Forumas.Fantastika.lt

It is currently 2019-03-24 20:17

All times are UTC+04:00




Post new topic  Reply to topic  [ 102 posts ]  Go to page « 16 7 8 9 10 11 »
Author Message
PostPosted: 2014-07-02 0:19 
Offline

Joined: 2014-06-26 17:39
Posts: 23
Ką gi, turbūt palikime ramybėje politiką ir grįžkime prie fantastikos. Bet pabaigai...
Jei tai būtų politinis forumas(žinoma tai ne)...

Lietuva kovos laukas

Ar netaps Vilniaus Gedimino prospektas sekančiu Maidanu, o Lietuva sekanti Ukraina?
Lietuva randasi tarp Europos sąjungos ir Putino žemių(nesismulkinsiu minėdamas valstybes). Turime Grybauskaitę, kuri aiškiai daugiau sudominta savo kaip politikės karjera nei šalies kurios atstovauja saugumu bei gera klotimi. Putinas duotų daug, kad užtildytų tą nenurimstančią...
Lietuvos lenkai bei savaime suprantama rusai, yra įpainioti į Slavianofiliją. Aiškinu:
Slovianofilas- žmogus galvojantis kad neša tikrąjį dievo žodį pasauliui. (Pasidariau žalios arbatos įsipyliau šlakelį viskio, kad būtų linksmiau rašyti... tesiu).
Vakarų valstybės tiki ne Jėzumi- o anti Kristumi, todėl Slovianofilų misija- išgydyti mus visus (savaime suprantama- ginklų pagalba). Iš čia seka skirtingi požiūriai į naujoves- gėjus, lesbietes, žmonių laisvę, demokratija aplamai. Jei jums kada teko šnekėti su Slovianofilu, turbūt pastebėjote... pas juos visus viena nuomonė: vakarų pasaulis išsigimęs ir tik jie vieni šventi gerieji žmonės... bla bla bla. Būtų nieko blogo jei iš to nesektų neapykanta. Taip brangieji Lietuvos fantastai... jie mūsų neapkenčia, maža to, tam kad išgydyti gali imtis net atominio ginklo pagalbos:

te keliauja atgal namo tos paklydusios avys,
te dievas pats sprendžia ką su jomis daryti,
na o aš Gerbiamas šventasis Putinas,
pasėdėsiu kol kas bunkeryje.
Per amžius amen.

Galimi scenarijai:
Per žiniasklaidą paskelbs, kad Grybauskaitė gauna pinigus iš Amerikos slaptųjų tarnybų, net pateiks tam įrodymus(suklastotus).(Jei taip atsitiktų patarčiau skubiai mokytis rusų kalbos! „Ibo gde ruskij norod živiot, dolžny govorit po našemu.“) Į valdžią ateina kremliaus remiamas politikas. Pasirašoma paranki Lietuvai sutartis su Gazprom. Lietuvių ultra nacionalistai streikuoja(suplanuota kremliaus), bet prieš juos išeina žiniasklaidos užhipnotizuoti Slovianofilai. Kyla riaušės, neramumai. Putinas į buvusią Lietuvos valstybę įveda tankus. Į įvykių eigą įsikiša Nato. Lietuva tampa kovos laukas.

Kad pasaulyje būtų tvarka reikalinga betvarkė- reikalingi kovos laukai ir kiek galima daugiau(pažvelkite į pasaulį dabar ir taps aišku ką rašau(čia tik pradžia)). Po ilgo karo Lietuva bus padalinta pusiau. Pusė Putinui pusė Europos sąjungai.

Antras scenarijus:
Po eilinių „derybų“ tarp Putino delegatų ir gerbiamos Grybauskaitės, užsukumas dujų čiaupas Lietuvai. Toliau viskas klostosi pagal anksčiau išdėstytą scenarijų, tik pirmieji streikuoja užhipnotizuoti kremliaus Lietuvos Slovianofilai.

Bertnanas Ruselas:
Aborigeno klausia- kas yra pasaulyje gėris. Aborigenas atsako: kai aš užkariauju žemes su juose esamomis gėrybėmis. Aborigeno klausia- kas tada yra blogis.
Kai iš manęs atimama!
(Nedaug kas pasikeitė žvelgiant iš akmens amžiaus į moderniąją civilizaciją)

Pastaruoju metu, fantastai daugiau tapo kaip galimos ateities kūrėjai. Tiesa sakant tai ką mes rašome niekada neišsipildo, todėl ir neišsipildo, nes žmonės sužino. Pavyzdys: Džordžas Orvelas „1984“.

Technokratijos triumfas, kai visas pasaulis bus išdalintas į keletą priešiškai nusiteikusių šalių: Amerika, Europos sąjunga, Slovianofilija(geriau žinoma kaip Rusija), Azijos blokas(gali taip ir nesusijungti dėl Aziečių stiprybės ir nusiteikimo priešiškai vienas kito atžvilgiu). Musulmonų kraštai atrodo liks puikūs kovos laukai, išbandyti savo jėgas tiek politines, tiek hipnozės, tiek karines, tiek specialiųjų agentų atžvilgiu. Manau artėja laikai kai ten net bus bandomos atominės bombos.

