ŽVAIGŽDŽIŲ KARAI: EPIZODAS III - SITŲ KERŠTAS (Star Wars: Episode III - Revenge of the Sith)
Išėjus iš kino teatro apima dvejopas jausmas: jog katik pažiūrėjau visišką niekalą, bet tuo pačiu neapleidžia mintis, jog tai galėjo būti tikrai geras filmas, jei ne aktoriai ir režisierius.
Blogo daug – visą filmą persekiojantis neįtikinamumo jausmas, aktoriai nesuprantantys scenos, kurią vaidina dramatizmo, režisieriaus nesugebėjimas draminių siužetų privesti iki atomazgos ir paikas noras viską paaiškinti, kartais visai ne vietoje.
Gero nedaug – vienoje scenoje visgi ėjimas link herojaus vidinio konflikto pasirodė įtikinamas, kur teatre respublikos kancleris manipuliuoja Anakino svyravimu tarp džedajų tarybos ir pačio kanclerio, pasėdamas dar didesnę dvejonę Anakino mintyse.
Išprincipo filmas užstrigo tarp action ir dramos žanru, ko pasekoje nesigavo gerai nei viena, nei kita, tai ir yra didžiausia šio filmo nelaimė..
Kodėl taip nutiko? Visų pirma erzinantis netikrumo jausmas, kurį pagimdo idiotiški herojų poelgiai (šaudymas į kolegos nakintuvą, norint ji nuvalyt nuo aplipusių robotų), robotai krovikai su žmogiškosiomis emocijomis (keiksmai, spyriai koja ir pan.), jau nekalbant apie aukštuminių pastatų terasas be turėklų. Hayden Christensen vaidyba varė į gilią neviltį: nesugebėjo jis suvaidint mylinčiojo, nesugebėjo įsijaust į nepakankamai įvertinto „genijaus“ vaidmenį, neišėjo įkunyti vidinį žmogaus dvejojimą, visur kur reikėjo emocijų iš jo buvo apskritas nulis. Filmo padėtis Star Wars epe iš anksto užprogramavo keletą stiprių dramų: gero žmogaus metamorfozė į blogą, demokratinės respublikos virsmą į autoritarinę imperiją, „velnio“ gundymas. Dar papildomai prisidėjo senas kaip pasaulis pamokantis motyvas : kad būtent dėl baimės netekti kažko brangaus, jo ir netenki. Jeigu visus šiuos draminius siužeto vingius teisingai susiejus ir privedus iki atomazgos, galėjo gautis puiki drama, deja... Lucas nėra patyręs žiorovo kankintojas (nebent filmų trukme
) nė vieno draminio epizodo taip ir nesugebėjo nuvesti nuo užuomazgos iki atomazgos. Pritrūko jam argumentų įtikinamai gerio metamorfozei į blogį, aplaidžiai pažiūrėjo į kanclerio kanclerio kalbą senate, kur senatas įtikinamas, jog respublikai gresia mirtinas pavojus ir reikia kuo daugiau galių sutelkti vieno žmogaus rankose (negi taip sunku buvo peržiurėt Hitlerio kalbas ir sukurt kažką įtikinamo?). „Velnio gundymas“ ir dėkinga ir tuo pačiu nelengva tema, tik Lucas‘ui gavosi kažkos padrikas trukčiojantis kartojimas „turi atsigręžti į tamsiąją jėgos pusę“, vertėjo jam paskaityt Giotę, kaip Mefistofelis gundo Faustą, ech... Anakino blogą lemenčios vizijos ir baimė prarasti mylimąją turėjo tapti siužeto varomąją jėga, o gavosi padrikais pigaus „siaubeko“ įžanginiais kadrais.
O iš tikrųjų, kokio velnio taip giliai kapstau ir kažko tikiuosi iš Star Wars‘ų?
Matyt apakino liūdesys dėl to, kad galimybe sukurti gerą dramą, taip ir liko neišnaudota...
Įvertinimas 3 iš 5. pažiūrėti reikia, bent dėl to, kad užpildyti spragą