Forumas.Fantastika.lt

fantastika.lt forumas
Dabar yra 2017-08-19 2:10

Visos datos yra UTC + 3 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 84 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2, 3, 4, 5 ... 9  Kitas
Autorius Žinutė
Parašytas: 2015-02-28 3:55 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2014-06-26 17:39
Pranešimai: 22
Ištraukos iš knygos „Solemija“
Ištraukas į šį saitą patalpino knygos autorius:
Martynas Domeika
Bet koks kitas knygos teksto platinimas, be autoriaus sutikimo- griežtai draudžiamas.

Kova:
„Išėjau. Užblokavau duris – niekas iš lauko, išskyrus mane, neužeis. Aplink girdėjosi baisūs garsai: aššų riaumojimai, soletokų išgąsčio riksmai. Priartėjau prie kaimelio niekieno nepastebėtas, bet per vėlai. Ten jau karaliavo aššai, ir nieko pakeisti aš nebegalėjau. Dvimetriniai, bet intelektualūs vilkai. Jie nepuolė draskyti soletokų, matyt, turėjo kitų tikslų, nors neabejoju – soletokai jiems tėra maistas.
Pasukau atgalios. Medžiai tuo metu vis dygo, temdydami saulę. Akimirkai sustojau, apsidairiau. Pasirodė, jog iš paskos kažkas seka. Ir vėl tas jausmas, šiurpas nupurtė visą kūną, pasijutau nesaugiai. Ėjau toliau, bet ir vėl išgirdau, lyg kažkas sėlintų iš paskos. Neiškenčiau, pasileidau bėgti. Aplink medžiai dygsta, darosi vis tamsiau, ir tas kraupus šlamesys iš paskos – buvau įsitikinęs, vienas iš jų tuoj kąs man į gerklę. Kurgi „Švieslaivis“? Kur mano Solevega? Paslydau, apvirtau. Įsiklausiau – ir vėl ta mirtina tyla, tik tolumoje girdėti aššų riaumojimai – nieko arti manęs nėra. Ar nėra? Širdis plakė pamišusiu ritmu. Atrodė, nori iššokti lauk, girdėjau, kaip ji tuksena. Ant rankos pulsas buvo matomas. Mano gyvybė, pats brangiausias dalykas pasaulyje, buvo pavojuje.
Atsistojau. Po kojomis – metalas lyg ledas, tokia mirtina Taurio vasara. Reikia eiti prie išėjimo. Bet kur judėti, sutrikau. Taip pasiklioviau savimi, būdamas evo: visada šaltas, niekada nesijaudinantis, ir štai – gyvybei iškilo pavojus, ir viskas pasikeitė. Įsijungė gyvybės saugos mechanizmas. Mažas impulsas, ir aš – nebe evo, o žmogus. Buvau žmogus visą laiką, tik paslėptas.
Nusprendžiau apsiraminti. Reikia grįžti prie racionalumo. Kur aš? Kur man eiti? Kaip geriausiai apginti save? Kelias minutes stovėjau nejudėdamas – širdis aprimo, pasijutau kur kas geriau. Aššų riaumojimo garsai – iš dešinės, vadinasi, man į kairę, tolyn nuo garsų. Juk kai išėjau iš kosminio laivo, judėjau garsų link. Vadinasi, dabar reikia eiti priešingon pusėn. Įsiklausiau, lyg nieko šalia nėra. Pamaniau, kad niekada anksčiau nebuvau miške. Taigi natūralu, kad jaučiuosi nesaugiai. O garsai – turbūt patys medžiai gali skleisti garsus, juk dainuoja ir šlama.
Pajudėjau toliau. Dabar jau žinojau, kur einu – tolyn nuo garsų. Pamačiau kosminį laivą, per visą kūną perėjo pasitenkinimo banga. Nieko nelaukęs atvėriau „Švieslaivio“ priekines duris, ir tik tada jis, visą laiką sėlinęs iš paskos, užpuolė. Kodėl? Kad atvesčiau čionai ir įsileisčiau vidun.
Smogė man į nugarą kažkuo aštriu, turbūt nagais. Krisdamas įlėkiau į nulinę zoną. Ginklas dar buvo rankoje, tik jis dabar – išsigelbėjimas. Reikia tikslaus šūvio, bet nėra kada taikytis, jis toks staigus. Dvimetrinis vilkas atsistojo piestu. Vietoj jo uodegos buvo penkta koja. Tos keturios kojos, kuriomis vaikščiojo, staiga pavirto letenomis – Dievai, ką gi gamta sumanė? Atsispyręs šoko ant manęs. Aš šoviau. Pasigirdo cypimas, aptaškė mane visą krauju. Nieko nebemačiau, bet žinojau, kad jis liko gyvas. Nulinės zonos durys atsivėrė. Jas atidarė Solevega. Ji kažkaip padėjo patekti į vidų. Tuoj pat uždarėme visas duris. Solevega buvo labiau išsigandusi nei aš. Visa drebėjo, bandė valyti kraują nuo manęs, nežinodama, kad jis ne mano. Manė, jog aš mirtinai sužeistas – dėl šito ir aš pats nebuvau visai tikras.
– O mi ani... O mi ani, – vos ne giedodama kartojo jinai. – O mi ani mi?
Nežinojau, ką jai atsakyti. Nežinojau, ar mirštu. Labai skaudėjo nugarą. Buvo aišku, kad mane ten giliai sužeidė. Turbūt kraujuoju. Bet ar gyvensiu???“

