- Ačių. Jeigu medžiotojas nesuranda mėsos, tai mėsa suranda medžiotoją.
nusišypsau... ir pasivaišinu mėsyte. Gertuvę iš nykštuko paimu... palaikau rankoje, pakeliu prie burnos... atitraukiu negurkštelėjęs.
- Nereikia. Gal kokiam sustirėliui gaivinti prireiks, o be to... Vilkai gali priartėti per šūvio atstumą. O pažinodamas nykštukus, bijau, kad gėrimėlis pakenks taiklumui... Tada veltui pašaudysiu keturis kart ir viskas. Strėlių neliks. Reikia jas taupyti. Kaip ir gėrimą.
Pauostau, ir visgi atiduodu nyštukui visko taip ir neišgėręs...
Galvoje sukasi įkyri mintis... Niekaip negaliu išbaigti idėjos... Pabandau atsipalaiduoti, nusimetu strėlinę nuo peties, paguldau šalia. Lanką paguldau prie strėlinės, bet taip, kad jeigu kas, galėčiau ir vieną ir kitą pasiekti. Nusimetu skydą nuo nugaros, pasidedu ant kelių ir iš kelnių kišenės ištraukiu skudurėlį. Imu blizginti skydą, kuris, dabar jau nebedengiant strėlinei, matosi visas. Baltas vilkas pačiame viduryje, blizgančiai juodas fonas ir nedidelis Ermadoso herbas keirėje iskilimo, einančio nuo vršaus (nedidelis skydelis, nupioestas skydo viršuje, kairėje) - Melynas fonas, su skersai kertancia sidabrine gija, aukso karuna virs tos gijos ir virs karunos dvi zvaigzdes.
pastebiu žvilgsnius į skydą... Pradedu plepėti, kad užeina ant liežuvio:
- Mano senelio... Tada tėvo, o dabar... Mano. Tai vienintelis daiktas, kuris man primena namus ir praeitį. Skydas tvirtas, bet... Nykštukų darbo kirvis įkirto, tiesa, atšipo...
Bet ne kovoje su nykštukais, jeigu taip pagalvojai, Norgai, - tiesiog tada, kai priešas buvo prie miesto sienų, buvau ten su savo pažįstamu nykštuku, gal pažinojai jį, toks Groinas?... jis, kaip visada su savo kirviu, kurį nepaprastai brangino, o aš, ką tik gavęs įš tėvo skydą - jis sakę, kad kažkokia nuojauta kužda, kad šeimos relikviją reikia perduoti sūnui ir kažkodėl pasirinko tą dieną... Kaip visada, vaikščiojau su savo lanku ir strėline, o nykštukas, jį susitikus pakvietė užlipti ant miesto sienos, sakė, kad norįs parodyti silpną vietą sienoje ir sakė, kad norės išgirsti mano nuomonę. Jam buvo nesvarbu, kad aš nieko apie sienas neišmaniau - sakė, kad paaiškins viską. Tik užlipom ir pamatėm. Ne sienos broką, o orkus, lipančius kopečiomis viršun. Kitoje sienos dalyje ėmė gausti varpas, rodos jūs irgi turėjot jį girdėti. Ir tada... Tada aš sudvejojau. Reikėjo griebti langą ir pleškinti į lipančius, ar dar k daryti... o aš... Turėjau skydą ir galvojau, kad esu pasirengęs kirstynėms. Griebiau savo durklą ir atsistojom dviese šalia ant sienos esančių gynėjų - nuolatinės sargybos... Neatsimenu aš ten visko, bet buvo labai daug krqaujo, orkiškos smarvės ir tada mano draugą, tą Groiną, persmeigė kažkokio arbaletininko strėlė. Jo kirvį pakėlė kažkuris iš puolančiųjų, o aš kaip beprotis puoliau tiesiai į jį...
Po to... Poto atsipeikėjau velkamas kažkokio žmogaus... su perskeltu skydu ant kruvinos rankos. Jis davė man kažkokį lanką, kurį turėjo, durklą...
parodau į prisegtąjį prie diržo. Nuleidžiu galvą, o tada vėl ją pakeliu.
- Ir išėjo mirti... Sakė, kad kai jo žmona ir vaikai nebegyvi, jis nebegali gyventi...
pagriebiu gėrtuvę iš nykštuko, gurkštelnu, atiduodu.
- Uch...
pažvelgiu į Loreiną, mojuojantį trumpu kardu.
- O gal jūs mane durklu mojuoti pamokintumėte? Mat lankus aš suprantu, o su durklais jau problemos...
_________________ I've seen your version of sanity. It bores me.
|