2 Frydrichas
///tu neturėjai kada persirenginėti, vis dar dėvi tuos pačius išpeckiotus rūbus. IQ roll succeeded: tu daugiau ar mažiau pažįsti visus delegacijos dalyvius diplomatus ir jų palydas, nesunku, apie kokį čiurkų princą kalbama///
- Velnias, kokia nesėkmė, - keikteli seras Otas. - Tada padarykime taip, herr Frydrichai: kai tik galėsite, praneškite jo kilnybei, kad princas Tamyras paspruko nuo savo apsaugos. Vargu tai bandymas pabėgti, tačiau mes jautėme savo pareiga tai pranešti. Dabar mes vykstame į miestą jo ieškoti. Geros nakties.
Riteriai apsisuka ir skubiai nueina. Kurį laiką stovi sargyboje, laikydamas už pavadžio tą nuostabų žirgą. Stengiesi neklausyti, kas vyksta kurfiursto palapinėje, tačiau laikas nuo laiko vis išgirsti pakeltas intonacijas - viduje kunigaikštis ginčijasi su kažkokia moterimi. Nesupranti nė žodžio - kalba tau nepažįstama.
Praslinko koks pusvalandis. Daugiau lankytojų nepasirodė, ir tu pradėjai po truputį knapsėti nosimi - nuovargis ir alkoholis darė savo ///HT roll made exactly///. Supranti, kad dar ketvirtis valandos ir tu užmigsi. Bet čia tavo miegus išblaško stiprus vėjo gūsis. Jis išsiveržia iš kurfiursto palapinės, plačiai ją atlapodamas. Šis vėjas toks stiprus, kad bemaž išverčia tave iš kojų - pakimbi ant žirgo pavadžių. Savo ruožtu eržilas sužvinga ir atsistoja piestu. Šiaip ne taip tau pavyksta jį nulaikyti ///ST contest won by 1///.
Po kelių sekundžių iš palapinės išpuola kurfiurstas. Su nuostaba pastebi, kad jo krūtinė ir rankos kruvini.
- Greitai! Surask man vertėją! - liepia jis tau ir pats vėl išnyksta palapinėje - tu net nespėji jam nieko atsakyti.
Vertėją? Nieko sunkaus. Tik ką daryti su žirgu? Tu desperatiškai apsidairai - pririšti šio šėtono nėra prie ko. Pamatai pro šalį sliūkinantį kažkuri darbininką (nuo jo aitriai dvokia, bet ne alkoholiu), įbruki jam į rankas vadeles ir mestelėjęs "Saugok arklį kaip savo akį. Tai kurfiursto įsakymas. Aš tuoj grįšiu." nuleki į vertėjų palapinę. Atlapojęs ją sušunki:
- Vertėjas! Kurfiurstui reikalingas vertėjas! Skubiai!
2 Grintonas:
Kazanovos atrodo sutrikę. Jie persimeta tarpusavyje pusbalsiu pora žodžių, tada su mergina pradeda kalbėtis gestais. Na, visų šitų įžeidžiančių gestų nepavadinsi pokalbiu. Stebėtina, kaip visos žmonių tautos įžeidimu laiko vieną ir tą patį. Abi pusės negaili ir žodinių įžeidimų, bet nepradedi jų versti - tuščia jų. Kurį laiką stebi šitą "susišaudymą" numoji ranka ir grįžti į palapinę. Ten padarai dar porą pastabų savo rašliavoje ir eini miegoti. Palapinėje šiaip turėtumėt miegoti penkiese, dabar be tavęs čia yra dar du, vienas taip knarkia, kad tau kyla nerimas dėl palapinės patvarumo. Šiaip ne taip tau pasiseka užsnūsti...
- Vertėjas! Kurfiurstui reikalingas vertėjas! Skubiai!
Pašoki ant kojų, rankoje jau paruoštas peilis. Tfu, kriminalinė praeitis... Matai palapinės įėjime kažkokį vyriškį. Apsidairęs pastebi, kad tavo kolegoms jo pasirodymas nepadarė visiškai jokio įspūdžio - jie abu toliau pučia į akį.
2 Melchioras
Vis dar kvepėdamas salierais, eini tarp palapinių. Galva šiek tiek sukasi, ir tai yra malonu. Išsitrauki mamos portretą, ji žiūri į tave su nepiktu priekaištu. Nutaisai prasikaltusią veido išraišką, gūžteli. Mama, įvertink, aš einu, o daugelis kitų tegali tik šliaužti... Apsidairai - tai šen, tai ten voliojasi knarkiantys kūnai. Tai ten, tai šen. Ir ten. Ir čia irgi. Ir čia. Ir va ten. Ne, va ten kūnai nesivolioja, ten du kūnai neša trečią. Cha, pasisekė tam trečiajam, rado, kas jį parneštų. Nešantys kūnai apsirėdę margais estališkais drabužiais. Vienas vyriškais, kitas moteriškais. Jie prineša trečiąjį kūną prie ketvirtojo kūno. Šis stovi, apsirėdęs jis pilkais kelioniniais rūbais. Kažkur tu tokius jau matei, ir dar ta lazda... Ketvirtasis suplasnoja rankomis, bet nenuskrenda. Keistas kažkoks - plasnoja, o nenuskrenda. Va jei tu paplasnotum, tai tikrai nuskristum, tik dabar tu ne nuotaikoj skraidyti. Kai dar kartą pažiūri į tą grupelę neteisingų, negulinčių kūnų, pamatai, kad liko tik trys: tas, kurį nešė, kažkur dingo. Ai, supaisysi juos...