„Amora paspaudė mygtuką, atidarantį valgomąjį, ir akimirkai prarado žadą.
– Jie... – pasigirdo jos negyvas balsas. – Jie!!!
Staiga iš virtuvės kažkas šoko. Tai buvo aššas. Užgriuvo Amorą keturiomis ir, išleidęs pusmetrinį liežuvį, aplaižė ją, lyg bandydamas apkabinti aplink kaklą. Amora iš išgąsčio, o ji išsigando visai ne dirbtinai, suklykė. Plyšį saugoję evo akimirkai sutriko. Visada šalti, niekada nesijaudinantys, jie dabar pajuto karštakraujiškumą. Nesugebėjimą rišliai mąstyti, kai to labiausiai reikia. Išgyvenimo instinktas, štai kas dabar juos vertė veikti, bet veikė blogai, nes trukdė susikaupti, suvokti situaciją ir nuspręsti, ką jiems dabar daryti.
Servantesas paleido šūvį, lyg visi tie įspėjimai, kad kosminio laivo viduje negalima šaudyti, jam negaliotų. Savo nuostabai, pataikė. Viena aššo letena nuskriejo tolyn, į koridoriaus gilumą. Užtaisas praskriejo „Giganto“ valdymo kabiną ir net sugebėjo pramušti kiaurai sieną. Kabinoje buvo Džiuljeta. Pasigirdo jos išgąsčio riksmas. Aššas, netekęs letenos, raitėsi ant grindinio, liedamas kraujo klanus. Bet staiga į koridorių prasibrovė dar du. Servantesas ir vėl šovė. Šį kartą nepataikė. Užtaisas perskrodė kabinos priekinį langą, kuris tuoj pat sudužo. Aššas užšoko keturiomis ant Servateso ir perkando jam gerklę. Tai buvo paskutinis vaizdas, kurį pamatė vyriškis. Raudonos žvėries akys. Žvilgsnis toks, lyg žvėris mėgautųsi, bet kuo?
Monika ir Rūta traukėsi atbulos. Merginos susitvardė labiau nei Servantesas ir abi spėjo išsitraukti apnuodytus durklus. Sužeistas aššas šoko tiesiai ant Monikos. Toji suvarė peilį iki geležtės į žvėries kaklą, bet per sumaištį pamiršo jį aktyvuoti, ir to nepakako. Žvėris apvertė ją ir užgriuvo visa mase. Ir nors aššas daugiau nebeturėjo jėgų draskyti, mergina pateko į nelaisvę – negalėjo pajudėti.
Rūta nepakartojo savo draugės klaidos, jos durklas buvo aktyvuotas. Mažiausias įpjovimas, ir jos užpuolikas mirs. Bet aššų koridoriuje vis daugėjo. Arčiausiai buvęs atsistojo piestu ant savo vienintelės tikrosios kojos, taip tapdamas penkių metrų aukščio. Atsispyręs nuo žemės, judėdamas siena keturiomis, lyg žemės traukos nebūtų, jis atsidūrė už merginos nugaros. Rūta net bijojo atsigręžti, nes aššų pakako ir priekyje. Dabar ji judėjo atbula sienos link.
– Aššš, Aššš, – kartojo aššai.
– Aššš, Aššš, – išgirdo ji už nugaros, kur sienoje buvo tas plyšys, kurį dar neseniai saugojo. Ir pro angą iškištos letenos suspaudė merginos kvėpavimo takus. Pačią pažeidžiamiausią žmogaus kūno vietą. Rūta bandė išsivaduoti durklu, bet šalia stovėjęs aššas mikliu letenos smūgiu išmušė jį vargšelei iš rankos.
Soletokai, išvydę visą šį košmarą, traukėsi atbuli. Iš valdymo kabinos, kuri kaip tik ir buvo už soletokų nugarų, taip pat girdėjosi klaikūs garsai. Aššai brovėsi vidun pro išdaužtą langą. Amora buvo vis dar gyva ir, svarbiausia, nepatekusi į aššų nelaisvę. Judėdama keturiomis prie vaikų, ji bandė jiems padėti. Bet staiga buvo užpulta vieno aššo, patekusio į „Gigantą“ pro valgomąjį.
Dabar, kai visi grėsmę kėlusieji buvo arba nužudyti, arba įkalinti, Aššai ėmėsi soletokų. Jiems reikėjo gyvų maisto atsargų.
– Aššš, Aššš, – buvo girdėti jų klaikios šnekos.
Staiga kažkas griebė vaikus iš nugaros šaltomis ledinėmis rankomis. Tai buvo Džiuljeta. Uždariusi valdymo kabinos duris, ji atkirto ten buvusius aššus nuo pajėgų, patekusių į koridorių per valgomąjį.
– Greičiau. Paskui mane, – sukomandavo ji.
Vaikai nedelsdami pakluso ir pasileido bėgti kartu su daktare. Aššų reakcija į įvykius buvo garsūs riaumojimai, išreiškiantys visišką nepasitenkinimą. Jie pasileido iš paskos, bet nenorėjo savo beginklių aukų draskyti, nebent tik sužeisti, norėjo paimti juos į nelaisvę gyvus.
Džiuljeta nežinojo tikslaus „Giganto“ plano, bet žinojo, kad netoliese galima pasukti į kairę. Anta buvo minėjusi, kad ten elektros lizdas. Ten ir pasuko. Išties, prieš bėglius pasirodė šimtai susipynusių laidų, kurie buvo apsiraitę aplink geležinį stulpą. Jie turėjo būti stulpo viduje, bet, matyt, neseniai kažkas juos tikrino ir nesiteikė sutvarkyti savo darbo vietos. Už lizdo buvo kopėčios į viršų. Lubose žiojėjo atvira ertmė. Džordža nežinojo, kas ten, gal tik aklavietė, bet dingti nebuvo kur, teko griebtis ir šiaudo.
Pribėgusi prie kopėčių, ji pirmiausia praleido vaikus. Pati lipo paskutinė, bet aššai buvo jau čia. Vienas savo galinga letena griebė jai už kojos. Džordža nesutriko. Įspyrė galingajam priešininkui tiesiai į snukį. Padaras prarado pusiausvyrą, virsdamas letena užkabino laidų lizdą, lyg bandydamas prisilaikyti. Laidai plyšo. Pasigirdo klaikus elektros kratomo žvėries riaumojimas. Koridoriuje tuoj pat dingo šviesa.
Džiuljeta, nesustodama ir neatsigręždama, lipo kopėčiomis, vaikai jos jau laukė naujoje landynėje. Užlipusi suprato, jog jie pateko į ventiliacijos sistemą. Uždarė groteles, užrakino iš vidaus. Iš apačios sklido klaikūs „Aššš, Aššš“ ir keptos mėsos kvapas, nuo kurio visą trijulę dabar tiesiog vimdė.“




