///truputį prasuksiu veiksmą, nes labai jau vangiai einam///
Gvardijos leitenantas niūriai išklauso Džeraldo žodžių, pasvarsto gal pusę sekundės ir prataria:
- Gerai, jūs galite užeiti. Bet Hekas ir Finas jus lydės, - leitenantas mostelėjo ranka dviems gvardiečiams, panašiems vienas į kitą kaip du vandens lašai //šiaip Džeraldas juos pažįsta - dažnai kartu išgeria//. - Vaikinai?
Komisija (tiksliau, tie penkiasdešimt jos procentų, kurie vis dar turė bylą), padedami vilko ir lydimi dviejų nuobodžiaujančių gvardiečių, apžiūrinėjo sieną iš vidinės pusės. Vilkas suuodė pėdsaką, suvizgino uodegą ir nuskuodė palei sieną. Pėdsaku žvėris ėjo neilgai - jis trenkėsi nosimi į uždarytas duris. Gernas atsitūpė ir apsilaižė, tada užkorė galvą ir pažiūrėjo į Džeraldą, laukdamas pagyrimo. Vilkas vis dar jautėsi kaltas dėl to "nesusipratimo" skersgatvyje...
- Na, taip aš ir maniau, - pasakė Hekas. Hm, o gal Finas? - Kur gi daugiau gali atvesti pėdsakai, jei ne į Uždarąjį Bokštą?
- Kas čia per bokštas? - pasiteiravo Džeraldas, glostydamas Gernui galvą.
- Na, Uždarasis Bokštas - jis ir yra uždaras, - gūžtelėjo pečiais He... žodžiu, kitas gvardietis. - Niekas ten niekada neįeina. Matai tą gudrią spyną ant durų? Pats Pamišėlis Obrada ją padarė, na, kai dar nebuvo pamišęs. Iškart po to, kai... - dvynys dėbtelėjo į Gurdą su Džeku, - po mūšio.
- Aha, o atrakina šitą spyną jo šviesybės žiedas. Matei jį, Hekai? Gražus daikčiukas, ištašytas iš gryno rubino. Kas žino, ką ten daro hercogas, aš manau, jis ten haremą laiko. Hercogienė sprog... Ei, Džeri, kas nutiko tavo vilkui?
Gernas nei iš šio nei iš to stryktelėjo ant kojų ir iššiepė iltis. Jo gaurai ant kupros atsistojo piestu ir Gernas piktai suurzgė. Vilkas įsistebeilijo į bokšto duris. Durys atsilapojo...
Geltonas žaibas pralėkė virš vilko, užkabindamas ir pargriaudamas jį (Gernas suinkštė ir ėmė suktis vilkeliu, iš jo šono pliūptelėjo kraujas), ir rėžėsi į Heką. Gvardietis parkrito, iš perkąstos gerklės pliūptelėjo kraujas. Tigras, dydžio sulig buivolu, pakėlė kruvinus nasrus ir pažvelgė į apstulbusią komisją. Jo akys - ne katės, o žmogaus akys - buvo kupinos siaubo. Jose atsispindėjo iš už sienos greitai tekantis raudonas mėnulis.
- Nagai, - sušnibždėjo Finas, siekdamas kuokos, - jo nagai ne sidabriniai. - Tada Finas lyg pabudo iš miego, suriaumojo - būtent suriaumojo, o ne suriko, - ir puolė tigrolakį. Nuo vartų į pagalbą jau lėkė leitenantas ir dar tuzinas gvardiečių.
_________________ o jei kiekvienas pirma galvotų, o tik paskui postintų, pusė topikų išvis nebūtų gimę.
|