Po tokių scenarijų pasakykite dar kad aš blogas fantastas. Nieko nuostabaus kad po mano politinių komentarų skaitymo, žmonės jau skundžiasi apetito prapuolimu. Bet kaip ir minėjau apie tai užteks. Na gal dar truputi... bet ne. Užteks.
Anti Technokratinė literatūra:
John Colmanan „Komitetas 300“. Yra rusų bei anglų kalboje. Paskaitykite, tai atvers jums akis. Pats perskaičiau du kartus.
Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“. Ne pats geriausias pavyzdys, bet įdomi ir prasminga knyga, kur technokratija pateikiama iš savo gražiosios pusės. Problemos išspręstos, bet gyvenimo nebėra. Nežinia kas geriau, į šį klausymą neatsako net pats autorius.
Ray Bradubury „451 farengeito“ kur technokratija privedama iki absurdo. Žmonės tiek atpranta mąstyti, kad net bet kokia literatūra yra griežtai draudžiama. Gaisrininkai atlieką ne ugniagesių , o padegėjų darbą, savaime aišku degina knygas bei tuos kas skaito. (Asmeniškai perskaičiau du kartus.)

Apie Lietuvą ir išeitis iš susidariusios padėties:
Reikia nepriklausomo energijos šaltinio. Yra nesąmonė badyti akis tiems kas parduoda mums dujas. Taip mes turime bučiuoti Putinui Subine vardan šventos ramybės, nors jau iki tol kol tapsime nepriklausomi nuo Rusijos įtakos. Gazas tai viskas, nėra gazo kaip sako:
„Konec sveta? Nu net konec gaza, nu jesle chotite tak į svet vam možem vykliučit“
Geri santykiai su Rusija garantuos Lietuvai saugumą bei ekonominį stabilumą. Kiek žinau Lietuva turtinga miškais, ar nebūtų geras žingsnis nuo baterijų pereiti prie židinių kūrenimo? Kuro tikrai turėtume iki soties. Kita išeitis skalūnų dujos, bet kiek žinau šio resurso esamo Lietuvoje- nepakaktų. Melskimės Lenkams turtingiems savo skalūnų dujų ištekliais.
Nežiūrint į visą išsakytą kritiką, Grybauskaitę palaikau. Man patinka jos temperamentas. „Ne stemi svizalis svinji imperialisty“. Tikiuosi ateis diena ir su Lietuvos prezidente sėsime prie apskrito stalo- aptarsime Lietuvos ateitį, tiek ekonominę tiek politinę. Turiu neblogų pasiūlymų kaip vystyti turizmą Lietuvoje.

Atsakysiu į kai kuriuos komentarus paliktus savo skaitytojų kurie taip ir nesiteikė perskaityti mano „Armagedono“:
Pjovėjui:
Skanaus. Taip pat mėgstu alų ypač malonioje kompanijoje.
Foksas:
Žinau kad parašysi jog tavo sesutė dviejų metukų kalba protingiau nei aš čia rašau(jokiu būdu nenoriu nieko įžeisti dėl jų amžiaus. Kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomone. Net vaikai.?)
21 amžius:
malonu kad yra nors kas nors kas domisi kuo nors daugiau nei šiandienos pop kultūra. Atsakau į gyvenimo stiliaus kritika. Kaip žinia ne visi filosofai gyvena pagal savo ideologija. Nors žinoma butą ir tokių pavyzdžiui Diogenas, Epikuras. Bet kažkaip nelabai norėtųsi gyventi bačkoje, elgtis kaip šuniui, bei masturbuoti viešuose vietose. Beje nesu pakankamas beprotis, kad atsisakyti gyvenimo nešamų malonumų. Arba įsivaizduokite Solipsiztą gyvenime. „Oi atrodo papuoliau į avariją. Vajė atrodo koją nupjovė. Gerai kad aš visu tuo netikiu“(absurdas) Taigi rašau vieną, o gyvenu normalų pilną gyvenimą. Panašiai kaip Artūras Šopenhaueris. Mokė asketizmo, bet pats to nesilaikė. Žinoma mano filosofija skiriasi nuo ką tik paminėtų filosofų- parašiau kaip pavyzdį.
Genijus ir beprotybė. Tai bendra sąvoka. Kad būti genijumi, reikia būti ir pamišusiu. Šia tema skaitykite Platoną, Šopenhauerį, Froidą(„Leonardo DaVinci“). Atitinkamai:
Poetas tarsi specialiai praranda blaivų protą kad į jį galėtų įsikūnyti Demonas(Daimond). Kaip žinia, Sokratas yra prisipažinęs, kad tokį Demoną turėjo. Jis jam patardavo ko nereikia daryti. Krikščionybės Demono pakaitalas- angelas sargas.
Genijai dažniausiai būna linkę į keistenybes.
Genijai yra žmonės seksualiai labiau nukrypę nuo priimtų normų.
Gyvenu Airijoje, žaidžiu pokerį. Taip tiesa. Mano maisto papildų komplektas mėnesiui kainuoja kaip visa Lietuvio minimali alga. Beje aš mėgstu pilnavertį gyvenimą.
Pokeris... Esu geras matematikoj. O pinigų, nors aš ir mokau, kad jų vertė tik virtuali ir geriau būtų jų visai atsisakyti. Visgi, kol neperėjome prie tos eros apie kurią rašau...jų niekada nebus permažai.
Visos parduotos knygos yra tarsi jūsų investicijos į mano žodį. Dar mūsų anūkai kalbės:
Jis rašė o skaitė- milijonai.
Daishi:
Pirmi knygos žodžiai:
„Į žmonių širdis lengviausia prisibelsti naudojantis tuo, kas yra populiaru ir lengvai suprantama.“
Turbūt geriausiai atsakys į užduotą klausimą. Knyga kažkas tarp mokslo, filosofijos, sociologijos, žvilgsnis į galimą ateitį ir paprastos paprasčiausios beletristinės grožinės literatūros sambrūzdžio. Bet kaip ir minėjau, būtent grožinės literatūros dalis labiausiai nesigavo. Blynas prisvilo, bet drakonas gimė.

Pabaigai... Apgirtau, ne dėl viskio- rašydamas. Šiandienai jau viskas, ryt parašysiu savo paties knygos kritika, lyg rašyčiau iš trečio asmens.