Erotika:
„Į filosofiją pasinėrusi Džo realybės jausmą atgavo tik tada, kai kažkas švelniai palietė jos grakščią kojytę. Ji išvydo vieną priešais sėdinčios Gabrielės pamerktą akį, lyg toji bandytų pasakyti: „Viskas gerai, džiaukis gyvenimu, kol turi.“ Net nesižvalgydama į šalis Džordža žinojo, kas ją liečia. Kaimynas iš dešinės. Tas pats mokytojas Švarcas, kuris dar šiandien negalėjo akių nuleisti nuo be galo seksualiai apsirengusios Marsės.
„Ar jis taip pat ir mamytę nori pamatyti? – Džo nuo savo minčių susijaudino. – Na ir į istoriją aš įsivėliau.“
Džordža visa nusipurtė, nors stengėsi to neparodyti... Bet jai pasirodė... kažkas, sėdintis priešais, palietė ją savo kojų pirštų galiukais. Jos blauzdutes.
„O... – Džordža pajuto šią balsę giliai pilvo apačioje ir pradėjo svaigti. – Kas tai galėtų būti, kas mane liečia iš to Rytų fronto?“
Kojų pirštų galiukai pamažu, lyg švelniai glostydami, kilo Raudonosios planetos psichiatrės (o gal laikinai – pacientės) blauzdute. Štai jau ji palietė pacientės (Džordža dabar buvo visiškai tuo tikra) kelį. „Jinai??? Mane palietė jinai???“ – Džo išsigando savo minčių, bet psichiatrės patirtis ir kiek paraudęs riestanosės Gabrielės veidas neleido suabejoti – Džo glamonėjo moteris.
Kiek sustojo, lyg klausdama, ar galima toliau. Džo širdis net suakmenėjo – atsakymas sklandė kažkur ore. Ir štai ta nuodinga gyvatė nestabdoma pajudėjo toliau, į Džordžos meilės centrą – į jį patekus, psichiatrė daugiau nebeiškrapštys.
Džo nevalingai suglaudė šlaunis. Apie Švarcą akimirkai net buvo pamiršusi, jis vis dar glamonėjo, bet tai buvo taip natūralu, įprasta, nepastebima.
Visa šlapia netikėtai pajuto dar vieną staigmeną. Iš kitos pusės sėdėjęs vyriškis taip pat ėmėsi viešosios psichiatrės egzekucijos. Savo ranka suėmė Džordžos dešiniąją koją ir po truputį pradėjo ją skėsti. To paties ėmėsi ir Švarcas.
„Jie susitarę, – perbėgo mintis Džo galvoje. – Ištvirkėliai... Ką gi jie su manimi daro?“
Prie stalo, atrodo, jau niekas nebekalbėjo. Visi šypsojosi vienas kitam, nežvelgdami į viliojimo objektą. Tik Gabrielė nesustodama rijo savo žvilgsniu visą išraudusią Džo.
Kojos pirštai, gavę laisvės, judėjo gilyn. Džordža jau nebesipriešino. Vienintelis dalykas, apie ką galvojo, – kas jos laukia. Žinojo, kad Marse net tarp senių laisva meilė tampa vis populiaresnė. Tai, kas vyksta dabar, buvo viso to įrodymas.
Galų gale pirštai palietė ten. Per Džo kūną perėjo nenumaldoma malonumo banga. Ji visa išsirietė, vis dar surakinta šalia sėdinčių vyrų. Nesugebėjo susivaldyti, išlemeno:
– Ach...
Vyrai dar labiau ją praskėtė, taip atverdami kelią įsisiautusiai viliotojai. Džo pajuto, kaip kelnaitės, valdomos miklių Gabrielės kojos pirštų, nusmunka į šalį, ir rodomasis prasmenga sultyse skęstančioje Džo gelmėje.
„Ką ji daro? Ką ji su manimi daro? – svajingai mąstė Džordža, giliai kvėpuodama ir jusdama neapsakomą malonumą. – Aš turiu tai sustabdyti. Privalau – su... stab... dyti“ , – kartojo sau užsimerkusi Džo.
Pajuto, kaip nenumaldomai artėja ekstazė, kuri, net nebuvo abejonių, užpildys visą aplinką savo agonijos giesme. Džo atsimerkė. Išsigandusi išvydo sausakimšą barą.
„O, Dieve. Jie visi mane mato. Ką aš darau? Ką aš leidžiu su savimi išdarinėti?““

