Forumas.Fantastika.lt

Tai buvo dar vienas vakaras pono Kaštono privačiuose senelių namuose, ramiam užkaboryje. Giminės čia užvažiuodavo retai, tačiau seneliai nesiskųsdavo. Jie buvo visai patenkinti savo kasmėnesinėmis išvykomis, vakarine TV programa, ramia ir jaukia atmosfera. Šiandien, kaip ir kiekvieną vakarą, pažiūrėję visų mėgiamą "Kasablanką" ir šimtas penkioliktąjį kartą pasidalinę prieš 60 metų vykusio karo nuotrupomis, jie buvo suvaryti ant aukšto, kur buvo jų miegamieji. Žinoma, dažniausiai niekas net ir negalvodavo miegoti. Miegamuosiuose dar ilgai buvo kalbamasi, iš lėto skaitomi laikraščiai, vartomi nuotraukų albumai. Tačiau šiandien visi buvo neįprastai kalbūs ir aktyvūs. Galbūt jie jau nujautė, kad kažkam šis vakaras turbūt paskutinis.

Naktis iki ketvirtadienio 21:00. Laukiu keturių (vampyrai, kunigas, vyšybala, sargybinis) deklaracijų.

kiek sukumpes senukas mechislovas (nors matosi, kad kadaise buvo stiprus vyras) atsiverte pati idomiausia "lietuvos ryto" puslapi - PENKTA PUSLAPI.
- aha..- letai skaito, - Prienuose apipleshta vietine parduotuve ir sumushtas 67 metu senolis kiemsar..KA?koks dar senolis? piemuo, ne daugiau.
matyt nuo per didelio "nervo" - kaip pats mechys mego sakyti - jam staiga paumejo parkinsonas ir jo storastikliai akiniai (tiesa, be auseliu, o ant gumytes - juk taip patogiau) nuslydo nuo palyginti dideles nosies. mechys pasilenke ju ieshkoti.

- O jūs kada nors buvote po minosvaidžių ugnim? - 583čią kartą paklausė ponas Mikluha-Maklajus. Kai visi apsimetė, kad jo neišgirdo, jis pradėjo pasakoti šitą atmintiną savo gyvenimo epizodą pats sau: - O aš buvau. Einam mes, vadinasi, su draugu mano, Sioma jo vardas buvo, o ant žando - kaip dabar atsimenu - apgamėlis kaip mergos užpakaliukas miniatiūrinis. Tai va, einam mes su Fedia į žvalgybą. O ten, reiškia, neprijatelius jau mūsų laukia. Ko jie į tuos krūmus nulindo - neaišku. Turbūt, irgi vidurius susuko...
Kas pažinojo Mikluhą, suprato, kad tai ilgam. Kartais seniokas neužsikimšdavo visą naktį, ir tildyti jį būdavo beprasmiška, nebent pasitelktum cheminį ginklą ir užmigdytum jį nafig - geriausia, amžinai

_________________
o jei kiekvienas pirma galvotų, o tik paskui postintų, pusė topikų išvis nebūtų gimę.

- karas, shmaras..tu, mikliushka, tik apie kara..koks ten musu tas karas buvo: esesininkai, krajovininkai, flikiukai, tankai, bambuonieshiai, pushtalietai, pulimiotai.. - visokios mizerijos..taikais taikais - o rezultatu jokiu - jau visai iskarshchiaves aishkino mechys, - tai tau ne dabar!
kadangi rado savo akinius po vieno ish "kambarioku" lova, tai shiuo metu mechys stovejo pilnai ishsitieses - kiek leidzhia artritas - ir gestikuliavo pilnu pajegumu.
- o dabar - visokiom bacilom ir mikrobais uzpjudo..sedi prie to, kaip ten to, ka...ka...kamp...kampiuterio, vat kaip!tai sedi prie to agregato, ir kaip jau sakiau, paspaudzhia vienatine knopke ir kaip mat paleidzhia visoki biesa, o tas zhmones ir truchina, dirba! va kur nashumas! net pas mus, spalio kalhoze, darbo pirmunu bendrijoje prie sniechkaus, ir ten tokio nashumo nebuvo!
o kokiu pas mus darbininku nuvo...ten ir volodzia - traktoristas, ir melzhejos seserys shniukt, ir pitnikovas - o kaip jis mokejo pakau....
//(shitas lokomotyvas gerai isibegejo, ir sustot nezhada //

Drebanciom rankom tvirtai laikydamas nuotrauka (kitoj sios pusej buvo uzrasyta: "nuo mylyncio Martyno") Mykolas giliai maste apie savo seima, o tuo labiau anuka Martyna.
- Tik paziurekit koks jis isaugo, dabar jau stiprus vyras! Ir jau daug pasiekes, girdejau i uzusieni vaziuoja, reikalu daug turi, svarbus zmogus tapo! - istiesia ranka, visiems parodydamas jaunikaicio nuotrauka, - jis garsina musu gimines varda, tai saunus vaikis! - Mykolas kosteli "kaip is visos bronhitines meiles" ir padejes nuotrauka sau ant keliu, ignoruodamas visa aplinkini pasauli stebeilijasi i savo anuko atvaizda popieriuje.

