Primenu, kad labai laukiu jūsų paraiškų. Paraiškas galima siusti iki ketvirtadienio 21 dienos adresu
hildigardr@yahoo.com
Jei kas dar ne perskaitė taisykles, padedu jos čia:
Neskatiro karalystės Istorija
Senais tolimais laikais, dar prieš orkų imperijos žlugimą, toli už imperijos ribų, po Drakono kalnų dešine letena, pačios gamtos kruopščiai apsaugotas, buvo kitas labai savitas kraštas. Nuo neatmenamų laikų dailiame slėnyje prie Šiltojo ežero saugomi dviejų stichijų – kalnų ir Spindinčiosios upės gyveno Dailiųjų Jakų augintojai (Senieji žmonės) ir išaringai. Kitoj upės pusėj prie slėnio glaudėsi gūdus tamsus miškas viešpatavo kačiažmogiai, o kitoj jo pusej darniai klestėjo elfai. Labai ilgai visi gyveno ramiai ir nieko nekliudomi. Ir vieną dieną, naujosios žmonių imperijos (žr. bbri4) kūrimosi laikais per kalnų perėją – vienintelį kelią į slėnį – sekdami Spindinčiosios upės pakraščiu į slėnį įžengė atėjūnai (žmonės).
Saujalė beveik neginkluotų taikių žmonių visai be jokių blogų ketinimų nusileido į slėnį. Tačiau neveltui iki šių dienų tarp išaringų dar išliko posakis „žmogaus akys mato raudonai“. Tuo metu tenykštės gentys tenykštės neturėjo vieningos valstybės, taigi neišvijo atėjūnų – tiesiog nematė tam reikalo. Elfai su žmonėmis sudarė atsargią taikos sutartį, tuo tarpu jakų auginojai ir išaringai užmezgė prekybiniu ryšius.
Iš pat pradžių žmonės nerodė jokių blogų ketinimų, greitai ėmėsi statyti tvirtoves, kurti miestus, plėtoti amatus ir žemdirbystę. Poros šimtmečių bėgyje žmonės jau valdė pusę slėnio. Vartus į slėnį uždarė Pilkoji tvirtovė – neįveikiama pilis, kuria pastatė suvienijus visu tautų pastangas po valstybės įkurymo. Bet neilgai trukus išlindo žmonių godumas ir prasidėjo kruvini karai su išaringais. Elfai iš visų jėgų stengėsi sutaikyti kariaujančias puses, bet vis gi karas užsitęsė išisus šešiasdešimt metų, vėliau buvo pavadintas Šešiasdešimtmečiu Karu. Ir baigėsi išaringų karvedžio ir žmonių princesės santuoka.
Šiuo metu šalį valdo Karalius remiamas Tarybos.
Žmonių atėjimo istorija
Patys pirmieji žmonės atkeliavę į šį slėnį ir gan jaukiai įsikūrę ilgai netinginiavo ir iškart ėmėsi darbo. Nedaug vandens nutekėjus po įsikūrimo toj vietoj jau išaugo galinga tvirtovė. Jos įkūrėjo garbei pavadinta ji buvo Nothardu. Likimas Nothardui padovanojo du sūnus – tvirtus ir protingus vyrus. Pagal atsineštą paprotį tuo metu sostas atitekdavo stipriausiam, vikriausiam ir gudriausiam sūnui, taigi po Nothardo mirties įvyko teisėtos varžybos, kurių metu jaunesnysis brolis Lartas įveikė savo vyresnįjį brolį Graintą. Tačiau šis rezultatais patenkintas neliko ir apkaltino Lartą sukčiavimu. Visi iškart pasidalino į “už” ir “prieš” stovyklas, bet teisingumas galiausiai triumfavo ir Lartas atsisėdo į sostą. Sutriuškintas Graintas užsirūstino ir nusigręžė nuo brolio. Apšaukęs jį melagiu ir išdaviku jis su savo šalininkais paliko tvirtovę ir patraukė atgal į kalnus, tačiau ties šlaitu apsistojo ir ten įsirėžusi į kalno šlaitą šimtmečio bėgyje iškilo dar viena galinga, ilgą laiką buvusi nepaimama tvirtovė Grainhortas, vėliau elfų pavadinta Pilkuoju Miestu.
