|
Na, neseniai išklyvinau iš Akropolio, tad įspūdžiai švieži ir, tenka spėti, nesusigulėję. Vis dėlto, pralėkus keliom akimirkom po filmo, kažkodėl atsiminiau savo anglų mokytoją. Sykį buvo mestelėjusį nuostabią mintį: genijus negauna dešimtukų, o dažniausiai pasitenkina aštuonetais, devynetais ar net žemesniais pažymiais. Nes genijus atsisako veikti pagal taisykles, spjauna ant konvencijos ir elgiasi savaip. Ne, dešimtukas - kalikų pažymys.
Štai panaši ir nuomonė apie šį filmą. Tai gerai atkaltas, iškaltas, nukaltas, sukaltas dirbinys. Filmo režisierius - sąžiningas, stropus ir darbštus amatininkas: jis žino savo darbo reikalavimus ir taisykles. Jis taisyklingai sutvirtino krupliaračius, nublizgino juos iki tviskėjimo, o išankstinės žiūrovų nuotaikos, hype'as, netgi Joker'io mirtis sviedė Tamsųjį Riterį" į IMDB aukštumas. Kitaip tariant, filmui sunkiai ką beprikiši.
O tai ir yra jo pagrindinis trūkumas. IMHO kūrinys yra geras - bet ne daugiau. Na neturi jis to burtoniško išskirtinumo, drąsumo, naglumo. Čia galima ir pradėti.
Dalykai, kurie man nepatiko palyginti su Burtono duetu:
subjektyvus paniurzgėjimas apie senus gerus laikus
Jaučiu, kad vertinant ne vieną šiuolaikinių fantastinių filmų, reikėtų įvesti kokį metaklišės terminą. Tai būdingumas - siužeto posūkis, veikėjų portretas, dialogų maniera ar t.t. - jau kuris laikas įsitvirtinęs praktikoj, bet didžiuma žiūrovų metaklišę vis dėlto linkę laikyti ne tik pagirtina, bet ir originalia.
Tamsusis riteris tokių metaklišių turi kaip kovinių žaisliukų ant savo diržo.
You know, ima įkyrėti man superherojų idealistinė filosofija, srauniais domkratais besiveržianti nuo didvyrių ir piktadariukų lūpų dar nuo Spiderman'o laikų. "Tu - miesto šviesulys, didvyris, tave tiki people, mes tikim į tave, meilė, tikėjimas, chaosas bla bla bla..." Mintis paprasta: liaudis gera, tik ją sugadina ir kankina visokie Džokeriai, mobai ir korumpuoti policajai. Štai kodėl, skirtingai negu daugelis IMDB liaupsintojų, manau, kad Burtono kūriniai buvo žymiai tamsesni: juose paprasti people parodyti kaip šlykščių, patiklių, pasigailėtinų, parsidavinėjančių snukių minia, pasiruošusi už žarstomus banknotus gatvėje šokti su Juokdariu(aiškiai žinodama, kas jis toks), už blizgučius tikėti korumpuotumo įsikūnijimu Maksu Šreku ir, lengvai pagraudinta, išsirinkti meru Pingviną. Betmenas savo pareigos akivaizdoj gelbėdamas tą bjaurią liaudį įgavo kone sizifiško dramatiškumo. "Dark Knight"'e to neliko. Užtat liko patosiški Harvio bei Briusio pasvarstymai, pasaka apie du laivus(suprask, pagrindinė mintis - visi žmonės geri) ir tirados, kaip pilietukai tiki betmenu.
Kita metaklišė - atmosfera. Tamsusis Riteris vystosi maniera, kurią, tiesą sakant, įtvirtino jo pirmtakas Beginsas, - kuo daugiau pseudorealizmo. Šią madą jau pasigavo Ironman, Transformeriai ir kiti fantastiniai gabalai, ir pranašauju, jog netrukus ji taps taisykle. Nesunku įtikinti žiūrovą, kad filmas šaunus, jei rimtu veidu aiškini technologijas, mafijos struktūras, įpini CIA ir misijas Art. Rytuose(čia apie Transformerius). Žiurovui tada atrodo, jog jį laiko pasiutusiai protingu žmogumi ir ploja katučių. Nesakyčiau, kad toks realizmas visada blogai. Nolano filme atrodė puikiai. Bet vėlgi - nėra burtoniško išsišokimo, nėra siurrealizmo, nėra pojūčio, kad režisierius fimą kurė šiek tiek sau ir tik paskum - žiūrovui. Todėl IMHO ir ne šedevras.
Galiausiai Džokeris. Na, AA H.Ledger'is pasidarbavo gerai, nieko neprikiši. Tačiau kam tos dvi melodramatiškos kalbos apie randus(apie tėvą bei nelaimingą meilę)? Jei tai pokštas - konfuzina ir nejuokina. O jei liūdna priešistorė - na, kuriems galams? Jau sugadino taip Hanibalą Lekterį ir Dartą Veiderį, džiaugiuosi, kad bent čia ne taip ryškiai kyšo. Tarp kitko, nepaprastai troškau, kad Džo žūtų. Ne todėl, kad pykau ant jo už įvairius darbelius, be todėl, kad kaip veikėjas jis buvo visiškai atskleistas, valso žingsneliu pratrepseno visas konflikto su protagonistu stadijas ir priėjo savo logišką bei išimtinai gražų tašką. O anas betmeno gailestingumas... na, nei jis buvo originalus, nei pakylėjo mane. Suprantu, ką norėjo pasakyti išgelbėdamas savo priešą, bet... fe. Man labiau prie širdies Burtono žudantis Betmenas.
Kas šiaip užkibo
Tokių dalyko negausu, bet pasitaikė. Netgi vaizdeliai, kuriuos galima būtų iškoneveikti, praslydo pro akis - matyt, dėl režisieriaus meistriškumo. Vis dėlto kai ką derėtų paminėti.
Teismo scena. Šioje temoje jau apšnekėta.
Mergina ir Betmenas nukrito nuo stogo, iš nemenko aukščio, ir suknežino mašinos stiklą. Mergina turėjo patirti šoką. Be to, viršuje siautėja kažkoks maniakas. Tačiau veikėjai tyso ir, švelniai vienas į kitą žvelgdami, burkuojasi.
Aaa, mūsų garbusis herojiškasis prokuroras nušovė keletą cop'u ir pats mėtosi negyvas! Ką daryti? Po paraliais, mieste siautėja chaosas, visur bisipyškinantys korumpuoti farai, o žmogžudysčių niekas nematė. Galima išgalvoti šimtus parankesnių paaiškinimų, o ne išsyk suversti kaltę Betmenui. Tarytum susiruošus kirpti nagus ir neradus žirklučių - nusikirsti pirštus. Logika panaši.
Taigi IMHO
Neminėsiu, kurie momentai patiko, tačiau tokių irgi buvo. Žodžiu filmas geras. Bet IMHO tik tiek.
|
Register
Login
FAQ
Search
