-------
Vaikinas, einantis gal dvidešimtuosius metus, paprastais, bet šiek tiek apsitrynusiais drabužiais, ant nugaros užsimetęs beveik pusiau suskilusį U formos skydą (plyšįs žiorėjo nuo viršaus beveik iki pat skydo centro, kur buvo gražiai išgraviruotas baltas vilkas juodame fone), kuris tikrai yra matęs ir geresnių dienų, bet vistiek yra šiek tiek nušveistas skuduru. Prie odinio diržo prisegtas nedidelis peilis, kurio medinė gausiai išraižya rankena kyšo lauk, bei maža vandens gertuvė. Rankoje jis sukinėja tikraiusiai daug ką mačiusį lanką, laiko, kaip žmogus, mokantis tokius valdyti, bet kažkas jame išduoda, kad lankas - ne jo. Iš už dešinio peties kyšo strėlinė su keturiomis strelėmis (beveik uždengianti skydą nors vilkas matosi gerai) Vaikinukas pasižymi tiesia nosimi, nedideliu randu ant kaklo kairėje, kuris pasimato, kai ledinis vėjas pakedena jo tamsiai rusvus plaukus. Taip pat turi vos vos smailesnes ausis, negu paprasto žmogaus, matyt, kažkoks prosenelis turėjo elfiško kraujo.
-----
Kelias buvo sunkus. Ir tik čia galėjai pamatyti tokių dalykų kaip senas žmogus, velkantis jaunesnį... Aš lėtai ėjau pirmyn, kartu su visais. Deja, šuksnis "gal mums pavyko", manęs visai nedrąsino, bet pasilikau tokias mintis sau. Juk nešauksi viduryje vilties likučius turinčių žmonių "vilties nėra". Pats bandžiau save įtikinti, kad viskas baigsis gerai... Bet man nepatiko mintis, kad viskas, viskas, kad priminė senąjį gyvenimą, liko kažkur toli... O dabar priekin tebevedė kažkokia apgaulinga viltis... Nors vilties dar yra. Išsaugojau tėvo skydą, gal išliksiu gyvas ir pats...
Vilkai vis dar staugia... Jeigu nors vienas prieitų šūvio atstumu... Bet neprieis, o tikriausia dėl prakeikto vėjo ir nepataikyčiau.
- Prakeiktas vėjas, sniegas ir persekiotojai. - sumurmu, brisdamas šalia dvijų žmonių tempiančių sulysusį vaikinuką.
tyliai brendu toliau
- Būtų stebuklas, jeigu vilkai nustotų mus persekioti... Tokios žiemos metu jiems tikrai trūksta maisto... - vėl labiqau sau negu šalia esantiems. pagaliau iki atvėsusių smegenų priplaukia mintis ir kreipiuosi į Loreiną. - Gal visgi jums neverta taip varginti savęs? Aš - Nauras.. jūsų paslaugoms...
nusišypsau... lupų kampučiu...
Jeigu per daug nesipriešina, švelniai nustumiu lorentą ir pasiimu pusę sulyselio svorio atsitodamas į pagalbą Doreano. Lygiai pusę. Nu gal... lengvesniąją pusę, bet vistiek pusę.
_________________ I've seen your version of sanity. It bores me.
|