Ps:
„Jei rytojus- išauš“

Martynas Domeika


Last edited by Martynas Domeika on 2014-07-02 7:34, edited 2 times in total.

Top
   
PostPosted: 2014-07-02 0:24 
Offline

Joined: 2011-07-22 19:58
Posts: 59
Location: Vilnius
Ok, aš jau pradedu įtarti mąstymo sutrikimą


Top
   
PostPosted: 2014-07-02 9:59 
Offline

Joined: 2005-08-29 10:45
Posts: 552
Location: kaunas
[ img ]


Top
   
PostPosted: 2014-07-02 10:19 
Offline
User avatar

Joined: 2003-04-04 14:59
Posts: 572
Location: K Pax
[ img ]

_________________
Aš netikiu astrologija, nes esu gimęs po dvynių ženklu, o mes dvyniai pasižymime skeptiškumu...
http://paranormaleco.blogspot.com/
https://www.facebook.com/paranormalu
https://www.facebook.com/ParanormalusHumoras


Top
   
PostPosted: 2014-07-02 11:50 
Offline

Joined: 2004-10-28 16:49
Posts: 1820
Location: Kaunas
Leidyklos visos ryškiai turi tą patį atsakymo šabloną paruoštą tokiems atvejams. Joms, aišku, lengviau, bet šiaip visuomenei blogiau, kad ten nėra įdedama "švietėjiškų pastangų" nurodyt kas blogai, kad ir nebūtinai itin saldžiai mandagiai.


Top
   
PostPosted: 2014-07-02 20:22 
Offline

Joined: 2014-06-26 17:39
Posts: 23
Apie „Armagedoną“- dirva apmąstymams

Domianas, pagrindinis knygos herojus atspindi ateities, genetiškai pagerinto žmogaus esmę. Žmogus be jausmų, negalintis nei mylėti, nei nekęsti nei verkti ar juoktis. Kaip Spinoza savo raštuose rašė- meilė yra viso blogio pradžia. Jei žmogus nemylėtu, nebūtų nei karų nei žmogžudysčių nei tarpusavio neapykantos.
Bet ar Domianas žmogus? Kur baigiasi žmogiškumas? Štai pirmieji klausimai kuriuos turi užsiduoti skaitytojas. Ar žemėje baigtųsi bėdos jei mes visi būtume „Evo“(Naujosios genetinės evoliucijos atstovai). Atsakymas- taip. Jei žmogus liautųsi vadovautis jausmais ir naudotųsi vien tik sveika racionalia logika, visos žemės bėdos, kaip neapykanta vienas kitam, rasizmas, nacionalizmas, karai- baigtųsi. Laikui bėgant išsispręstu ir visos kitos problemos.
Bet ar tai įmanoma? Ar tai ne Utopija? Atsakymas- pilnai įmanoma, nėra Utopija. Mūsų genai gali būti perdaryti ir jausmai gali būti nuslopinti. Beje to galima pasiekti ir narkotikų bei maisto papildų pagalba. Pvz: Vitaminas B, valerijono šaknys ir ttp.
Bet ar to reikia? Negi mes esame tokie blogi? Negi tai kas daro mus žmonėmis yra blogis? Atsakymas- žmogus nėra savaime blogas, bet jausminis pasaulis jį paverčia blogu- netobulu, bet tinkamas auklėjimas vaikystėje gali visą reikalą ištaisyti. Reikia atsisakyti prievartos vienas kitam, supratimą „turėti“ pakeisti- „džiaugtis“. Yra krūvos kitų problemų kurios visos kiekviena atskirai ir bendrai paėmus yra išsprendžiamos, bet pasaulį reikia pastūmėti, kad ledai pajudėtų, kad viskas pradėtų keistis.
Visgi Domianas su perdarytais genais turi krūvas trūkumų. Jei mus- žmones, galima apibūdinti kaip pamišusius, sergančius dievus, tai „Evo“- robotas. Prapuolus jausmams dingsta sugebėjimas kurti, su visais iš to sekančiais trūkumais. Ištrauka iš knygos:

„Mes jau žinome modifikuotų moksleivių nesugebėjimą jausti visiems normaliems žmonėms būdingų jausmų. Bet pastebimi ir papildomi trūkumai. Jie turi puikią atmintį ir neprilygstamą logiką – mes, šia prasme nusileidžiame, bet jie neturi tos vidinės žiežirbėlės, to mūsų sugebėjimo kurti, sugalvoti ką nors naujo, dar neatrasto. Jie lyg kokie programuojami robotai daro viską taip, kaip jiems yra pasakyta, bet savo nuomonės neturi. Ko mes galime tikėtis iš tokios žmonijos klasės? Tik paklusnių tarnų. Bet nei vienas, aš kartoju – nei vienas šaltakraujis ateityje nepraturtins nei Marso, nei visos žmonijos naujovėmis. Nes jie tušti. Taip, vidumi jie visiškai tušti. Aš niekaip negaliu jų pavadinti pilnaverčiais žmonėmis. Aš apskritai nevadinčiau jų žmonėmis. Mes sukūrėme žmonėms paklusnius zombius. Jei norite, galite vadinti „Evo“ robotais, bet tik ne žmonėmis. “