Palemonas Užukarnis pradeda skaityti užužpraeito šeštadienio laikraštį. Neilgai trukus pro blogai uždarytas duris koridoriun ir į kaimynų apartamentus nuvilnija sodrus, garsus gerklinio knarkimo garsas. Merfis buvo teisus: pirmasis užmiega tas, kuris garsiausiai knarkia... Stalinė lemputė dega, laikraštis šlamėdamas nuplevena ant grindų...

Cicis Ricinas, šiuolaikinio žinomo daininiko Ryčio Cicino proproprotėvis, sėdėjo kamputyje prie stalo, pasipuošęs savo jaunystės sceniniais apdarais. Kadaise ir jis buvo toks geras, ne, net dar geresnis dainininkas už savo vaikaitį. Pasirėmęs ant stalo jis mėtė lošimo kauliukus. Kadangi senioką kamavo alzhaimeris, tad protarpiais, pašokęs nuo kėdės sušukdavo: "Gerbiamoji publika! O dabar mano paskutinė daina šį vakarą!" ir uždainuodavo galingu balsu (mat jo nebuvo praradęs) "Šoka gražuolė Karmennnnnnnn! Liečia žvilgsniu geeeeeeeeeiismooooooo styyyyyygąąąąąąą!" (vargšelis jau nebeskirdavo, kurios dainos jo). Po minutėlės suvokdavo kur esąs ir vėl sėsdavo ant savo kėdutės bei nervingai mėtydavo kauliukus.

Cicio Ricino "išstojimai" neigiamai veikė Palemono miego ritmą. Kiekvienai dainai aidint seniokas neramiai sujudėdavo. Krėslas, kuriame jis snūduriavo vis įtartiniau girgždėjo, pats seniokas pamažu sviro dešinėn pusėn užguldamas ranktūrį. Kaskart seniui sujudėjus knarkimas, paprastai primenantis didelio raguočio baubimą, trumpam pereidavo į keistą gargaliavimą, kažkuo panašų į laisva eiga riedančio "Belarus" dyzilinio variklio tarškesį.

Ant lovos sedejo sulyses zmogus. Jo vardas buvo Steponas. Senukas drebanciom rankom laike loterijos bilieta ir lauke tv losimo nes galbut sikart pavyks islost padoria pinigu suma kad istrukt is sitos skyles. Senai buvo jam igises sita senuku prieglauda.Prates prie prabangos gyventi tokiam skurde buvo tikrai sunku.Kas galejo pagalvot kad vokiecia kara prakis. Nereikejo jei pasitiketi oj nereikejo, bet Stepas turejo vilties.tik dar pora skaiciu ir viskas...

Prie radijos, pačioje, jo nuomone, geriausioje vietoje buvo apsistojęs senasis Pranas. Taip tai buvo tas pats sensasis Pranas, apie kurį galvojate. Tas pats ir ne joks ne kitas. Senasis Pranas čia gyveno ilgiau už kitus senelius. Jį pirmąjį čia pasodino po to, kai paleido iš ligoninės. Sirgo jis tada kažkokia ten liga, kurios vardo neprisiminė. Ir ligoninė buvo netradicinė. Ten sienos buvo minkštos ir galėjai daužyti į jas galva kiek nori. Neskaudėdavo. Bet senasis Pranas pasveiko ir iš karto pateko į privačius senelių namus - anūkai, vaikai ir visi kitokie giminaičiai pasistengė.
Pranas pasukiojo radijos "VEF" rankenėlę ir susiradęs stotį, kuri nuolat transliuodavo ištraukas iš literatūros bei žinias, ėmė snausti. Dar viena senojo Prano aistra buvo senoviniai žurnalai ir žinoma detektyviniai romanai (ypač su siaubo elementais). Ir taip, senasis Pranas karts nuo karto primerkęs akis (akylai) apsidairydavo, mat nuolat buvo kankinamas paranojos.
Taigi jis ėmė iš lėto snausti, stengdamasis klausyti istorijos apie karą, tačiau žinoma nepajėgė (miegas prilenkinėjo).

_________________
oh yes it's me me me me me, i'm here, yes it's meeeeee