Pats Graintas forto užbaigto taip ir nepamatė. Praėjus šešeriems metams po pasitraukimo Graintas mirė pakirstas sunkios ligos. Padedamas kanclerių fortą baigė statyti jo vienintelis sūnus Rednas.
Rednas savo laiku valdė ramiai ir kilniaširdiškai. Siekdamas apsisaugoti nuo tėvo likimo jis pakeitė tradiciją ir įvedė tiesioginio paveldėjimo įstatyma, pagal kurį sostas atitenka vyriausiam sūnui arba vyriausios dukros vyrui, jei šeimoje nėra sūnų. Ir taip kelis šimtmečius buvo ramu.
Pasikeitė kartos, viskas lyg ir nusistovėjo, bet giminės kraujas padaro savo. Redno proanūkiui gimė dvynukai. Jis suvokė kokia kebli vėliau gali būti padėtis, bet gera širdis jam neleido imtis drastiškų priemonių. Tik sūnums užaugus paaiškėjo, kad paveldėjo jie maištingą Grainto būdą. Galios buvo gailestingos ir neleido tėvui pamatyti šeimos skilimo. Jis mirė sūnums dar nespėjus pasigviešti sosto. Brolis išdavęs brolį išvijo jį iš tvirtovės o paskui jį išėjo ir ištikimi jam tarnai bei jo draugai ir šalininkai. Taip gimė trečioji tvirtovė Frainhortas.
Žmonės vis gilyn įsiterpdami į slėnį neišvengiamai susidūrė ir su senaisiais slėnio gyventojais. Frainas buvo pirmasis kuris pradėjo prekiauti su tenykščiais išaringas ir jakų augintojais ir pirmasis sudarė taikos sutartį su elfais. Bet likimas jo negailėjo. Žmona pagimdė jam tris dukteris ir nepakėlusi trečio gimdymo mirė. Neviltis palaužė Frainą ir šis užsidarė nuo pasaulio ir po kelerių metų mirė pats. Vyriausiai dukrai tuo metu tebuvo vienuolika. Kur kas anksčiau nei įprasta mergaitė buvo priversta ištekėti. O vyras išrinktas jai buvo dar labiau netikėtas. Tai buvo jos giminaitis dvidešimt septynerių metų Nothardo valdovas Drazdijas. Savo viengungiškumu piktinęs lordus ir patarėjus jis ieškojo geros žmonos, o čia pasitaikė dar ir politiškai geros aplinkybės. Taigi tokiu būdu jam atiteko ir Frainhortas. Tačiau Drazdijui to neužteko. Iš neaprėpiamo valdžios troškimo jis pradėjo kruvinus karus su išaringais, kas ypatingai papiktino elfus.
Keturiasdešimt metų truko žiaurūs ir įnirtingi mūšiai. Elfai dėjo visas pastangas, kad sutaikytų kariaujančias puses ir tai išgelbėjo tikrai ne vieną gyvybę. Bet štai sėkmė nusisuko nuo Drazdijo ir jis viename mūšyje padėjo galvą. Tokioj situacijoj nebuvo laiko ieškoti gero vyro – valstybei skubiai reikėjo valdovo, taigi užėmusi gerokai vyresnio vyro sostą Intaja buvo pirmoji moteris valdovė. Dar dvidešimt metų ji tęsė karus, kol apgaulės ir klastos keliu ji galiausiai išgavo vieną išaringų magijos paslaptį. Ja pasinaudojusi su savo burtininkės pagalba ji sukūrė neeilinį meilės eliksyrą. Klasta sugirdžiusi jį vyriausiam išaringų karvedžiui ir vadui ji pasiekė, kad šis vestų jos dukrą.
Intaja pasiekė savo. Buvo sėsta prie derybų stalo - slėnis tapo vieninga valstybe su išaringų karalium ir žmonių karaliene. Vaikų jie taip ir nesusilaukė. Prieš mirtį Intaja pasikvietė dukrą ir išsakė jai paskutinę savo valią. Kalbama, kad po to ji išėjusi trenkė durimis ir net jos laidotuvėse nepasirodė. Niekas tiksliai nežino ko tuomet prašė Intaja, bet neilgai trukus po jos laidotuvių savo meilės guolyje mirė karalius o karalienė nusižudė. Tuomet ir buvo sudaryta lordų taryba, kuri išrinko naują karalių ir reformavo valgymą.
