Forumas.Fantastika.lt

Kartais ateina diena, kai tam tikra vieta prisipildo idejų ir atsargumo bei savisaugos instinktai leidžia jiems išsiveržti lauk. Sugalvojau parašyti nedidelę (nu gal nuvažius į didelę) istoriją. Rašysiu etapais su pertraukomis (kaip bus laiko ir noro).
Kodėl?
nes užsimaniau
Kuo čia dėti kiti?
Nes nenoriu parašyti kažko, ką reiktų tik paskaityti. Vat čia ir ateina žodis "interaktyvi" istorija. Kiekvieną savo postą su istorijos gabaliuku planuoju baigti besivaidenančių pagrindiniui veikėjui žmonių/padarų sutvėrimų žodžiais. Norėčiau, kad jie būtų užpildyti skaitančiųjų žodžiais. MAn pačiam bus įdomiau skaityti, o ir jūs galėsit galvoti, kad kažkuo pakeitėte įvykių eigą.
kadangi žinau savo NEsugebėjimus visko gerai paaiškinti pateiksiu pavyzdį:
istorija vaziuoja vaziuja ir prie pat posto galo atsiranda kazkas panašaus į: tada koks netingintis žmogus tai perskaito ir numeta, rašydamas pusiau nerimtai aš perskaitau ir rašau toliau ir vėl gali terptis žmogus ir t.t.
tikiuosi, kad paaiškinau.
Jeigu jus nieko prieš, prasyciau komentarus palaikyti arba kitai temai arba nedeti ju labai daug, kad istorija nesigadintu.
Tas, kuris sukurs komentaru tema ir pakomentuos nusipelnys mano dekingumo. Ir GAL eilerasčio ar kažko panašaus ne į tema toje temoje
____________________________________________
____________________________________________
__________(>O.O)>___________________________
____________________________________________
____________________________________________

_________________
I've seen your version of sanity. It bores me.

Tu jau pabudai? Nesijaudink, nebijok, tu saugus. Tu esi mano trobelėje, prie ežero. Sakai, kad aš vaiduoklis? Nesąmonė. Ar kada matei vaiduoklį? Ne,? na va, matai? Joks aš ne vaiduoklis. Aš Nauras, tiesiog Nauras. Taip mane vadina visi, kurie mane pažįsta. Žinoki, kad tu vis dar esi labai silpnas. Toks silpnas, kad vos bepajudėtum - teko tave nešte nešti iš ten, kur tave suradau. Ne, neverta minėti, tą būtų padaręs bet kas. Tik turiu tau labai blogą žinią. Tau teks čia praleisti kokią savaitę, dvi. Kol galėsi paeiti pats. O pas mane nepaprastai nuobodu. Svečiai lankosi labai retai, tiesa, dažniausiai tokie kaip tu, tie, kurie neturi pasirinkimo. Ne, knygų aš neturiu. Sakai, kad vis tiek rasi, kaip laiką prastumti? Na gerai. Jeigu manai, kad tau bus įdomu, gal ir sutikčiau ką nors papasakoti. Bet žinok, kad vietovė čia vieniša. Artimiausias miestas tik už daugelio dienų kelio. Klajokliai? Ne klajokliai čia neatvyksta. Jie bijo, vadina šią vietovę "Dvasių vėjo užuovėja" tik pats pavadinimas jų kalba skamba šiek tiek kitaip. Kodėl vietovė taip vadinasi? Palauk, atsinešiu kėdę - daug pasakoti. Ir vandens. Tau reikia daug gerti, kai tokia žaizda kankina.... Laiko turime daug - iki sutemų dar daugybė laiko.