Taigi, pamišę sergantys dievai, ar šaltakraujai robotai. Kas geriau? Į šį klausimą turi atsakyti pats skaitytojas. Autoriaus nuomonė dviprasmė, reikia ir tokių ir tokių. Pasaulis be kultūros, nepilnas. Kultūra yra pagrindinis laimės šaltinis kuris, talentingų žmonių pagalba, turi lietis į mūsų širdis. Platonas žmogaus laimę apibūdino dvejaip, kūno ir dvasine. Kūno, kai tuščias prisipildo. Pvz: tuščias skrandis užsipildo pavalgius, seksas, kvėpavimas. Viskas kas surišta su kūno malonumais, vienaip ar kitaip surišta su pripildymu. Bet kad patirti kūno malonumą, turi būti tuščias, tik tokiu atveju pasitenkinsi.
Dvasiniai malonumai visai kas kita. Muzikos gali klausytis kad ir visą dieną, tam visiškai nereikia būti išalkus ar ištroškus. Tas pats ir knyga ir filmas ir viskas ką mes šiai dienai turime, ką galime pavadinti kultūra. Taigi kultūra be abejo svarbus laimės aspektas, o kaip žinia jei žmogus nėra laimingas tai jo gyvenimas mažai ko vertas. Būtent žmogaus laimė Paradoksalio filosofijoje užimą pirmą vietą.
Paradoksalio filosofija vyrauja visoje knygoje. Ko jis moko? Trys pagrindai- žmogaus laimė, žmogaus gyvenimo prailginimas, naujų gyvenamųjų plotų užkariavimai. Toliau... nauja ekonomika, nauja religija, nauja sociologija- trumpai tariant viską reikia keisti. Paradoksalis net siūlo pilną demontažą civilizacijos kurioje mes gyvename. Kurti naują ne ant senų pamatų, bet ant švarios dirvos.

Be galo įdomus knygoje vyraujantis karas tarp mokslo ir religijos. Autoriaus dialogai kala į klyną tiesiogine šio žodžio prasme. Ištrauka:
„– O kaipgi Dievas? Tai labai rimtas klausimas, Gomerai. Kad atsakyčiau į jį, turėsiu laikinai persikelti į akmens amžių. Tokiu būdu aiškiau apibūdinsiu šiandieninę situaciją. Įsivaizduokime pirmykštę gentį. Tuo laikmečiu sugebėjimas protauti nebuvo ypatingai vertinamas dalykas, nes viešpatavo jėga. Būtent taip, grubi jėga – kas stipresnis, tas ir teisus. Protingesniems teko imtis gudrybių, kad su jų gebėjimu protauti skaitytųsi. Jie sugalvojo religiją. Tuo metu tai buvo vienintelis ginklas, kuriuo gudresnis žmogus galėjo nugalėti stiprųjį.  
Kaip žinia, gamta žmogui dažniausiai duoda tik vieną iš šių dviejų gėrybių: jėgą arba protą. Gal tėvams nevertėtų skubėti džiaugtis, kai jų mažylis anksti pradeda vaikščioti ar tampa geru futbolininku vaikystėje. Žinoma, žmogiškasis idealas – Apolonas su genijaus smegenimis. Tačiau tokiais mūsų gamta tiesiog nekuria.  
Taigi, apgaudamas stipresnius savo mistiniais tikėjimais, protingesnis galėjo nugalėti stipresnįjį. Atsirado šamanai, kurių klausė visi. Jie priversdavo kitus gentainius tikėti, kad akmuo gali būti stebuklingas ir laimę nešantis, o žaibas – tai Dievo nemalonė, reiškianti, kad visagalis kažkuo nepatenkintas. Ir kas tais laikais galėjo įrodyti, kad tai yra melas ir klasta? Religija vystėsi ir tobulėjo. Ir protingieji vis labiau ir labiau spaudė patikliuosius ir 
vis tvirčiau ir tvirčiau pančiojo juos savo religinėmis pinklėmis. Bet tuo pačiu išminčiai, norėdami užsitikrinti savo vadovaujančias pozicijas genties valdymo klausimais, turėjo pasirūpinti, kad niekas, kartoju, niekas negalėtų vystytis greta jų mistinio pasaulio suvokimo. Viskas turėjo būti griežtai taip, kaip to reikalauja religija. Kitaip būti negali. Jei ne – genties žūtis, civilizacijos pabaiga.
Religija pradėjo dievinti taip vadinamą „Status Quo“ – pastovų statusą, kuris yra idealus ir jokių pagerinimų nereikalauja. Visa laimė, kad žmonija, net surišta visais įmanomais tikėjimais, judėjo į priekį. Gelbėjo tai, kad skirtingos religijos, dažnai aklai laikydamosi savo tiesų, tik joms suprantamo pastovaus statuso, susikirtusios tarpusavyje, konfliktą spręsdavo karo veiksmais. Mat viena religija negali būti kartu su kita taip, kaip ir vienas Status Quo negali egzistuoti greta kito. Tokiu būdu dviejų tarpusavyje kariaujančių šalių išminčiai buvo priversti tobulinti savo genties ginkluotę siekdami apsisaugoti nuo priešiškų kaimynų. Būtent tai ir perkėlė žmoniją iš akmens amžiaus į viduramžius. Susidarė kelios super galingos religijos, prisigrobusios į savo rankas tiek valdžios, kiek tik galima, pasiruošusios iš anksto viskam, kad ir kas benutiktų.
Bet šalia dogmatizmo pradėjo kurtis ir atviras protestas prieš sustabarėjusį pasaulį. 
Protestantizmas, agnosticizmas bei ateizmas. Atsirado revoliucionieriai, kurie nebenorėjo gyventi vadovaudamiesi senomis taisyklėmis ir buvo pakankamai protingi, kad suvoktų, jog viskas, kas yra parašyta biblijoje ar bet kokioje kitoje religinėje knygoje, yra atvira apgaulė. Melas! Ir štai atsiranda tokie žmonės kaip Martynas Liuteris, Mikalojus Kopernikas, Džordanas Brunas. Kalbant apie pastarojo patirtas kančias vardan mokslo, manau, iki šiol visai krikščionybei turėtų būti gėda. Septyneri metai nežmoniškų kankinimų, pavadintų inkvizicija, o po to – viešas sudeginimas. Gyvuliškas kitaip mąstančiojo sunaikinimas. Beje, ar gyvuliai gali būti tokie žiaurūs? Patirtas kančias sulyginus su krikščionių taip dievinamo Jėzaus kankinimais, mes visi dabar turėtume melstis Brunui, nes jis net perėjęs visą tą monstrišką septynmetę inkviziciją bei viešą sudeginimą, neatsisakė savo tikėjimo. O jis tikėjo mokslu.
Reikėtų paminėti dar ne vieną šimtą žmonių, kurie išdrįso stoti prieš susidariusią doktriną, atsisakė tikėti, kad ateitis – tai yra dabartis. Štai žmonija sužinojo, kad Žemė apvali, ji sukasi apie savo ašį ir aplink saulę, kad yra kosmosas, kad yra kitos saulės, kad yra kitos planetos, kad viskas, ką aiškino mums Status Quo, yra netiesa, melas, kurio pagalba bažnytininkai norėjo nukryžiuoti žmoniją, kaip tai padarė su Džordanu Brunu. Ir štai viskas 
griūna ir jau šviečia ne už kalnų tas gražus rytojus, kai galima bus atsikelti ryte, žvilgtelėti pro langą ir pasakyti: ateitis atėjo ir daugiau nebėra pastovaus statuso, yra tik tobulėjimas, judėjimas į priekį – begalinis, nesibaigiantis, pastovus vystymasis, mokslas, grožis. Taip, mes esame gražūs gamtos padarai. Ar mes sukurti būti sukaustyti, nematomi? Taip, kaip musulmonų moterys? Ar to Dievas nori? Ar jam taip būtina naujagimio berniuko apyvarpė? Ar to nori akmens amžiuje prasidėjęs procesas, pavadinimu Status Quo? Tik ši diena, o rytdiena tėra šios dienos pakartojimas. Ir taip visada. Pastovi romantika, nesibaigiantis sustabarėjimas – sustok, akimirka žavinga. Sustok, sustok, akimirka žavinga.
O aš sakau – ne! Aš sakau, tęskis pastovus judėjime pirmyn. Nes tu ir esi laikas. Laikas yra judėjime, o ne stovėjime vietoje. Būtent judėdami mes ir esame gyvi, nes tokia gamta, ji taip norėjo, ji taip mus sukūrė. O religija? Religiją sukūrėme mes patys, su visais savo dievais, prietarais ir visomis kitomis nesąmonėmis. Galite vadinti mane netikinčiu, bedieviu, galų gale ateistu, bet aš laikausi savo moralinių normų. Jei aš būčiau kitoks, aš meluočiau pats sau – o tai yra didžiausias nusikaltimas. Todėl, Gomerai, sakau tau ir klausyk manęs įdėmiai. Misija įvyks. Aš tau prižadu. Misija įvyks!   “