„Jos pilvuką puošė gražus paveikslėlis – tatuiruotė. Tai buvo kažkoks skraidantis gyvis. Admirolui pasirodė, kad jis net sujudėjo.
– Bučiuok jį, – liepė mergina, rodydama į tatuiruotę.
Šarkonas nedelsė, pakluso Katvolk prašymui. Ir kaip nustebo pamatęs, jog buvo teisus: tas mažas skraidantis atvaizdas išties buvo gyvas. Kai pradėjo bučiuoti, jis pradėjo slapstytis, vengti bučinių. Admirolas įsižaidė, norėjo atvaizdą pagauti, kartais paliesdamas jį savo lūpomis. Atvaizdas pradėjo dar ir didėti, lyg pagautas merginos aistros.
Katvolk jau sunkiai kvėpavo, gaudė orą, lyg jo trūktų kambaryje. Savo rankelėmis glostė žvėries plikę, aimanavo:
– Pagauk tą nenaudėlį, pagauk... o taip... gerai... dar, dar...
Gyvas padarėlis buvo įvarytas į kampą, slėptis nebebuvo kur. Šarkonas sugalvojo pasinaudoti liežuviu ir uždengė juo visą lėlės pilvą. Atsargiai prisilietė prie atvaizdo, mergina visa tiesiog subangavo. Prisilietė dar ir dar, mergina suriko:
– O, taip!..
Galų gale įsisiurbė į jį visą savo lūpomis, mergina iš malonumo net atsisėdo, bet tai buvo refleksinis judesys. Tuo metu rankų pirštais jis glamonėjo kitas merginos erogenines vieteles. Šarkonas žinojo, kur liesti, nes kai paliesdavo ten, kur reikia, pajusdavo merginos aistrą. Dviem rankomis glamonėjo abi merginos krūtis, trečia – lėlės tarpvietę ir ketvirta – merginos užpakaliuką.
– Labai gerai, tu – mano karalius, tikras karalius. O dabar... Dabar kišk, kiek lenda, liežuvį į tarpvietę ir iš vidaus glamonėk tą padarą, tą mano aistrą. Pirmyn... duok man tai, šėtoniškas Žvėrie.
Harmingas įdėmiai išklausė nurodymus, lyg ruoštųsi skrydžiui į kosmosą. Įkišo liežuvį, pats nusistebėjo, kaip giliai. Ir pajuto, jog būdamas merginos viduje gali vaikyti tą padarą, esantį ant pilvo viršaus. Žaidimas jį sužadino, jis įsijautė. Mergina dabar tiesiog jau alpo, rėkė:
– O, taip... O, taip...
Jos piešinukas vis didėjo. Atvaizdas nebeturėjo kur pasislėpti, pasidarė per didelis. Ir staiga mergina pradėjo nykti, lyg tapo nematoma. Šarkonas nustebo, kelias akimirkas jam pasirodė, kad jos išvis nebeliko. Ar tai buvo miražas? Ir tada ji vėl atsirado, bet rėkdama:
– Baigiuuuu...
Jos akys lyg lazeriai šovė į lubas, net tinkas nubyrėjo. Visa kratėsi, lyg būtų prisukama lėlė, kuri sugedo. Taip truko kelias akimirkas ir tada viskas baigėsi – stojo mirtina tyla. Šarkonas suprato – reikia pakuotis daiktus, ir ištraukė liežuvį, kuris visas buvo prasmegęs merginos viduje. Atsigulė šalia savo princesės. Jo nuostabai, mergina jau miegojo.
Pats jautėsi pavargęs: tie gėrimai, šokiai, o dar ir gravitacija – svaigo galva. Niekada nežinojęs, kas yra miegoti, užsimerkė. Ir net nepastebėjo, kaip išsijungė.“

