|
Kiek aš suprantu Nomado temos idėją, jis siūlė padiskutuoti ne apie smurto lygį filmuose, o apie simpatizavimą neigiamiems personažams.
Ko gero tokio simpatizavimo priežastis glūdi elementariame pavyde. Kiekvienas gali būti drausmingu piliečiu, paklusti įstatymams ir visuomenės taisyklėms, vedžioti bobutes per gatvę ir t.t. Tai - nuobodu, ir tam, kad tai keltų simpatiją, reikia padirbėti. Bet šiuolaikiniai kinokūrėjai eina lengvesniu keliu: jie išaukština blogiukus, kurie laužo taisykles, elgiasi kaip jiems užplaukia, nepaiso jokių normų, tai yra užsiima tuo, kuo defaultinis kinožiūrovas užsiimti neturi galimybės. Priedo, protagonistai paprastai yra draskomi problemų, neryžtingi, nuolat sprendžiantys absoliučiai sintetines moralines dilemas, kai tuo tarpu antagonistai be abejonių susitvarko su visomis kliūtimis ir nuosekliai siekia tikslo, kol galų gale jiems kelią pastoja (dažniausiai, apgailėtini) geriukai. Taigi, mes turime "kentėk ir kovok, ir galų gale galbūt laimėsi" (kitaip tariant, "work and pray, live on hay, you'll get pie in the sky when you die") geriukų naudai, ir "daryk, ką tinkamas, linksminkis, bet kažkada tolimoje ateityje tave patvarkys" blogiukų pusėje. Čia tik man vienam atrodo, kad tai - juoda etinio vartotojo ukdymo skylė?
_________________
o jei kiekvienas pirma galvotų, o tik paskui postintų, pusė topikų išvis nebūtų gimę.
|
Register
Login
FAQ
Search