Taip nusistovėjo tvarka ir pusiausvyra po vieningos valstybės vėliava.
Eldringai
(jie gi Senoji Tauta, jie gi Jakų Varovai, patys save vadina Eldringjaldi) gyvena šiuose kraštuose nuo neatmenamų laikų.
Išvaizda.
Eldringai yra žmonės, dauguma nedidelio ūgio, vyrai iki 170 cm, moterys iki 160 cm. (užkariautojų ūgis siekia apie du metrus), tamsios odos, juodaplaukiai, kiek įkypų akių. Barzdos vyrams ima augti apie trisdešimtuosius gyvenimo metus, kai kuriems neauga visiškai.
Aprangą eldringai siuvasi iš gelumbės, plonos vilnos rečiau nešioja lininius drabužius, lino jie turi nedaug. Puikiai moka austi vilną - eldringų vilnoniai audiniai gaunasi ploni, lengvi ir šilti. Dažo audinius įvairiausiomis spalvomis (dažai augalinės ar mineralinės kilmės). Mėgsta ryškias spalvas – raudoną, oranžinę, žydrą, purpurą.
Labiau pasiturintys perkasi sau šilką, aksomą ir kitus brangius audinius, kuriuos parduoda išaringai. Vyrai dėvi siauras kelnes, aulinius batus ar odinius pusbačius. Palaidinės siauromis ar siaurėjančiomis rankovėmis, tiek pas vyrus, tiek pas moteris. Būna pačių įvairiausių spalvų, apykaklę ir rankoves dažnai puošia siuviniai – nuo paprasčiausių geometrinių figūrų iki sudėtingų pynių, panašių į keltiškas ar gyvūnų stiliumi, gali būti augaliniai motyvai arba variacijos gyvūno ar augalo – globėjo temomis, raiteliai, medžioklės scenos, kovos su laukiniais žvėrimis, jakai.
Kartais ant palaidinės dėvima kita, storesnės medžiagos. Viršutiniai drabužiai – (?) platėjantis į apačią, plačiomis rankovėmis. Vyrų kaftanai siekia kelius, ar kiek žemiau, moterų – iki pat kulkšnių. Rankovės gali būti labai ilgos ir palenkiamos, kartais siauros ir platėjančios nuo alkūnės, gali būti iš kitos spalvos audinio. Viršutiniai drabužiai dažnai puošiami brangakmeniais. Visi eldringai juosi diržus – austas juostas, ar odinius, su metalinėmis detalėmis. Nešioja apyrankes, pakabukus, dažnai su brangiaisiais akmenimis, su klano simbolika.
Vasarą gali avėti sandalus, gyvendami lygumose gali perimti kai kuriuos užkariautojų rengimosi įpročius (pavyzdžiui jei kalnietis ilgai gyvena tarp jų ar dažnai su jais bendrauja), tačiau bet kuriuo atveju išsaugos savo klano simboliką, gal kokius tipiškus drabužių puošybos elementus ir t.t.
Istorija ir geografija
Eldringai gyvena Dešiniosios Letenos kalnuose, nuo Ilgojo Ežero iki pat Pirštų.
Sprendžiant iš visko, eldringai gyvena šiuose kraštuose jau kelis tūkstantmečius. Iš kur jie atkeliavo į šiuos kraštus nėra žinoma, nors kai kurie klanai turi painias legendas apie kažkokią seną kelionę, bet nėra jokios konkrečios informacijos, bylojančios kur jie gyveno anksčiau. Kažkada jie buvo gausi ir galinga tauta, bent jau gausesnė ir galingesnė nei dabar, jie statė miestus, galbūt kariavo su kaimynais, bet jau iki užkariautojų atėjimo tie laikai buvo seniausiai praeityje.
