Forumas.Fantastika.lt

- Sire, beje, kaip supratau, mes užgesinome ugnį. O tai turėtų reikšti, kad išlaisvinome Belikę iš kalėjimo? Tik kokia buvo to išlaisvinimo forma: geranoriška ar prievartinė? Ar ką mes matome - tai Belikės vaiduoklis?
Beje, dėl osiluto ir demonų - jie yra kažkaip susiję su magu Obrada (teko gi su jais jau susidurti Obrados name), o tiksliau su mago Obrados žmona. O dar tiksliau - su jų kūdikiu. Tik dar niekaip negaliu suprasti tų ryšių pilnojo vaizdo...
-O ir Fredis, kaip matau, panašu, visai neatsitiktinai buvo Obrados kūdikio priėmėju.
Džekas vėl pažiūri į Fredį, įvertina jo sunkią (o gal ir beviltišką) būklę ir tikisi pagalbos iš Grėjaus, Belikės ar Gurdo.

//Kiek suprantu, Gurdas negyvas, jo siela N'tame pragare, zodziu ate, ate... //

//Nors ir Gurdas dingo, Džekas tikisi, kad jis kažkur netoliese ir galbūt dar gali padėti.. //

Nuo grubaus ir isteriško Džeraldo tono Belikė net kiek atšlyja, tada nusisuka nuo seržanto ir kreipiasi į Terderius.

- Ne, Džekai, aš ne vaiduoklis, ir pasaulis apie tai greit sužinos. Gulnazas - manau, tai buvo tas pats osilutas, apie kurį jūs šnekate - kalbėjo su manim prieš kelias valandas, ir aš atskleidžiau jam tiesą. Ir štai aš laisva, ir mano mylimasis sutuoktinis, - vampyrė ironiškai pažvelgė į Grėjų, - taip pat. Ugnis nebūtų nulaikiusi mūsų abiejų bet kuriuo atveju - tas benkartas Brevis suardė užkeikimą, palikdamas savo tėvuką čia, o ugnis buvo apskaičiuota nulaikyti tik vieną vampyrą, o ne du, taigi anksčiau ar vėliau užraktas turėjo sulūžti. Tačiau žynys ir Gurdas paspartino reikalą - gaila, kad orkas neišgyveno, jis buvo savotiškai unikalus, tikrai neeilinis mano vaikas. Grėjau?
Velionis hercogas gana nedraugiškai dėbtelėjo į savo žmoną, tada atsistojo į oratoriaus poziciją ir ištiesė ranką į krantą, su kuriuo sala jungė per upės vagą nusidriekęs sausas takas.
- Vaikai mano, - kreipėsi jis į Terderius. - Anoje upės pusėje mūsų laukia kariuomenė. Jau laikas jums stoti į mano tarnybą, kaip buvo sutarta. Sekite mane ir tapkite mano kariaunos generolais - jūs nusipelnėte šios garbės, išlaisvindami savo viešpatį iš įkalinimo.
Grėjus kiek pakyla į orą, po juo iš šešėlių ir rūko susiformuoja pamėkliškas žirgas ugnimi degančiomis akimis. Po tokį pat ristūną gauna ir Bobas su Džeku. Belikė lieka pėsčia. Trys raiteliai patraukia kalvos papėdėn link sausojo tako ///Terderiai kaip ir neturi pasirinkimo, nes pagal kraujo ryšio principą tarp jūsų ir vampyro, kuris jus sutvėrė, jūs privalote paklusti Grėjui (bet ne Belikei, jeigu ką)///, Belikė oriai nusklendžia pavymui, nė kiek neatsilikdama.

Džeraldas lieka vienas ant kalvos viršūnės šalia suskilusios taurės. Ant kelių jis laiko savo negyvo sūnaus galvą, netoliese guli Fredžio lavonas: broliai-vampyrai net neturėjo galimybės suteikti jam paskutinės pagarbos. Aukštai danguje juodasis mėnulis persirita per savo zenitą ir pradeda leistis. Džeraldą iš visų pusių, ir net iš vidaus, apsupa juoda it neviltis tamsa.

///toliau: dėl Terderių man asmeniškai viskas daugmaž aišku - jie šitoj temoj neberašo, nebent nori kažką padaryti atbuline data (pasilieku sau teisę to neleisti). Taip kad šita tema lieka asmenine Džeraldo - nebent jis nori prisijungti prie kariuomenės.///

_________________
o jei kiekvienas pirma galvotų, o tik paskui postintų, pusė topikų išvis nebūtų gimę.

Dzeraldas dar kuri laika klupi, glausdamas prie krutines zuvusio sunaus galva. Ir galvoje ir sirdyje viespatauja neviltis. Prosmeksmiais pralekia paskutiniu keturiu naktu ivykiai, o po to ir senesni atsiminimai: vestuves su Dziuljeta; Dziuljetos pagrobimas i zvertakiu kariuomene; musis prie Pietiniu Kalvu, kur Dzeraldas kovoje uzmuse zvertake tapusia Dziuljeta; to pacio musio tesinys, kai pats Dzeraldas tapo zvertakiu; tada pat atsirades jo sunus Gernas... Daug minciu, nedaug sviesiu prisiminimu.

Galu gale Dzeraldas pakelia galva, pasiziuri i tamsuji menuli, paglosto sunaus galva, is kazkur issitraukia durkla - turbut paimta nuo vieno is uzmustu vagiu Liverine - ir suvaro ji sau i sirdi.

Kalvos virsuneje, sugerusioje nemazai kraujo, guli dar vienas lavonas.

// The End //