Fantastika:

„Marsei nuo tokių kalbų dar labiau apsisuko galva. „Ar mes kokių kanapių apsivalgėme, kad laikas stoti pradėjo? – pamanė. Bet ir jos mąstysena sulėtėjo, mintys užtruko kur kas ilgiau nei įprastai. Visų pokalbyje dalyvaujančių balsai taip pat vis lėtėjo. – Jei taip ir toliau, laikas išvis gali sustoti.“
Marsė panoro žvilgtelėti į Antuanetę. Bet galvą pasuko tik po kelių sekundžių. Anta sėdėjo jau nebešnekėdama ir kiek susijaudinusiu žvilgsniu žvelgė tiesiai priešais save.
– K.a.s m.u.m.s d.a.r.o.s.i? – paklausė.
– M.e.s v.e.j.a.m.ė.s l..a..i..k..ą, – pasigirdo vis lėtėjantis kapitonės atsakymas.
„R..e..i..k..i..a ž..i..ū..r..ė..t..i v..i..s..k..ą“, – prisiminė Marsianė. Bet kol apie tai pagalvojo, vos nepamiršo, apie ką galvojanti.
Norėjo galvą pasukti į priekį, bet tai padaryti nebebuvo taip paprasta. Laikas pradėjo ne tik stoti, bet ir dingti, lyg kas būtų iškirpęs kadrus iš realybės filmo. Besukant galvą tas judesys taip prailgo, jog Marsė nusprendė palikti taip, kaip yra, – vidury judesio.
– N...e...p...a...m...i...r...š...k k....v....ė....p....u....o....t....i, – lėtėjančiai pasakė evo.
Kadangi Marsė akies krašteliu vis dar matė Antuanetę, pastebėjo, jog tarp tarimo ir laiko, kai išgirsta jos balsą, praeina daug laiko. Smegenys nebesimuliavo to, kad garsui nereikia laiko klausytojui pasiekti. Nes ir pats garsas keliavo lėčiau.
Toliau ką nors šnekėti tapo beprasmiška, tai užtruktų be galo ilgai. Ir reikėjo susikoncentruoti į kvėpavimą. Balsai iš Marso taip pat nutilo. Iš pradžių dar buvo girdėti pavienės vos ne minutes besitęsiančios raidės, kurių logiškai net negalima buvo sudėlioti tarpusavyje, ilgainiui ir to nebeliko.
Atsirado tarpai tarp minčių, įprasta jų srovė tik lėtėjo, sunku buvo galvoti.
Marsė be galo norėjo žvilgtelėti į iliuminatorių. Buvo įdomu, ar tikrai visata pakito? Bet to padaryti niekaip neįstengė. Akis keliavo po centimetrą trokštamo tikslo link. Galų gale pamatė ir pati išsigando – visata pakito. Tapo lyg holograma. Ne trimatė, o dvimatė, viskas buvo viename lygmenyje. Buvo matyti, jog šviesa, skleidžiama iš tolimųjų žvaigždžių, tėra elektros bangos, ir jos niekur nekeliauja, jos visada čia. Kadangi greitis nebevaržė, jos tapo gigantiškos. Viskas, ką matė Marsianė, buvo lyg viena po kitos rodomos nuotraukos. Būtent dvimatės nuotraukos. Lyg visata visada buvo tokia, tik mes nematėme to, kas yra iš tikrųjų – trukdė laikas. Kosmoso tuštumos taip pat nebeliko, neatrodė, kad ji kada nors egzistavo. Visas kosmosas buvo pripildytas „visko“ – tai net gąsdino vaizduotę. Kažkokie tamsūs debesys gaubė aplinką. Iš nuostabos užsimiršusi Marsė norėjo kažką pasakyti ir net kiek pravėrė burną, bet tik tada prisiminė, jog tai sunkiai įgyvendinama – tad atsisakė savo keisto ketinimo. Burna taip ir liko pravira, užsičiaupti nepavyko, nes kūnas pradėjo nepaklusti Marsės mintims. Galų gale ji suprato, jog kūnas vis dar paklūsta, bet tarp įsakymo ir paklusimo praeina daug laiko, o kiek, Marsė nežinojo.
Ji susikoncentravo į mintį, jog nori pamatyti monitorių ir susisiekti su Marsu, juk reikia stebėti „viską“. Tiesa, jei laikas ir toliau taip eis, kaip dabar, kam ir kaip ji galės papasakoti, kas dabar vyksta? Bet nepaisant to, jai buvo įdomu. Praėjo ištisa amžinybė, kol Marsės žvilgsnis pasiekė monitorių. Ji matė tik vieną kadrą, ir jis buvo daugiau nei keistas. Ji išvydo draugą iš Marso laikų – Andriušką. Bet ne tokį Andriušką, su kuriuo šnekėjosi dar vakar. Šis buvo vyresnis, su barzda. Maža to, rankose laikė naujagimį. Buvo neaišku, kieno. Juk Marsė žinojo, kad niekas planetoje gimdyti nežada.