Užsiduokite sau klausimą, kiek Lietuvos rašytojų taip rašė? Ar išvis yra Lietuvos rašytojų kurie taip rašė? Filosofai? Ar yra užsienio rašytojų kurie taip rašė? Užsienio filosofų?
Ir visgi knyga toli gražu ne tobula. Trūksta gražaus įpakavimo, būtent grožinės literatūros pagrindo. Nepilnai išvystyta fabula priveda prie to, kad paprastam skaitytojui neįdomu, norisi miego, ar net sutrinka apetitas. Nors yra ir gražių vietų. Matosi kad Martynas labai, net labai talentingas, tiesiog pirmas blynas kaip sako- prisvilo. Pabaigai Gabrielės dienoraštis:
„  3.8. Gabrielės dienoraštis

Šią dalį apie aistras, kilusias raudonojoje planetoje, norėtųsi užbaigti kažkuo visiškai 
neleistinu. O kas, jei mes žvilgtelėtume į kieno nors dienoraštį? Juk aš autorius ir galiu sau leisti bet ką, kartoju – bet ką, kas susiję su mano knygos personažais. Štai ir Gabrielei neišeis išsaugoti savo paslapčių, patikėtų dienoraščiui. Jai teks stoti prieš mūsų teismą visiškai nuogai, neslepiant nei savo jausmų, nei dvejonių, nei ašarų ir sielvarto. Nieko, kas buvo tarsi krauju įrašyta į šį šventąjį raštą. Į šią Gabrielės bibliją:
„Kodėl likimo vingiai tokie keisti, o kartais negailestingai ir vis suka klystkeliais. Domianas – mano vienintelė meilė, aš – jo Džiuljeta – likau viena tokiam ilgam laikui. Ne. Aš neskaičiuosiu laiko, neskaičiuosiu, kada jis grįš ir kiek man tada sukaks. Aš visada tavo, o mano Domianai, visada, visada, kada tu be sugrįžtum, aš lauksiu tavęs, būsiu tavo gėlytė, visada bežydinti Marso planetos paviršiuje. Kaip gaila, kad tik tau esant toli buvo leista turėti vaikų. Juk jei apie tai būtų pranešta nors dieną prieš tau išvykstant, aš jau laukčiausi vaikelio nuo tavęs. Ir mudu kartu su vaikeliu lauktume namo grįžtančio tėvelio. Kaip tai vėlu ir negailestinga...
Šiandien supratau, jog turiu ir visada turėjau dar vieną gerbėją. Robertas. Kaip jam visą šį laiką pavyko taip vykusiai maskuoti savo jausmus. Niekada net neįtariau. Jis mane myli? Taip stipriai? Žiūrėdama į jo akis, mačiau tokią aistrą, kurios anksčiau niekada nepatyriau. Domianas mane visada vertino blaiviai. Mat aš esu simpatiška, kitų bazėje esančių vyrų nuomone. Jauna, o tai gerai, mąstant, jog jis nenorėtų pasilikti su viena iš kitų gerokai vyresnių moterų Marse. Be to, jam patikdavo tai, kad mes labai skirtingi. Aš tokia jausminga, jis šaltas ir bejausmis. Man Domianas buvo lyg Marso Dievas, nužengęs iš pačio dangaus. O Robertas? Aš visada jam jaučiau tik gailestį, kad gamta taip pagailėjo jam ir proto, ir sudėjimo. Robertas nė iš tolo neprilygsta Domianui. Ir šiandien jam mane pabučiavus aš pajaučiau tik užuojautą. Gaila jo, taip ilgai ir beviltiškai besiblaškiusio negailestingame meilės trikampyje. Išvargęs nuo savo jausmų su viltimi žvelgia man į akis, tikisi kažko, ko niekada nebus. Robertas toks mielas. Ir man jo taip gaila. Tačiau mes galime būti tik draugais ir turime jais išlikti.
Aš jaučiu, kaip Robertui skaudu, todėl nusprendžiau kiek pralinksminti jį. Žaidėme vieną iš mūsų įprastų žaidimų „Užsimerk ir atspėk“. Kai aš užsimerkiau, staiga jis sugriebė mane kaip tikras vyras, o tokiu aš jo niekada nelaikiau, prispaudė prie sienos ir pradėjo glamonėti mano užpakaliuką bei godžiai bučiuoti. Ką gi dariau aš? Matyt, manieji hormonai nusprendė pažaisti su savo šeimininke kaip su kokia lėlyte, nes kelioms akimirkoms praradau žadą ir jaučiau neapsakomai malonius jausmus. Mano krūtų speneliai sukietėjo ir net vietelė žemiau talijos suvirpėjo iš malonumo. Bet aš staigiu kelio judesiu įspyriau įsiaudrinusiam draugui ir pataikiau tiesiai ten, kur ir norėjau pataikyti. Po sekundės Robertas gulėjo ant žemės kaip nokautuotas ir raitėsi iš skausmo. „Juk tu čia kaip pas daktarą, kuris tikrina nervus trenkdamas plaktuku per kelį ir tikisi reakcijos – spyrio. Štai ir papuolei po mano spyriu, tikrinančiu nervą,“ – norėjau viską juokais nukreipti. Bet teisybė buvo viena – nuo dirgiklio iki reakcijos praėjo per daug laiko. Be to, ką aš jaučiau? Toks susijaudinimas? Kas tai? Hormonų šėlsmas, ar tikri mano jausmai???