Buitis. Eldringai gyvena kalnuose, nedideliuose kalnų slėniuose, kartais stato akmeninius namus, bet dauguma jų gyvena senoviniuose kalnų olose iškaltuose miestuose, į kuriuos praktiškai niekada neįsileidžia pašalinių. Miestų sienos gausiai išpuoštos raižiniais ir freskomis, pagrindinė tematika – toteminiai gyvūnai, vietinių pasakų ir legendų siužetai, o taip pat ir seni istoriniai įvykiai, kuriuos mažai kas pamena. Neretai tokie piešiniai prigimdo naujų legendų. Miestai – praktiškai vienintelis dalykas kuris išliko nuo tų laikų, kai eldringai buvo gausūs ir galingi.
Pas Eldringus moterų gimsta apie 40% mažiau nei vyrų. Šeimose retai būna daugiau trijų vaikų, dažniausiai vienas arba du, vidutiniškai gimsta vienas vaikas kas 5 – 7 metai. Senoliai labai nenoriai prisimena kažkokį seną prakeiksmą, kuris, neva ir tapo tokios situacijos priežastimi. (jei Jūsų personažas domėjosi šiuo klausimu, prašome kreiptis į Meistrus papildomos informacijos). Vidutinė gyvenimo trukmė – 120 – 130 metų, senti pradedama apie 80 metus, kai kurie vėliau.
Verčiasi eldringai pagrinde gyvulininkyste, dirba nedidelius laukus, sodus, daržus. Augina daržoves, vaismedžius, javus ( nedaug, taigi kepinių eldringai nedaro, jų duona – ploni paplotėliai, į kuriuos vyniojama mėsa, žuvis, sūris, daržovės, ar kita). Miškuose renka riešutus, uogas, grybus. Pievose laiko bites, gano avis, ožkas, laiko ypatingą vištų veislę. Į kelionę pasiima mišinį iš riešutų ir medaus, kartais su uogomis ir vaisiais.
Bet pagrindinis jų užsiėmimas – Sidabrinių Jakų veisimas. Tai stambūs, labai stiprūs, protingi ir romūs galvijai ilga sidabruota vilna. Patinams ant kaktos auga du išlenkti ragai iki 50 cm ilgio, patelėms auga vienas iki 30 cm ragas. Jakų, ypač vienaragių ragai laikomi turintys įvairiausių magiškų savybių ir aukštai vertinami už Slėnio ribų.
Kalniečiai labai myli ir gerbia šiuos gyvūnus, nuo pat seniausių laikų sidabriniai jakai buvo supami ypatinga pagarba. Jakai duoda daug labai skanaus pieno, iš kurio daromi įvairūs sūriai, sviestas, varškė ir visa kita. Pieno produktai sudaro didžiąją dalį eldringų raciono. Pačių jakų nieks nevalgo, maža to, pati mintis apie jako nužudymą bet kuriam kalniečiui pasirodys šventvagiška, nusikaltimu pačiai pasaulio santvarkai, baisesniu už žmogžudystę (žmogžudystė kalniečiui yra nusikaltimas prieš asmenį, klaną, bet ne prieš visą pasaulį). Jakų neparduoda svetimiesiems, bet gali parduoti vilną, pieną ir pieno produktus, kartais kritusių gyvulių ragus. Retkarčiais jako kraujas, sumaišytas su pienu vartojamas kaip vaistas. Tokiu atveju gyvūnui padaroma nedidelė žaizdelė, o pats jakas po to pasidaro vos ne šeimos narys.
Kalniečių socialinė padėtis priklauso nuo jakų skaičiaus, vertinami galvijai duodantys daug pieno, reti vilnos atspalviai (audeklas iš vilnos gaunamas lygiai tokios pačios spalvos). Taip pat priklauso ir nuo talentingų meistrų skaičiaus klane.
Tarp eldringų pasitaiko neblogų kalvių ir juvelyrų, bet jų darbai kokybe ir atlikimu nusileidžia seniesiems tautos meistrams. Apdirba jie tik tuos akmenis ir metalus, kuriuos randa paviršiuje, kalnakasyba jiems nėra žinoma, bet kalniečiai moka surasti telkinius, esančius negiliai po žeme.
Nuo pavasario vidurio jauni eldringai keliauja ganyti jakų į kalnų pievas, vyresni, likę namie ruošia pašarus žiemai. Dažniausiai kelionių atsisako tie eldringai, kurie vedė, ar jei jų šeimoje laukiama kūdikio.