Po dar vienos ilgos pauzės, kai nei vaizdo, nei mąstysenos nebeliko, lyg kas stabdytų filmą, Marsė išvydo naują vaizdą monitoriuje. Ši kartą su vaiku, jau ne naujagimiu, sėdėjo Rožė ir maitino jį krūtimi.
„T.....a.....i j.....ų v.....a.....i.....k.....a.....s“, – pamąstė nesuprasdama, kaip tai gali būti. Staiga laikas išvis sustojo. Marsė nežinojo, kiek truko pauzė, nes tuo metu ir pati buvo visiškai sustojusi – kai atsigavo, viskas pradėjo pamažu greitėti.
Marsė žvilgtelėjo į iliuminatorių. Vaizdas jame jau nebebuvo lyg holograma. Į akis spigino ryški žvaigždė, kuri artėjo. Pauzės tarp minčių išnyko. Marsė net sugebėjo sučiaupti nežinia kiek laiko buvusią pravirą burną.
– K....a....i....p t....u? – išgirdo Antos balsą.
– T....a....i b...u...v...o g...e...r...i...a...u n..e..i s..e..k..s..a..s!!!
Pasigirdo kapitonės juokas. Marsianė žvilgtelėjo į ją nustebusi, kad gali juoktis be pastangų. Pamatė Antos akis. Tai buvo malonus žvilgsnis, ne šaltas.
– Ž.i.n.a.i, t.u neteisi, – pasakė ji.
– Dėl ko?
– Būtų geriausia – seksas kelionės metu. Besivejant laiką. Ar taip nemanai?
Marsė apgalvojo, ką sugalvojo jos šaltakraujė draugė. Ją net nupurtė nuo tokios minties: „Amžinybę trunkantis orgazmas.“ Ji atitarė kapitonei supratinga šypsena, tarsi sakytų: „Taikliai pastebėjai.“
– Hmm... Hmm... – pasigirdo iš Marso.
– Andriuška? Tu? – netvirtai paklausė Marsianė. – Kiek tave matau, tu vis keitiesi.
Brolytis ir išties atrodė gerokai pasikeitęs, dar labiau suvyriškėjęs ir dabar jau nusiskutęs.
– Matau, jums, merginoms, tik viena galvoje – seksas. Kuo kosmose užsiiminėjate?
Marsė su Anta susižvalgė – nusišypsojo viena kitai.
– Na, juk mes abi esame žmonės, – pamerkusi akį Antuanetei, atsakė Marsianė.
– Tai dar gerai, kad tavo mama neišgirdo. Tektų klausytis jos moralų ištisas valandas. Jūs taip ir Taurį praskristumėte.
– Ko neišgirdau? – pasigirdo gerai pažįstamas balsas. – Kažkas nuo manęs slepiama?
– Mama, labas. Tu tokia...
– Pasenusi?
– Ne, ne... Pasikeitusi. Žinoma, į gera.
– Labas, Marse, – pasigirdo dar vienas gerai pažįstamas, bet gerokai sumoteriškėjęs balsas. – Praėjo ketveri metai, kai nesimatėme.
Marsė monitoriaus ekrane pamatė Rožę su kelerių metų vaikeliu.
– Ką? Kiek metų? Apie ką tu čia? Dievai, kokia tu pasikeitusi.
– Tau niekas nesakė, nes nenorėjo be reikalo jaudinti. Kartais žmonėms geriau nežinoti, – dabar jau šnekėjo Albertas.
– Kaip jūs? Ar kelionė neprailgo? – maloniai paklausė kapitonė.
– Aš – puikiai. Mano amžinybėje lenktynės su laiku nepakenkė.
– Palaukit, palaukit, aš nieko nesuprantu. Tai jūs norite pasakyti, jog praėjo ketveri metai? Ką tai reiškia? Kas nors man gali paaiškinti? Aš suprantu, kad prieš tai nenorėjote sakyti, bet dabar jau galite? Kiek man dabar metų? Kiek metų Domianui, Andriuškai?
– Viskas paprasta. Visiems buvusiems laive praėjo vos kelios valandos, o likusiems Marse – ketveri metai, – ramiai paaiškino Albertas.
Marsė to nepakėlė ir apalpo. Atsigavo jau miegamajame. Antuanetė sėdėjo šalia.
– Kaip tu? – pastebėjusi, jog draugė atgavo sąmonę, paklausė.
– Kiek? Kiek prabėgo laiko?
– Maldauju, pamiršk. Tai jau praeityje, dabar laikas eina taip, kaip ir visada.
– Ne... Aš turiu omenyje, kiek laiko aš buvau atsijungusi?
– Ne tiek jau ilgai, nors mums reikia judintis. Greit leisimės.
– Mes jau prie Taurio?
– Taip.“