Paskutiniu metu sunku miegoti naktimis. Marse tapo nebeįmanoma dėl visų tų aplinkui besimylinčių porų. Net mano miegamajame įsikūrė tikras meilės lizdas. Dviaukštės lovos sustumtos, taigi mes su Robertu gulime apačioje, o viršuje – du meilės paukšteliai. Nieko negaliu pasakyti, jie žmonės padorūs ir netgi laukia, kol mudu su Robertu užmigsime. Tik pabandyk užmigti, kai už sienos lovos girgžda taip, kad net ausų būgneliai plyšta. Robertas miego problemų neturi, juk jis dabar ruošiasi misijai į Šiaurės ašigalį. Kasdieninės treniruotės jį išvargina taip, kad vos atsigulęs į lovą jis tiesiog lūžta miegoti. Kitas reikalas – aš, turinti klausytis visų tų nesibaigiančių naktinių orgijų orkestro. „Ach“ bei „och“. Gėda prisipažinti, bet tai kažkokiu būdu mane jaudina. Štai ir šiąnakt aštiesiog laukiau mūsų meilės paukštelių, įsikūrusių viršuje, čiulbėjimo. Ir štai sučiulbo. Iš pradžių labai atsargiai, o po to vis stipriau ir stipriau. Ir štai jausmų jūroje paskendę jie jau nebesivaldydami tiesiog plaukia geismų, aistrų, meilės laivu. Ji reikalauja „giliau, giliau“, o jos kapitonas vykdo griežtus nurodymus. Dar giliau, ir laivą užlies vandeniu. Štai skęsta, jiedu skęsta, paskutinis aistros proveržis, skenduolio klyksmas ir abu tiesiog akimirkai atsiduria agonijoje. Orgazmas dvigubas, tuo pat metu prasidėjęs orgazmas, jos noras įvykdytas, kapitonas giliai giliai ir jiedu tarpusavio šėlsmo nirvanoje. Ach ir och. Ir štai viskas nutyla, jūroje siautėjęs štormas baigėsi, stojo ramybės akimirka. Beklausydama meilės simfonijos aš ir pati be galo susijaudinau. Jau kažkaip labai jie aistringai tai atlikinėjo šiąnakt. Mano krūtų speneliai išsitiesė ir tapo akmens kietumo, net marškiniai pasikėlė. Aš nesugebėjau susivaldyti ir pati save paliečiau, kokia gi aš ten sudrėkusi, bet ar galėtų būti kitaip? Kaip publika gali likti abejinga, kai atlikėjai įdeda į atliekamą meilės aktą visą save? Ir staiga, paskendusi savo pačios fantazijose, pajaučiau Roberto glamones. Dar kelios akimirkos ir jis jau viršuje. Toks susijaudinęs ir kietas, o aš tokia bejėgė ką nors padaryti, kaip nors pasipriešinti mane užvaldžiusiam kapitonui. Ir štai jis jau manyje, O MARSE, taip skauda ir malonu. Draskyk mane, mano drakone. Aš pasijaučiau kaip meilės vergė, panorau, kad jis darytų su manimi, ką tik nori. Geidžiau, kad jo meilės fantazijos nesibaigtų visą naktį. O taip, o taip. O ne? Jis baigė. Mano princas jau baigė? Mano princas –   nevykėlis, jūra vos įsibangavusi nurimo naktiniam štiliui. Mano nevykėlis miega? Kas tai buvo? Nakties košmaras???
Hormonai ir vėl pasišaipė iš manęs. Buvau pas daktarę Andželą pasitikrinti ir sužinojau, kad esu nėščia. Bet kaip tai gali būti? Vienai akimirkai praradau savikontrolę, ir – štai. Mano galvoje dabar skamba Alberto ištarti žodžiai: „Marsui reikia jūsų vaikų“. Gal Marsas ir iš tikrųjų panorėjo, kad taip būtų. Pagal filosofą Artūrą Šopenhauerį, kiekviena dar net negimusi būtybė nori gyventi. Štai ir mano dar negimęs vaikelis to smarkiai panorėjo. Jis nenori laukti, kol grįš Domianas. Jis nori į laisvę, ir kuo greičiau. Nori gimti ir būti. Mačiau ašaras Roberto akyse, kai pasakiau vargšeliui apie tai. Bet, deja, tai ne viskas, ką jam teko išgirsti. Pasakiau, kad mes niekada negalėsime būti kartu. Kad tai, kas nutiko, tėra klaida, kuri daugiau niekada nebe pasikartos. Toji žinia jį lyg durklas perskrodė: visas sunyko, pabalo, akyse pradingo bet kokie gyvybės ženklai. „Bet mūsų vaikelis nėra klaida. Tai pats geriausias kada nors nutikęs dalykas mano gyvenime, tikiuosi, ir tavo. Ir mes abu auginsime jį. Mylėsime ir rūpinsimės, kaip ir kiekvieni tėvai. Tik deja, mano širdis priklauso ne tau, o Domianui, kuriam dabar sunku, jis vienas, jam reikia mano palaikymo. Aš nesugebėsiu pasakyti, kad mūsų kadaise įsiliepsnojusi meilė nutrūko vos po kelių savaičių po jo išvykimo. Aš to nelinkėčiau nė vienam priešui. Tikiuosi, tu supranti. Noriu tik pasakyti, kad tu man taipogi esi be galo brangus, kaip mūsų vaikelio tėvas bei mano geriausias draugas.“
Tą patį vakarą persikrausčiau į laisvą vietą viengungių kambaryje. Gal gyvenant kartu su Gomeru pavyks suvaldyti savo nuodėmingo kūno aistras.
Robertui išvykus į tolimą kelionę man pasidarė liūdna ir net neramu. Šiąnakt aš verkiau. Negaliu suprasti, ar aš jam jaučiu tik pagiežą, ar kažką daugiau? Bet kokiu atveju, laukiu jo grįžtančio gyvo ir sveiko.  