Mentalitetas ir papročiai.
Pavyzdiniu elgesiu laikomi sąžiningumas, duoto žodžio laikymasis, labai vertinama žmogaus gyvybė, ypač moters ar vaiko. Už jų nužudymą ar sužalojimą gresia didesnė bausmė, nei už suaugusio vyro. Vaikus labai myli ir netgi gerbia (galimas dalykas perėmė šitą paprotį iš elfų), auklėja švelniai, bet nelepina. Eldringų vaikai elgiasi labai padoriai, gali kvailioti ar dūkti, bet niekada sąmoningai nekenkia. Eldringai netoleruoja klastos – bet kokioje situacijoje ir bet kokiu pavidalu.
Kiekvienas eldringas nuo gimimo iki 21 metų nešioja amuletą – (?) pašventintą šventykloje* Į jį deda smulkius medžio gabalėlius, akmenukus ir t.t. Laikoma, kad tokie amuletai gali apsaugoti vaiką nuo piktųjų dvasių, ligų ir kitų pavojų, o taip pat padeda atskleisti jo talentus, kiekvienas akmenėlis turi savo paskirtį ir poveikį, priklausomai nuo formos, rūšies ir kitų faktorių. Kai eldringui sueina 21 metai, amuletas kabinamas virš namų, kuriuose augo, židinio..
Sulaukę 12 – 15 metų, eldringai švenčia Amžiaus Suėjimo šventę – perėjimas iš vaikystės į paauglystę. Vaikas tampa beveik pilnateisiu klano nariu, gauna teisę dalyvauti sueigose, ir netgi kalbėti jų metu, jei turi ką pasakyti. Dar gauna teisę nešioti ilgą peilį ar durklą klano simbolika papuoštose makštyse ir parišti plaukus odiniu dirželiu (iki to laiko parišdavo plaukus spalvotais siūlais, kartais puoštais karoliukais). Šventės metu plaukų sruoga perrišama spalvotu siūlu ir iškilmingai nukerpama. Po šio ritualo paaugliai įgauna teisę vykti į kalnų ganyklas, jakų ganyti.
Meilė iki vestuvių nepraktikuojama, laikoma kad jakai to nemėgsta ir gali neprisileisti prie savęs tokio žmogaus. Jei įvyksta išprievartavimas ( neįtikėtinai retas reiškinys, greičiau legenda, nei tikras atvejis) ar kitoks nusikaltimas, jakai padeda nustatyti kaltininką – į ratą įleidžiama seniausia patelė ir ji ragu nurodo prasikaltusįjį ar net gali užmušti jį vietoje.
Suaugusiu eldringas tampa sulaukęs 21 metų. Nuo šios akimirkos jis nebenešioja (?), jo vietoje užsideda amuletą su klano globėjo simboliu.
Kartą į pusmetį – prieš ginant jakus į vasaros ganyklas ir tik ji9ems grįžus namo klanas rengia sueigą, svarsto įvairiausius reikalus, kaip praėjo vasara ar žiema, sumažėjo ar padidėjo banda, ar neatsitiko kokių nelaimių, pristatomi tapę pilnamečiais, spėlioja koks bus ateinantis sezonas ir t.t.
Klano seniūnais gali būti tiek vyrai, tiek moterys, nebūtinai patys vyriausi, bet patys gerbiamiausi už išmintį ar kitus nuopelnus. Kiekviename klane būna nuo 2 iki 5 seniūnų.
Kartą per keturis metus vyksta visų klanų sueiga ( ar bent jau visi klanai siunčia į ją savo atstovus). Aptariamos aktualiausios problemos, prekyba, santykiai su kitomis tautomis taip pat ir užkariautojais. Renkami atstovai, diplomatiniam darbui, pilnamečiais tapę klano nariai prisistato tautiečiams, demonstruoja savo sugebėjimus, talentus ir t.t.
*Pasakojama daug legendų apie tai, kaip personažas leidosi į tolimą ir pavojingą kelionę iki šventyklos, kad palaiminti (?) naujagimiui.