Eini toliau, nieko nelieti, niekam netrukdai. Doras krovikas grįžta namo po išgertuvių. Tylutėliai dainuoji sau po nosim. Kai iš kažkurios palapinės pasigirsta "Užsikimšk, prietranka, ko čia plyšauji???", pradedi dainuoti mintyse. Taip net fainiau.
Nei iš šio, nei iš to kažkas tave sustabdo ir papurto. Atsibudęs iš savo meninių apmąstymų, matai, kad čia tas šakutininkas, tik dabar jis ne su šakute, o su arkliu.
- Saugok arklį kaip savo akį. Tai kurfiursto įsakymas. Aš tuoj grįšiu, - liepia tau šakutininkas ir dingsta.
Kurfiursto įsakymas tai kurfiursto įsakymas. Stovi, laikai. Arklys tau nepatinka - per didelis, per juodas. Tu arkliui irgi nepatinki, kas galėtų jį kaltinti, salierais nuo tavęs neša per mylią, o kuinai, sako, uoslę turi dar geresnę, nei žmogaus. Arklys pradeda išdarinėti visokias nesąmones - stotis piestu, kalbėtis su tavim savo arkliška kalba, galų gale ištraukia tau iš rankų vadeles ir nušuoliuoja. "Ot bliamba," - pagalvoji tu. Galva jau beveik nebesisuka ir tai yra blogai. Bėgi paskui arklį, pačiumpi jį už uodegos ir dabar jis tave velka paskui. Bandytų suplasnoti ir nuskristi, bet tu jį laikai stiiiipriai. Ai, oi, ai, ai, ai….
2 Tamyras
Tavo kraujas verda. Maža to, kas įvyko per puotą, dabar dar tave tardė kaip kokį chuliganą miesto valdininkai. Tu nesupranti nė žodžio norskiškai. Jie nesupranta Imperijos kalbos. Po kurio laiko jie tave paleidžia ir du vikingai, vesdami už pavadžių tavo arklį, palydi tave atgal į delegacijos palapinių. Ir vėl tave gano kaip nepaklusnų kumeliuką!
Tarp palapinių tu jau joji vienas – vikingai stebi tave iš aikštės pakraščio. Labai norisi juos abu sušaudyti iš lanko… Bet čia pamatai link tavęs šuoliuojantį nuostabų juodą eržilą. Įsikibęs jam į uodegą paskui velkasi žmogus, aikčiodamas ir dejuodamas perlėkęs per kiekvieną kupstą. Panašu, kad žirgas pasibaidė.
2 Frankas
Ieškai sau nakvynės vietos tai vienur, tai kitur, bet užmigti sunku: iš vertėjų palapinės eina toks knarkimas, kad ir patrankos garsas jo nepermuštų, bardų palapinėje girdisi dainos, kažkoks pirklys parsivaręs, ko gero, visą kuopą kekšių, garsai iš jo palapinės sklinda atitinkami… Bet randi palapinę, iš kurios girdisi vos pora balsų, šnekasi apie kažką, kartais pakelia balsą, bet nepiktybiškai. O ir šilčiau čia gerokai. Susirangai sau ramiai ir užsnūsti.
Tave pažadina staigus vėjo gūsis. Nuo palapinės įėjimo girdi frazės nuotrupą “…rask man vertėją…”. Paskui – “Saugok… savo akį…kurfiursto…grįšiu.” Po to – žvengimas, keiksmai, kanopų dundėjimas. Piktai atsidūsti, pasiimi savo antklodę, eini į tą pusę. Pamatai tolstantį nuo palapinės žirgą, jam į uodegą įsikabino kažkoks pusprotis. Mesteli akį į palapinės vidų – ir nustėri: palapinės viduryje guli kruvinas merginos kūnas, virš jo palinkęs vyras bajoriškais drabužiais. Jis kažką bando pusbalsiu šnekėti. Kurfiurstas – tai va kodėl šita palapinė tokia prašmatni – staiga pasuka į tave galvą, pamato tave, grėsmingai patempia lūpas. Tiesiog antžmogišku greičiu jis atsiduria šalia tavęs, įtempia į palapinės vidų ir uždaro palą.
- Šnipinėji? Kas tu toks? Kas tave siuntė? Ar moki Norskos kalbą?
_________________ o jei kiekvienas pirma galvotų, o tik paskui postintų, pusė topikų išvis nebūtų gimę.
|