Aš suprantu, pas mus demokratija, spaudos laisvė ir t.t. Ir kiekvienas turi teisę apmokėdamas visas išlaidas išleisti savo rašliavą. Galų gale tie autoriaus pinigai įsilies į ekonomiką.
Bet man kilo klausimas (nesieju klausimo tiesiogiai su solemija) iki kiek leidyklos kreipia dėmesį į turinį? Ar yra ribos? Pvz., "mein kampf" tipo leidinius (ta prasme atvirai propaguojančius visokias smurtines idėjas ir be jokios kitos literatūrinės vertės) irgi būtų galima išleist taip lengvai?
EDIT: autorius ne tik, kad grafomanas, bet ir tobulai vaikiškai naivus:
Po penkių su puse metų skrydžio vietinė gamta apstulbino. Po kojomis – žaluma. Aplink – nesibaigiantys krūmai, apaugę visokiomis uogomis. Paragavau vieną – valgoma. Sutikau vietinius gyvius. Jie maži, jei neklystu, Žemėje tokius liliputais vadino. Vilkėjo nežinomų gyvulių kailius. Aš prisistačiau. Jie atsakė neaiškiai:
– Sole–ti–ga.
– Toka–na–si.
Nežinau, ar teisingai parašiau tai, ką jie man pasakė, bet laikui bėgant išsiaiškinau – tokie šiųdviejų vardai. Susipažinau su dar keliais: Solenana, Solekapa, Tokajaja ir Tokamana. Iškart į akį krito pasikartojimai: „sole“ jie vadina moteriškąją giminę, „toka“ – vyriškąją. Beje, jų kalboje dažnai kartojasi „ti“, „ga“, „na“, „si“, „ka“, pa“, „ma“ ir dar daugelis kitų žodelių. Jei išsiaiškinčiau jų reikšmę, suprasčiau vietinę šneką. Tai turbūt bus pirmoji užduotis.
Jau matau, kad ką tik atrastoje planetoje tipo supermenas težino vienintelį būdą tirti vietinę florą: iš karto ragaut, kad išsiaiškint, ar nuodinga, ar ne... Jau net nekalbu, kad kalbos nebuvo apie skafandrą ir pan. (net jei atmosfera gera, kur galimas biopavojus?, bet čia reik biškį supratimo apie mokslą, kaip ir toks fizikinis nusišnekėjimas: "Gravitaciją pajutau visu savo kūnu, juk tiek metų gyvenau kosminėje antigravitacijoje, žinoma, neskaitant dirbtinės, kuri vidaus organų neveikė. ")