Santykiai su kitomis tautomis
Ganėtinai ramūs ir stabilūs. Eldringai gerbia dvorfus už jų nagingumą, mielai mokosi pas juos, jei tokia proga pasitaiko. Labai gerbia elfus – išmintingą ir teisingą tautą, galinčią daug ko išmokyti ar pagelbėti bėdoje, egzistuoja begalės legendų apie herojus, kurie vyksta į elfų žemes patarimo, vaistų ar žinių. Su Išaringais ir kačiažmogiais prekiauja ir bendrauja gan artimai, nors ir paviršutiniškai, apie goblinus žino mažai, užkariautojų nemėgsta (natūralu) bet laiko kažkuo praeinančiu, laikinu. „Mes gyvenome šituose kalnuose visada, paskui atėjo Šitie, žemė juos priėmė, tebūnie taip – mes irgi priimsim, bet jeigu jie elgsis netinkamai, jų valdymui ateis galas.“
Religija.
Labiausiai garbina Įbrolius ( Hrodgaras, Dvorfas, metalas, Alandoras, Žmogus, vanduo, Efrangilis, Elfas, oras). Laikoma, kad savo klajonių metu Įbroliai aplankė šiuos kraštus ir daug ko išmokė vietinius gyventojus. Bet daugiausia legendų pasakojama apie jaunėlę seserį Elminijaną (Hobitas, valdžia). Hobitų šiuose kraštuose nepažįsta, todėl ji vaizduojama kaip neaukšta tamsiaodė mergina vietiniais drabužiais tik vietoj klano simbolio mėnulis arba žvaigždė. Egzistuoja labai daug legendų apie Įbrolių, ir ypač Sesutės nuotykius. Be to su Elminijanos pavyzdžiu siejama svarbi kalniečiams idėja, kad kažkas mažas ir nesvarbus galiausiai tampa kažkuo dideliu ir galingu. Neretai tai siejama su politine šalies situacija.
Ginklai.
Medinės lazdos, kai kada kaustytos variu ar rečiau geležimi ( žaidime tai lazdos, apvyniotais metalo spalvos izoliacija galais). Geležinių ginklų mažai, dažniausiai tai dvorfų ar elfų gaminiai. Dažniausiai tai būna lazda su ašmenimis ant galo, kažkas panašaus į ietį ar glefą. Visi, išskyrus mažus vaikus, nešiojasi peilius.
Klanai:
Eldringų tautą sudaro 18 klanų, kiekvienas jų turi savo simbolį – gyvūną ar augalą. Yra versijų, kad pati klanų sistema perimta iš Išaringų. Gyvūnų, kurie yra klano globėjai, nežudo ir nevalgo, jei nėra pasakyta kitaip.
1. Lašiša. Simbolis – žuvis, plaukianti prieš srovę. Gyvena toli kalnuose – laikoma, kad atkeliavo į tas vietas kalnų upėmis ir ten juos atvedė būtent lašiša. Valgo daug žuvies, kurią gaudo ietimis, žeberklais, o kai kurie mitruoliai rankomis. Lašišas valgo tik per didžiausias šventes.
2. Drakonas, Sparnuotasis Slibinas. Pasak legendos kildina save iš Išo, didžiojo mago, kuris vedė žmonių mergaitę, o ši jam pagimdžiusi 12 vaikų. Kitoje legendos versijoje vaikų buvo 18 ir iš jų kilo visi eldringų klanai, o šis – pats seniausias. Šio klano žmonės pasižymi magijos talentu, leidžiančiu jiems išmokti keletą užkeikimų. Ant veido darosi žvynų pavidalo tatuiruotes, jų spalva ir skaičius nurodo į žmogaus padėtį gentyje, kuri savo ruožtu priklauso nuo maginių ir kitokių sugebėjimų.
3. Snieginis Erelis. Pusiau legendinis paukštis labai gražiomis plunksnomis, spindinčiomis visais baltos spalvos atspalviais. Saulėje blizga taip, kad skausminga žiūrėti. Kartais žmonės randa metro ilgio plunksnas, bet patį paukštį retai kas yra matęs. Ant plunksnų galiukų auga ametistai, rečiau giminingi akmenys. Plunksna – akivaizdus ženklas, kad kažkur netoliese ant žemės paviršiaus galima rasti ametistų radimvietes. Negausi gentis, besididžiuojanti savo grynakraujiškumu ir tuo, kad niekad nesimaišė su užkariautojais. Visi jie tamsiaodžiai ir tamsiaplaukiai, gyvena sunkiai pasiekiamame slėnyje, kurį jiems parodė pats Snieginis Erelis. Nešioja kepuraites, puoštas baltomis plunksnomis, jomis puošia diržus, juostas ir t.t.
