Siaubingas skausmas, dviejų žmonių klyksmas ir... tamsa.
//ką čia ir beparašysi. buvo nepaprastai smagu pavesti jum šitą žaidimą, Ačiū visiems, kurie žaidė iki galo,
Ačiū tiems, kurie prisijungė ir liko žaisti.
Ačiū ir tiems, kurie pažaisdavo truputuką.
Ačiū, kad nepasididžiavot, leidot pavesti šį žaidimuką.
Ačiū, kad iškenėtėjot su manimi, nuo 2006 08 30 iki pat dabar, 2007 05 04
Ačiū šiaip už pagaigtą FRPG, kuris baigėsi visgi keliomis dienomis aknkčiau negu sakė paskutiniai paskaičiavimai.
Tikėsimės susitiksim kituose mano projektuose.
O jeigu įdomu, kaip viskas galiausiai baigėsi...//
Tmsiame urve, blausiai apšviestoje salėje gulėjo demono kūnas, kursi lėtai lėtai iro ir po keleto sekundžių iš jo nieko neliko, tik vėjo pustomos dulkelės. Tolumoje galutinai baigė egzistuoti Mirties Smėlis, taip ir neišsilaisvinęs iš išsilydžiusios ulienos spastų.
Irchonas gulėjo ant žemės, jo dešinė ranka vos vos krutėjo. Joje vis dar buvo sugniaužtas peilis. Pasiremdamas peiliuku, visas baltas it kreida, burtininkas pakilo ir atsirėmė į drakoną. Lūpos vargiai, vargiai murmėjo burtažodžius, kurie stiprino kūną, bet antroji pusė, kuri turėjo teikti energijos buvo nebegyva. Ir staiga jis, lyg pamišėlis, metėsi prie visų trijų kristalų, dabar esančių šalia. Pagriebė juos visus į glėbį ir ėmė kvatotis taio, kaip gali tik pamišėlis. Pamišėlis prabilo:
- Šaunu, mano tarne, šaunu. Tu išlaisvinsi mane iš mano amžinosios kalinimo vietos. Sutinki? Galbūt liksi gyvas. Aš ne tavo tarnas, ne, ne, aš esu aukščiau už viską, aš Tu nori gyventi, tu esi miringas, bet nori gyventi. Aš sutinku.
Vėl aidu nuskambėjo pamišėlio juokas. Iš kažkur pasisėmęs jėgų jis pišoko prie drakono ir įsmeigė peilį ten, kur po žvynais turėjo slėptis širdis. Išėmė ją, vis dar šiltą ir pulsuojančią geros galvos dydžio, visas apsitaškė kraujais, bet tas į tik prajuokino. Paėmęs visus tris kristalus jais paeiliui prilietė šidį, kuri sumažėjo ir susiraukšlėjo. Kalbėdamas įvairiausias mantras ir žodžius, pamišėlis įsisstatė pasikeitusią drakono širdį ten, kur jo krūtinėje žioravo skylė. Salėje nuskambėjo griaustinio aidas, o Irchonas atsigavo. Bet jis nebebuvo toks koks ankščiau. Šeimininaks tapo vergu, išdidus jo žvilgsnis pasislepė po tamsiu gobtuvu, ant kaklo sužėrėjo dar didesnis kristalas negu ankščiau, vienas, o je trys kristalai.
Bet jis numirs. Numirs tą pačią akimirką, kai nors kiek pasitrauks nuo savojo kristalo, kuris privertė jo naująją širdį plakti. Plakti nepaprastai skausmingai, nepaprastai sunkiai. Irchonas kentėjo siaubingus skausmus sulig kiekvienu širdies dūžiu. Tas skausmas varė jį iš proto.
Po nepilnų metų, po daugiausiai dvidešim mėnesių jis pavirs kretančiu bepočiu, nenustojančiu juoktis ar rėkti iš savo skausmo.
Jis prarado savo imperiją, prarado dalį savi gebėjimų, prarado tai, dėl ko kovojo, prarado dalį valios bet... Jis atkeršijo už tėvą ir gvo naują kūną, antrą progą, jis atrado beprotystę, kuri veržėsi į jo protą visa spalvine gama.
Jis pasileido bėgti lauk iš savo urvo. Bėgi tolyn, tolyn, kuo tk įmanoma toliau no šio urvo, kurio prisiminimas jam kėlė baimę ir skausmą.
Jis suprato jog mirs išprotėjęs ir išprotės mirdamas.
Jis bėgo tolyn.
Jis išprotės
Jis mirs.
Mirs.
_________________ I've seen your version of sanity. It bores me.
|