, milorde. Aš padarysiu viską, kaip liepsite.
Lordas Vymanas nusišypsojo ir linktelėjo.
- Žinoma, padarysi. Šaunuolė, mergyt. Šiais laikais taip mažai tokių kaip tu. O dabar bėk, nagi?
Belinda nusilenkė ir sunkiai linkstančiomis kojomis patraukė link išėjimo. Dar niekad gyvenime ji po Manderlių pilies kuorais nesijuto tokia mažytė. Mažytė kaip avelė, pasiklydusi kalnuose.
Atpirkimo avelė...
|