Iš pašaukimo esu kalvis ir tuo labai didžiavausi. Buvau užsidegęs idėja nukalti kardą, kardą, kuris būtu pats geriausias ir gražiausias visame pasaulyje. Vat išmokęs pakankamai gerai mojuoti kūju ir kalti ginklus nusprendžiau toliau tęsti mokslus ir bandymus vienas. Iškeliavau iš gimtojo miesto, palikau mokytoją su kitais jo mokiniais ir pradėjau savo keliones. Keliaujant netoli šitos vietos - trobelės aišku dar nebuvo, bet čia stovėjo palapinių kaimelis - klajokliai. Orkai. Tai man nepatiko, apėmė negera nuojauta. Bet aš nesustodamas ėjau toliau. Juk nei viena iš Minoragų genčių negarsėjo dideliu žiaurumu - vienišo keliautojo, besivarančio mulą niekas neturėtų kliudyti. Baimės nepasitvirtino. Tarp jų buvo ir negrynakraujų, tokių orkų, kuriuos priima ne visos gentys. Jie mokėjo kalbėti mano kalba ir darė tai netgi labai lengvai. Išsiaiškinau, kad čia yra "Gamtos šaltinis" šventa vieta. Jie netgi papasakojo legendą, kad kartą čia ateis svetimšalis, kuriam reikės padėti įsikurti, nes kitaip nutiks bėda ir gentis nustos egzistavusi. Jie ėmė mane įkalbinėti čia apsistoti, kad išsipildytų legenda ir jiems nebereikėtų bijoti išnykimo. Sutikau, nes tada dar maniau, kad likimas vesdamas kur nors turi tik gerą tikslą. Todėl ir buvo pastatyta trobelė - labai greitai, bet ir kokybiškai, kaip sakydavo mano draugužis. Nors genties žmonės ir gyveno palapinėse, namukus statyti jie mokėjo... Susinešiau daiktus į vidų, nors tikėjau, kad visko jie man nepasakė, nes tik atsiradus sienoms, suręstoms iš prie ežeriuko augusių medžių visa gentis greitai susikrovė daiktus į valkčius įkinkė arklius tempti savo mantos ir iškeliavo. Pririšau mulą lauke, o pats nuėjau miegoti. Lovos dar neturėjau, tad iš drabužių pasidariau gultą. Pabudau vidury nakties. Nežinodamas kodėl išslinkau laukan. Nuėjau prie laužo, kuris degė tol, kol gentis išvyko, nors ir buvo diena. Dabar jis buvo užgesęs. Keisčiausia, kad jis buvo uždegtas ne ten, kur stovėjo palapinės - niekaip negalėjau suprasti jo paskirties. Pažarsčiau pelenus ir anglis kojomis. O tada... Išgirdau balsą. Neaiškų, murmantį. Apsidairiau. Aplinkui nieko nebuvo. Jau buvau benusisukantis nuo laužo, kai išgirdau jį dar kartą...

_________________
I've seen your version of sanity. It bores me.

Keliauk is situ vietu cia tau tikrai ne vieta, tu greit cia gali praziuti...

_________________
Kas taves nenuzudo - tas tave sustiprina.

Balsas tikrai kreipėsi į mane... O gal pasivaideno... Tą kartą aš ir pagalvojau - "taip, sulauksit - likimas atvedė iki dabar, likimas ir apsaugos vėliau. Juk būstą tai gavau vos ne stebuklingu būdu. "Keliauk lauk, eik iš čia, eik velniop" - kas tik neprisivaidena vaikštant viduryje nakties... Tad nesukau sau galvos. Nors turėjau. Balsas net skatino manei išsiaiškinti - kas gi yra ne taip, kas būtent čia, laužavietėje paslėpta. Savo nelaimei, suradau. Visų pirma išžarsčiau visas laužo liekanas į šalis. Nieko, verto dėmesio, neradau. Tada, skatinamas smalsumo, spėdamas, kad laužas neatsitiktinai sukurtas būtent čia, ėmiau rausti žemę pirštais. Visgi kaip greitai bėga laikas, kai užsidegęs kažkokia idėja rausi žemę viduryje nakties... Kasti, rausti, kasti... Atsitokėjau, kai iškasiau pusmetrį minkštos žemės. Puri, lengva, nesunkiai nuberiama žemė staiga pavirto kažkuo kietu. Kažkuo, panašiu į skrynutę. Nežinau kiek laiko praėjo, minutė, dvi ar valanda, kol netikėdamas spoksojau į ją. Ieškai kažko, ko giliai širdyje nesitiki rasti, o kai randi, tiesiog negali atsitokėti. Nors būtent to ir ieškojai... Nužarsčiau žemes nuo skrynelės. Pasirodė, kad ji labai maža - gal plaštakos dydžio žiūrint iš viršaus, nestoresnė už ranką. Ant dangčio išraižytas vilkas, nešamas vanago naguose. Keista... Pasibrukau dėžutę po pažastimi ir nuėjau pabaigti neaiškiai nutraukto miego. Pasidėjau skrynutę prie guolio ir atsiguliau. Užsimerkiau. Kažkas tyliai kalbėjo. Vis dar užsimerkęs pabandžiau išgirsti, suprasti, išsiaiškinti kas kalba...