Aš laikiau jo ranką. Mano didvyrio, kadaise buvusio nevykėlio, o dabar Marso didvyrio ordinu apdovanoto Roberto ranką. Jis nenustodamas kartojo mano vardą – Gabriele, Gabriele… – tarsi kliedėdamas, bet man tai buvo taip malonu girdėti. Tai buvo lyg meilės daina, tokia nepakartojama ir svarbi . „Mano Gabriele, Gabriele…“ Man pačiai manasis vardas tapo toks malonus ir mylimas, kai jį ištaria Robertas. Turiu prisipažinti, kad lūžtu į dvi dalis: viena nori būti su negailestingai ilgai misijai palikusiu mane Domianu, o kita – atsiduoti didvyriui, mūsų vaikelio tėvui, Robertui. Kaip jis čiulbėjo „Gabriele, mano Gabriele“. Leisgyvį jį nešė iš „Marsueigio“, o jis tik kartojo mano vardą, lyg nieko kito svarbaus šitame gyvenime nebėra. Aš arba niekas. Aš – jo Džiuljeta, o jis – mano Romeo. Dabar suprantu visas tas merginas, papuolusias į meilės trikampį, karštai pamilusias abi įstrižaines, belaikančias ir neduodančias sugriūti tam nelemtam ir tiek skausmo ir ašarų nešančiam trikampiui. Ir štai aš, toli linija, nubrėžta tarp jų dviejų, besigrumiančių dėl mano vienintelės širdies. Aš jo taip laukiau grįžtančio prisilaikydama savo pilvelį, nes jaučiau, kad ir mūsų būsimam mažyliui neramu dėl savo tėtės. Ir visgi aš turiu likti ištikima Domianui, juk Robertas nors turės jį, mūsų sūnelį, o Domianas vienas kažkur tolimame kosmose. Aš tiesiog negaliu pasakyti jam „ne“.Protu aš vis dar priklausau jam, savo Domianui, bet bijau, kad mano širdis nesutinka ir nori būti kartu su Robertu. Štai ir amžinasis proto ir jausmų karas.  
O štai ir Domianas jaunesnysis. Toks panašus į tėvelį, bet bejausmis. Rimtas – nei pravirks, nei nusijuoks. Jaučiasi modifikacija. Robertas neatsitraukia nuo mūsų nė per žingsnį. Džiaugiasi Domianuku, bučiuoja mano rankas ir dėkoja už tokią dovaną. Žiūrėdama į jį ir aš džiaugiuosi.
Kaip ir buvo nutarta, šiandien mane „paskiepijo“. Aš ir vėl laukiuosi, tik šįkart nuo savo mylimojo Domiano tėvo Alberto. Aš nebe suvokiu savęs. Kas aš tokia? Kuo tapau? Nebe suvokiu, kas yra meilė ir kaip ji įmanoma po viso to, ką man tenka pakelti. Kaip aš galėsiu būti su Domianu, pagimdžiusi jam sesutę? Kaip? Bijau, kad viskas baigta. Aš turiu prisipažinti, jog nebejaučiu jam nieko. Nieko nebeliko, išgaravo, buvo sunaikinta, užtušuota, perdažyta. Aš pasiklydau savo jausmuose. Noriu pabūti viena ir pagalvoti, suvokti save. Nes aš nebežinau, kas aš tokia. Kas aš???
Rožytė. Taip ją pavadinsime. Kalbėjausi šiandien su Albertu. Ji ir vėl spardosi, tai ne Domianas, išgulėjęs mano įsčiose toks ramus, tarsi jo ten nė nebūtų. Rožytė duoda garo. Leidžia suprasti mamytei, kad ji nekantrauja atkeliauti į šį pasaulį. Robertas labai geras man. Visą laiką prižiūri Domianą jaunesnįjį. Jis – puikus tėvas, beje, manęs nė akimirkai nepalieka. Šiandien man darė pėdų masažą, sakė, kad tai labai svarbu besilaukiančioms mamytėms. Kažkur apie tai perskaitė. Man gera jo draugijoje. Ir aš paprašiau, kad jis pasiliktų nakčiai, jei man ko netyčia prireiktų. Pasiliko.
Rožytė – tikra gražuolė. Bus visų vyrų širdžių karalienė. Tokio pat karšto charakterio, kaip ir mamytė. Ši mažulė mėgsta paverkšlenti bei pasijuokti, o Domianukas tik žvilgčioja nustebęs į ją ir nesupranta, kodėl sesutė taip elgiasi. Mes – tokiapuiki šeima. Reikia tik tėvelio. Hmm...
Manau, galų gale supratau savo jausmus. Aš visą laiką mylėjau tik vieną žmogų. Žmogų, kuris buvo geras man ir mano vaikams. Robertas. Kad ir kaip juokingai tai skambėtų, jis – mano svajonių vyras. Toks mielas ir rūpestingas. Mano Robertas. Jis visada buvo mano, visada. Nusprendžiau jam šiandien įteikti save kaip dovanėlę įpakavime. Pakviečiau vakare pasivaikščioti bazėje, vėlai vakare, kai visi miega. Kartu užėjome į naują poilsio salę, kur pro viršutinius langus driekiasi tokie nepakartojami vaizdai. Ir štai mes kartu, tik jis ir aš. Apkabinę vienas kitą bučiuojamės svaigaus grožio panoramoje. Ištariau jam: „Aš visada buvau tavo. Girdi, visada. Mylėjau tave visada. Tu esi vienintelė mano meilė.“
Neatsitiktinai šia fraze aš baigiu savo dienyną. Nebematau reikalo jį tęsti. Aš žinau, kokia ateitis manęs laukia su šiuo taip stipriai mylimu žmogumi.“
Aš niekada ten nebuvau, bet tai, kas atsitiko šiandien, pakeitė visą žmonijos istoriją...
Autorius: „Šioje intriguojančioje vietoje ir baigsiu pasakojimą apie aistras, taip karštai suliepsnojusias raudonojoje planetoje. Juk ši knyga – fantastinė. O jei jau norite meilės romanų paskaityti, tai teks jums skaityti kitus, mano stebuklinga plunksna parašytus kūrinius.“
Nėra nei klausymų, autorius grįš su naujomis knygomis. Kiek žinau „Solemija“ jau parašyta ir ieško sau būdo būti. Tapti kiekvieno fantasto ar mąstančio žmogaus relikvija. Knyga, kurią jis spaus šalia tyros darniai plakančios širdies ir laikui atėjus bus vienas iš tų kuris žinos kas pasaulyje vyksta, kokios naujovės artinasi. Jis- skaitytojas, pakels į dangų Martyno knygą ir skanduos... „Pasaulis be sienų!!! Žmonija vieninga!!! Vyriausybę lauk!!!“
 