„Paveiksle buvo vaizduojama nuoga mergina (panaši į žmogų), gulinti – tiksliau, numesta į kanalizaciją. Kanalizacijoje buvo ne viena, ten buvo dar šimtai tokių pat padarų, vyrų. Vyrai merginą valgė ir prievartavo.
„Štai tai... Zonzibilis... Kaip jis nupiešė jų veidus? Jie mėgaujasi, bet ne jos kūnu, ne sekso orgija, o jos kančia – štai kas tai yra.“
Šarkonas pakėlė akis, virš kanalizacijos stovėjo žmogus, jis laikė savo tarpkojį ir, žvelgdamas į apačią, verkė.
„Ligonis... Jam patinka ši akimirka, bet ji tikra... Taip buvo iš tikrųjų ir tai buvo kažkam skaudžiausia akimirka gyvenime, o jis, Zonzibilis, mėgaujasi. Lyg jaustų, ką jaučia tie vyriškos giminės padarai, kurie valgo ir prievartauja, mėgaujasi jos kančia... Ligonis... Zonzibilis – ligonis.“
Šarkonas net tais laukiniais laikais, kai buvo kanibalas, nebūtų galėjęs džiaugtis tokia kančia. Jis žudė, nes jam reikėjo valgyti, ne dėl malonumo, o kad išgyventų. Bet čia – jis tiesiog negalėjo tuo patikėti. Visiška liga, kitaip Harmingas negalėjo paaiškinti.
Pažvelgė į eksponato kainą. Skaičius buvo gugolas. Šarkonas girdėjo apie tokį, bet niekada nematė.
„Kiek gi tai kainuoja? – skaičiavo mintyse Harmingas. – Jei aš dirbčiau admirolu milijonus metų, tiek neuždirbčiau, – jam pasidarė silpna. – Net jei parduočiau mūsų planetą su visais gyventojais, tiek pinigų nesurinktumėme. Kas gi tai gali įpirkti? Ši kaina – netikra, pasityčiojimas...“
– Pikačiu atsiprašyti. Čia atėjo didis ponas Oliga. Jis norėti žiūrėti į „Mistiką“. Pikačiu jus labai paprašyti, kad, gerbiamasai... pasitraukti į šalį, – paskutinius žodžius Pikačiu tarė lyg ne savo balsu.
Šarkonas atsisuko. Prieš jį buvo ne tik Pikačiu, bet dar ir storulis monstras, kurį ant karališkų neštuvų laikė šešis stiprūs vyriškos giminės padarai. Šarkonas atsitraukė, nenuleisdamas akių nuo Oligos.
„Turbūt vienas iš galaktikos oligarchų“, – spėjo Harmingas.
Prie Oligos kojų raitėsi du moteriškos lyties padarai. Tai buvo Unzaza sesutės. Storulis viena ranka glostė jas lyg kates. Beje, jos ir raitėsi kaip katės. Už storulio nugaros... Harmingas vos žado neprarado – Katvolk. Už storulio nugaros buvo Katvolk ir darė jam neprilygstamą nugaros masažą. Admirolas nedelsdamas kilstelėjo ranką, lyg pasisveikindamas, bet toji šaltu veidu žvelgė pirmyn, lyg nepastebėdama ar nenorėdama pastebėti Harmio.
„Štai tau ir kū kū. Štai tau ir karalius“, – nuliūdęs vakarykštį vakarą prisiminė šarkonas.
Oliga sujudėjo. Pakėlė vieną ranką ir parodė pirštu į paveikslą.
– O, taip, gerbiamasis. Jums patikti, – Pikačiu visas suspindo šypsena.
Oliga nieko neatsakė. Tiesiog pirštu parodė į viršų. Tai reiškė: „Perku“ – šarkonas žinojo tai.
– O, gerbiamasis... O, švenčiausiasis Oliga. Žinoma. Ar norėsite atsiskaityti dabar?
Oliga kažkam pamojavo, ir už nugaros pasirodė mergina. Tai buvo viena iš garsiųjų Šibų galaktikos gražuolių. Šarkono net širdys pradėjo tuksėti smagiau, išvydus antgamtinį padarėlės grožį. Ji buvo be išraiškos, kaip kažkieno valdoma lėlė. Paėjo tiesiai, nešdama kažkokią dėžutę. Atidarė...
Staiga salėje tapo akinamai šviesu. Šarkonas buvo priverstas užsidengti akis delnais, kad neapaktų. Išgirdo:
– O, Oliga... Tebūna pašventintas tavo vardas, bet Pikačiu neturėti tiek grąžos... Ar sutiksite palaukti, kol susisieksime su Mistikų bankas... Monetas galėti atsiųsti jums tiesiai į namus, į jūsų planetą.
Šarkono akys lyg priprato prie monetos skleidžiamos akinamos šviesos. Bet jis vis dar žvelgė pro pirštų tarpučius. Pikačiu buvo užsidėjęs specialius akinius ir žvelgė į monetą, į jos vertę. Matyt, vertė viršijo paveikslo kainą. „Daugiau nei gugolas“, – šarkonui įsivaizduojamas skaičius net netilpo jo ribotoje galvoje. Jis žinojo: kuo labiau moneta blizga, tuo didesnė jos vertė. Bet ši akino taip, kad į ją be apsauginių akinių net nebuvo galima pažvelgti.
Oliga sutiko su Pikačiu pasiūlymu. Šiba juokdariui perdavė neįkainojamą monetą, prieš tai uždariusi skrynelę. Pikačiu pažadėjo pristatyti paveikslą į Oligos asmeninį kosminį laivą po kelių valandų. Harmingas buvo paprašytas palikti pagrindinę eksponatų salę, kuri laikinai bus uždaryta. Šarkonui nieko kita nebeliko, tik paklusti. Jis išėjo, bet išėjo ne tik iš tos salės, išėjo iš muziejaus visai.
Ten, tame muziejuje, jis prarado save ir jautėsi kitaip: pavargęs, suglumęs. Norėjo miego, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Norėjo pasigauti taksi, bet netikėtai kažkas prie admirolo priėjo.“