_________________
I've seen your version of sanity. It bores me.

- Kol nesurasi vanago nesancio vilka, mano paslapties nesuzinosi...

Net nusišypsojau ir atsimerkiau. Jeigu tai mane bandančios išgąsdinti dvasios, tai jos tik juokina visus aplinkinius. Net atsistojau ir pradėjau knistis savo krepšiuose. Suradau dar vieną žvakę, vieną iš tų, kurias saugojau tik ypatingiems atvejams ir uždegiau ją. Pastačiau ant grindų ir žvakės šviesoje dar kartą apžiūrėjau skrynutę. Aišku ir mėnulis buvo ją apšvietęs pakankamai gerai, bet patalpoje tokios prabangos neturėjau. Pradžioje pabandžiau atidaryti ją nagu užkabindamas už plyšelio. Nepavyko. Tada, vedamas smalsumo ją supurčiau. Dar smarkiau... Nieko - viskas kas buvo viduje buvo pritvirtinta arba viduje buvo tuščia. Nusišypsojau pats sau - taip, juk tikrai likimas, vedęs mane iki skrynelės gavimo iškrės pokštą ir paaiškės, kad viduje iš tiesų nieko nebuvo. Nesąmonė, dėžutėje tiesiog privalėjo kažkas būti, privalėjo. Aš net galėjau prisiekti, kad jaučiu kažką jos viduje. Jau galvojau pasiimti kokį kietesnį įnagį, kurio spaudimo paslaptį sauganti talpykla neatlaikytų, bet paskui apsigalvojau. dar sykį apžiūrėjau piešinį. Ir supratau savo klaidą. vanagas nenešė vilko. Tiesiog skrido labai arti vilko, kuris buvo pašokęs į orą. Puoliau įdėmiau apžiūrinėti skrynutę. Ir man pasisekė - juk aš tikėjau, kad mane globoja likimas, o jeigu likimas globoja, tai juk privalai surasti išeitį. Ant kairiojo šono buvo pavaizduotas toks piešinys kokiu palaikiau pirmąjį pamatęs jį tik mėnulio šviesoje - čia, kairiajame šone vanagas tikrai nešė vilką, bet ne vilką, o mažytį vilkiuką, kuris buvo iškišęs liežuvį ir atrodė visai nepavojingas. Sušukau taip, kad nuskambėjo visame name:
- Matai, radau aš tavo vilkiuką, kurį neša vanagas!
Deja, atsakymo nebuvo. Tik tyla, nakties tyla, kuri niekada neprimena dienos. Ėmiau tyrinėti piešinį ir tada vėl griebiausi už galvos - vilkiukas buvo iškilus, o ne įrėžtas vidun, kaip visos kitos piešinių dalys. Spustelėjau jį pirštu. Vėl nieko - tą dieną likimas juokėsi iš manęs, nors ir vedė teisingu keliu. Spustelėjau smarkiau. Pasigirdo trakštelėjimas ir... Viskas. O aš tikėjausi kažko įspūdingo. Pravėriau dangtį tam, kad vėl išgirsčiau kažkokį įkyrų likimo pasiuntinį...

_________________
I've seen your version of sanity. It bores me.

Ateis tavo paskutinioji jei is cia neisikraustysi...Ir manes neklausysi...