Martynas Domeika


Last edited by Martynas Domeika on 2014-07-05 18:24, edited 1 time in total.

Top
   
PostPosted: 2014-07-02 21:46 
Offline
User avatar

Joined: 2003-04-04 14:59
Posts: 572
Location: K Pax
Kažkaip abejoju ar kas nors beskaitys prieš tai einantį postą... na nebent žmogus TIKRAI neturi ką veikti...

_________________
Aš netikiu astrologija, nes esu gimęs po dvynių ženklu, o mes dvyniai pasižymime skeptiškumu...
http://paranormaleco.blogspot.com/
https://www.facebook.com/paranormalu
https://www.facebook.com/ParanormalusHumoras


Top
   
PostPosted: 2014-07-02 22:03 
Offline

Joined: 2013-08-13 22:35
Posts: 86
Location: Marijampolė
Viduriavimas žodžiais. :pasikart:


Top
   
PostPosted: 2014-07-02 23:12 
Offline

Joined: 2006-09-24 13:04
Posts: 104
Grafomanija iš tiesų yra sunki ir retai kada pagydoma liga.


Top
   
PostPosted: 2014-07-03 10:28 
Offline

Joined: 2005-08-29 10:45
Posts: 552
Location: kaunas
kodėl... visai pagydoma 8)


Top
   
Display posts from previous:  Sort by  
Post new topic  Reply to topic  [ 102 posts ]  Go to page « 16 7 8 9 10 11 »

All times are UTC+04:00


Who is online

Users browsing this forum: No registered users and 3 guests


You cannot post new topics in this forum
You cannot reply to topics in this forum
You cannot edit your posts in this forum
You cannot delete your posts in this forum
You cannot post attachments in this forum

Jump to: 

cron
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Limited