4. Lūšis. Klano atstovai nešioja galvos raiščius ar kepuraites su „katės ausimis“ tokiu būdu, kad katės ausys atrodo kaip jų nuosavų ausų pratęsimas. Švenčių metu dažosi veidus. Su lūšimis praktiškai simbiozė, neretai lūšys ateina į klano gyvenvietes, ramiausiai užeina pas žmones į namus, padeda medžioti, auklėti vaikus. Šis klanas gyvena arčiausiai kačiažmogių, draugauja su jais. Labai vikrūs, puikūs medžiotojai. Paplitęs specifinis šokis – su lūšimis. Jo metus šokėjai persikūnija į katę ir šokiai su „nagais“ – peiliais. Peilius nešiojasi nuo mažens. Garbina Gamtą Motinos Katės pavidalu arba Elminijaną, kurią vaizduoja raitą arba lydimą katės. Pasak legendos, jų protėvį paliktą (ar pasimetusį) miške, išaugino lūšis.
5.Saulėtasis Žirgas. Vienintelis klanas, kuris veisia žirgus – nedidelius ištvermingus arkliukus, panašius į islandiškuosius. Dažniausiai rusvos ar auksinės spalvos, iš čia ir klano pavadinimas. Puikūs raiteliai. Pasak legendos, ten kur šis klanas gyveno anksčiau, staiga tapo „šalta ir tamsu“ ir tada Saulė pasiuntė savo pasiuntinį, kuris ir atvedė juos į dabar gyvenamas vietas. Ėjo paskui Saulėtuosius žirgus, ar Saulės žirgus ar paskui pačią Saulę dabar jau nėra tiksliai žinoma. Galbūt tai buvo paprastas (nepaprastas) arklys.
6. Kalnų Ožys. Labiausiai užsispyręs klanas. Gerai laipioja per uolas, praeis ten, kur nepraeis niekas kitas. Augina barzdas – kitų klanų atstovams barzdos auga retai, jei nėra svetimo kraujo priemaišos (užkariautojų, Ožių, ar Lokių).
7.Mėnulžuvė. Pusiau legendinė būtybė, ją galima pamatyti tik per pilnatį. Tam, kas pagaus Mėnulžuvę (turi būti atliktas tam tikras ritualas, paisoma ištisos eilės įvairių taisyklių), ji gali išpildyti norą ar atsakyti į klausimą ( papildomos informacijos teirautis Meistrų). Pasak gandų, įvaldžiusios kažkokią ypatingą, mėnulio magiją ( Mėnulio noras).
8. Mėlynasis Driežas. (ryškiai mėlynas driežas, užauga iki pusmetrio, ten kur jis pasirodo, dažnai randama sidabro, labai švarių lazuritų, kartais kitų mėlynos ar žydros spalvos brangakmenių). Šio klano žmonės žemaūgiai, labai vikrūs, apgaulingai trapūs, vinklūs, puikiai laipioja po uolas, maskuojasi – tobuli žvalgai. Taipgi klanas garsus savo juvelyrais, kurie daro nuostabius papuošalus iš sidabro, lazurito ir kitų akmenų (dažniausiai mėlynų) Nešioja baltos, pilkos ar juodos spalvos drabužius, kuriuos puošia Driežo atvaizdais.
9. Didysis Briedis. Klano atstovai labai stiprūs, stambūs, lėtapėdiai, geraširdžiai. Laikomi bukokais ir lėtai mąstančiais. Nešioja papuošalus – metalinius ar medinius briedžio pavidalo pakabukus.
10. Juodasis Lokys. Genties žmonės labai stambūs, stiprūs, plaukuoti, vyrams auga tankios barzdos. Neskubrūs, flegmatiški, juos sunku suerzinti, bet jei kam pavyksta, tas greitai pasigaili tokio savo poelgio.