_________________
Kas taves nenuzudo - tas tave sustiprina.

Likimas šaipėsi iš manęs. Ir aš tikrai tikėjau tuo, ką pats sau maniau. Skrynelėje gulėjo nedidelė, gal pusės degtuko storio ir piršto ilgio juoda it naktis lazdelė. Pabandžiau ją perlaužti. Nepavyko, bet taip ir nesupratau iš ko ji pagaminta. Metalas? Negalėjo būti metalas, nes buvo neparastai lengva, atrodė, kad nieko nesveria... Leidausi valdomas likimo ir padariau tai, kas pirmiausia šovė į galvą. Išsiėmiau iš vieno krepšio savo ištikimąjį kalvio kūjį, pasiėmiau mažąjį priekalą, savo mokytojo Torio dovaną – priekalas buvo pagamintas iš juodojo nykštukų akmens, kuris buvo palyginti nesunkus, bet labai tvirtas. Aišku pirmiausia palyginau savo rastąjį pagaliuką su nykštukų akmeniu, nes jau buvo kilęs įtarimas, kad tai – ta pati medžiaga. Bet ne... Nykštukų juodasis akmuo atrodo tarsi išraižytas įvairiausiomis spalvotomis gyslelėmis, o šitas pagaliukas buvo visiškai juodas, net atrodė, kad jis traukia visą kambario tamsą į vieną vietą ir lajinė žvakė nebeapšviečia viso kambario taip kaip turėtų... Tada aš nusprendžiau išbandyti tai, dėl ko vėliau gailėjausi – paguldžiau mažąjį pagaliuką ant priekalo ir užsimojau kūju. Smūgis nuaidėjo per mane visą, pasirodė, kad tuoj tuoj subyrės visa trobelė, o galva perplyš perpus, o rankos nukris tą pačią sekundę. Bet viskas vėl grįžo į savo vietas. Sudužo tik du daiktai. Kūjis ir priekalas suskilo į mažyčius gabaliukus, nors smūgio jėgos nebūtų užtekę ir įbrėžti priekalą.... O pagaliukas gulėjo tarp nuolaužyčių, ir tarsi šaipėsi. Nuovargis ir skausmas rankose lėtai ėmė viršų. Priguliau atgal ant pasiruošto gulto, suspaudęs mažąjį brangakmenį (kaip aš jį pavadinau dėl daugybės mažyčių briaunų, kurias jis turėjo) dešinėje rankoje. Užmigau tik atsigulęs...
...
Tikriausiai rėkiau, bet dabar to nebeatsimenu...
...
Pažadino mane skausmas dešinėje rankoje ir saulės spinduliai, nušviečiantys kraujo klaną po manimi. Pašokau ir įbedžiau žvilgsnį į kruviną savo dešinę ranką. Atrodė, kad kažkas naktį paėmė aštrų durklą, pridėjo ašmenis prie riešo ir nubraukė kruviną ir gilų brūkšnį iki pat alkūnės vidaus. Ant grindų varvėjo kraujas, mano kraujas. Tikriausiai kelias sekundes prastovėjau įsmeigęs žvilgsnį į savo ranką, sustingęs iš nuostabos, kol pagaliau susipratau pagriebti pirmą pasitaikiusį drabužį, kuriuo apvyniojau ranką. Skausmas rankoje buvo siaubingas, atrodė, kad kažkas graužia rankos kaulą iš vidaus, nugremždamas tarsi po nedidelį gabaliuką, bet pakankamai, kad norėtųsi rėkti iš skausmo. Protas aptemo, pasaulį apgaubė tamsa, o galvoje tvinksėjo kraujas.

_________________
I've seen your version of sanity. It bores me.

Cia tau atlygis kad manes neklausei,ir bandei sudauzyti...

_________________
Kas taves nenuzudo - tas tave sustiprina.

Balsas, nuskambėjęs galvoje, buvo šaltas kaip ledas ir skambėjo taip, tarsi būtų rėkiama tiesiai man į ausį. Pradėjau kratyti galvą, bandydamas atgauti sąmonę ir galimybę suprasti aplinką, bet pasaulis vis dar skendėjo tamsoje. Akių vokai buvo tiesiog sulipę, negalėjau jų atplėšti, o nugara jaučiau kietas grindis. Ranka tvinkčiojo, kai man pavyko atsisėsti. Prireikė milžiniškų valios pastangų. Bet kai atsisėdau... Kai atsisėdau viskas ėmė sektis daug lengviau – greitai ir palyginti lengvai praplėšiau akis. Švietė šiltos saulės spinduliai, ji jau buvo aukštai, o kambaryje tvyrojo stiprus kraujo tvaikas. Skuduras, kuriuo buvau apvyniojęs ranką, buvo tapęs ryškiau raudonu, veidas buvo aptaškytas sudžiuvusiu krauju. Matyt praradęs sąmonę perbraukiau ranka per akis... Lėtai nuvyniojau savo drabužį nuo rankos. Tai ką pamačiau mane visiškai išmušė iš vėžių. Žaizdos nebebuvo. Liko tik nedidelis randas, randas, kuris atrodė nepaprastai neryškus. Taip ir sustingau įsmeigęs žvilgsnį į savo ranką. Negalėjau būti be sąmonės taip ilgai... Reiškia – burtai. Sulig ta mintimi vėl kažkas sudūzgė galvoje. Tyliai, tarsi kalbėtojas stovėtų kitame pasaulio krašte, galbūt taip ir buvo...

_________________
I've seen your version of sanity. It bores me.