Visa tai ir dar daug daugiau - knygoje „Solemija“. Ieškokite visuose Lietuvos knygynuose.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2015-02-28 9:43 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2003-04-04 14:59
Pranešimai: 574
Miestas: K Pax
Na vėl prasideda armagedonas...

_________________
Aš netikiu astrologija, nes esu gimęs po dvynių ženklu, o mes dvyniai pasižymime skeptiškumu...
http://paranormaleco.blogspot.com/
https://www.facebook.com/paranormalu
https://www.facebook.com/ParanormalusHumoras


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2015-02-28 14:04 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2005-08-29 10:45
Pranešimai: 551
Miestas: kaunas
palaukit. aš tik popkorno subėgiosiu.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2015-02-28 19:09 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2004-10-28 16:49
Pranešimai: 1759
Miestas: Kaunas
Oooh ir net erotika :ploti: viešas ištvirkavimas vojaristiškai bare! Fleimeri, čia jau ir alaus reik prie pokornų :tv:

Kur žiūri moderatoriai!!! čia gi ir vaikų ateina į puslapį... :shock:


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2015-02-28 19:54 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2005-08-29 10:45
Pranešimai: 551
Miestas: kaunas
jau turiu. alaus irgi. Pjovėjui į sveikatą.

tęskite, prašau.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2015-02-28 20:04 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2004-10-28 16:49
Pranešimai: 1759
Miestas: Kaunas
Cituoti:
„Paveiksle buvo vaizduojama nuoga mergina (panaši į žmogų), gulinti – tiksliau, numesta į kanalizaciją. Kanalizacijoje buvo ne viena, ten buvo dar šimtai tokių pat padarų, vyrų. Vyrai merginą valgė ir prievartavo.


va čia tai minties raiška ir įtaigumas. Slėptis visiems S. Kingams, jau nekalbant apie B. Stoker ir kitas senienas...

Cituoti:
"Pikačiu buvo užsidėjęs specialius akinius ir žvelgė į monetą, į jos vertę. Matyt, vertė viršijo paveikslo kainą. „Daugiau nei gugolas“, – šarkonui įsivaizduojamas skaičius net netilpo jo ribotoje galvoje. Jis žinojo: kuo labiau moneta blizga, tuo didesnė jos vertė. Bet ši akino taip, kad į ją be apsauginių akinių net nebuvo galima pažvelgti."


vienas alaus nebepadės...

P.S. aš labai rimtai siūlau cenzūrą įvest šiame forume. Kad visokie bullshit nepralįstų ir neterštų gero fantastikos vardo pradedančiųjų skaitytojų ir jų tėvų akyse. Čia be bajerio, nors išsireiškiau labai jau griozdiškai. Juokas juokais, bet nu nesąmonė. tegu eina į rašykus, ten jie pripratę.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2015-02-28 21:45 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2013-08-13 22:35
Pranešimai: 85
Miestas: Marijampolė
Cituoti:
Pikačiu
O,ir pokemonų bus! :tv:


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2015-02-28 21:57 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2002-12-19 22:42
Pranešimai: 2868
Pjovejas rašė:
P.S. aš labai rimtai siūlau cenzūrą įvest šiame forume. Kad visokie bullshit nepralįstų ir neterštų gero fantastikos vardo pradedančiųjų skaitytojų ir jų tėvų akyse. Čia be bajerio, nors išsireiškiau labai jau griozdiškai. Juokas juokais, bet nu nesąmonė. tegu eina į rašykus, ten jie pripratę.

Pritariu

Tapti literatūros Minedu gal idėja kažkiek ir pelninga, bet nematau kodėl turėtume jam padėti

_________________
We never tire of looking at each other
Only the mountain and I


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2015-03-01 0:34 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2003-04-04 14:59
Pranešimai: 574
Miestas: K Pax
Nomad rašė:
Pjovejas rašė:
P.S. aš labai rimtai siūlau cenzūrą įvest šiame forume.
Pritariu


pritariu pritarimui

_________________
Aš netikiu astrologija, nes esu gimęs po dvynių ženklu, o mes dvyniai pasižymime skeptiškumu...
http://paranormaleco.blogspot.com/
https://www.facebook.com/paranormalu
https://www.facebook.com/ParanormalusHumoras


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2015-03-03 18:21 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2003-10-29 11:34
Pranešimai: 785
Hmm... o kodėl tai yra dešimt kartų geriau, nei ankstesnė knyga? Per kurią vietą tas žadėtas gerumas? :kramtyti:


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 84 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2, 3, 4, 5 ... 9  Kitas

Visos datos yra UTC + 3 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron