Man S. Kingas - vienas geriausių rašytojų, ne tik iš fantastų. Žinoma, siaubo žanre jis nepralenkiamas, o visi tie užtęsimai, smulkmenų aprašymai per porą puslapių, kurie galbūt kažką nervina, mane asmeniškai žavi. Vis dėlto labiausiai mėgstu ne fantastines, ne mistines jo knygas. Ne "Tamsiojo bokšto" seriją (fantasy - vienas didelis nesusipratimas),o dramas, tokias, kaip Šošenką, Doloresą, "Gabų Mokinį" arba pusiau autobiagrafinį "Kūną". Visiems, purkštaujantiems dėl Kingo ir aiškinantiems, kad jis rašo komercinį šlamštą, galiu papasakoti vieną nutikimą. Universitete turėjau bjauraus charakterio dėstytoją (anot jos, dešimt gali gauti dievas, devynis - dėstytojas, o studentas gali siekti dėstytojo lygio), bet retsykiais ji būdavo teisinga. Turėjome analizuoti knygas. Grupiokai, suprantama, pasirinko jos pasiūlytą klasiką. Aš pasakiau, kad analizuosiu Kingo knygą, ir ji, aišku, iš manęs pasišaipė. Nors pripažino, jog Kingas parašė vieną "analizuotiną" knygą - "Tylos zoną". Laikiausi savo, todėl ji nusileido. Po kurio laiko - teko kaip reikiant paprakaituoti - pristačiau "Ritos Heivort ir Šošenko" analizę. Kai ją perskaičiau, dėstytoja sutiko, jog tai antras "analizuotinas" Kingo kūrinys, ir parašė man dešimt, nors, kaip minėjau, iš jos gauti dešimtuką buvo neįmanoma. Tai va.
|