- Blah, - karkteli Gurdas. - Mačiau grafą tik kartą teismo salėje ir tai galiu beveik įsitikinęs pasakyti, kad tai jis: nedažnaiu pasitaiko žmonių, kurių viena akis raudona, kita - juoda. Blogio auros jis beveik neskleidžia, bet galiu primesti, kad miręs ne daugiau nei parą. Reikia pranešti grafienei.
Gurdas priėjo prie uždarųjų durų, atsisėdo priešais jas ant žemės ir įsispitrijo į tamsias žemas kalvės lubas.
- Seržante, gal galėtumėte suteikti man juridine konsultaciją? - kreipėsi jis į Džeraldą, tebežiūrėdamas į viršų. - Arba jūs, Olivje. Dabar mūsų brolio kaltintojas miręs. Ar tai pakankamas pagrindas paleisti Fredį?
Išklausęs atsakymo (jei tokį kas duos), Gurdas numykia ir pakeičia temą:
- Kiek pamenu pranašystę, antrąją naktį Nerulis turėjo pasiimti 2 gyvybes. Mes radome 2 negyvėlius - tą vargšą berniuką suknežinta kaukole šventykloje ir mūsų grafą. Na, su grafu viskas pakankamai akivaizdu - nužudytas ir iš jo padarytas zombis, Nerulio braižas. Bet ta šventykla - ar ji buvo Nerulio? Belaisvis, su kuriuo kalbejome ryta, tvirtino, kad jo draugą nužudė žynys. Purpuriniai zombio rūbai man kažkaip nesiderina su mirties ir puvimo dievo kultu. Atrodo, viskas pakrypo ne taip dar praeitą naktį, nors, panašu, esminis lūžis įvyko šiąnakt, jei tikėsime Peloro šventiko žodžiais. Liko sužinoti, ar mirė kažkaip ypatingai 3 žmonės šiąnakt.
Pusorkis, cvakteldamas žandikauliais, užsičiaupė ir atsistojo.
- Velniava, kaip man skauda galvą. Kol neprašvito, norėčiau išsigauti iš šito namo.
|