11. Gudrusis Bebras. Šio klano žmonės mėgsta gyventi ant upių krantų. Geri statybininkai ir inžinieriai. Rimtai žiūri į savo darbą, to paties reikalauja ir iš kitų. Gali keletą dienų dirbti praktiškai be poilsio, bet paskui jiems reikia gerai pailsėti, atsipalaiduoti, gerai pavalgyti ir išgerti. Genties žmonės linksmi, geraširdžiai, mėgsta gerai pavalgyti ir pasilinksminti, alkanas bebras siaubingas savo rūstybėje. Genties globėjas – Didysis Bebras gyvena toli miške, namelyje. Pas jį eina prašyti pagalbos ar patarimo, būtinai dovanų atneša sūrio galvą, ryšulėlį žuvų ar kitą dovaną. Šykštuolis vietoj pagalbos gaus su uodega per galvą. Bebrai geri kovotojai, bet kariauti nemėgsta.
12. Juodoji Ūdra. Šio klano žmonės gyvena ežerų ar upių pakrantėje, kartais visa gyvenvietė, arba nors bendruomenės namai ir šventykla statomi ant polių ežero viduryje, gyventojai laiko kad gyventi ant vandens yra teisingiausia. Ūgio aukšto ar vidutinio, juodaplaukiai, nors į kraujo grynumą kreipia mažiausią dėmesį iš visų klanų. Puikūs žvejai ir narai, taip pat tradicijos juos sieja su povandeniniais ir požeminiais lobiais, likusiais nuo senų laikų, laikoma kad Ūdros moka juos surasti, kažkaip jaučia, ar jiems padeda pati Juodoji Ūdra – vandens stichijos įsikūnijimas. Ji nemėgsta, kai lobių ieško iš godumo, tokius ji gali ir nubausti, gali padėti saviškiams pasislėpti nuo persekiotojų. Yra daug padavimų apie tai, kaip užkariautojai pagavo ką nors iš Ūdrų, ar kitą žmogų iš Senosios Tautos, vertė parodyti lobio, ar kokią kitą vietą ir kaip Ūdra padėjo tokiam žmogui pabėgti ( dažniausiai vandeniu, ežerais, rečiau žeme, pasakojimuose bėglys išnirdavo labai toli nuo tos vietos, kur panerdavo, kartais netoli gimtųjų vietų*), o priešai likdavo it musę kandę, ar net prisišaukdavo bėdą ant savo galvų. Šias negandas pasakojo dar iki Naujosios Tautos atėjimo.
Kartais pas Ūdros žmones rasdavo tikrai keistų ir neįprastų daiktų. Vadas ar vyriausias klano seniūnas visada vadinamas Juodąja Ūdra ir paprastai turi maginių sugebėjimų, nukreiptų į savo tautos apsaugą.
*todėl juodąją Ūdrą ir visą jos klaną sieja ne tik su vandeniu ir povandeniniu pasauliu, nuskendusiais miestais, bet ir su portalų magija.
13. Pilkasis Lapinas. Šis klanas labai nesvetingai sutiko užkariautojus, netgi bandė su jais kariauti – galimas daiktas dėl to, kad klanas labai draugavo su Išaringais, daugelis dalyvavo kare jų pusėje. Laikomi vieni iš pačių gudriausių, pasalų ir spąstų meistrai, bet laiko svarbiu dalyku garbę, taip kaip ją supranta. Tie, kas išgyveno karo metu, nepanoro nusileisti užkariautojams ir iškeliavo į kalnus, apsigyveno olose. Manoma kad žuvo toki gražu ne visi, Pilkasis Lapinas, klano globėjas, išsivedė juos į kažkokį paslaptingą slėnį, kur jie gyvena iki šiol. Nuo to laiko Pilkojo Lapino giminės niekas nematė, visgi tautos sueigose jie pasirodo, nors ,kaip ir kur gyvena nesako.
Sklando paskalos apie tai, kad kai kas yra sutikęs ką nors iš Pilkųjų Lapinų, ir netgi sulaukęs iš jų pataromo ar pagalbos. Teko girdėti gandų, kad jie vagia merginas iš kitų klanų ar net iš Naujosios Tautos, bet tiksliau niekas nieko pasakyti negali.
Pilkieji Lapinai anksti pradeda žilti.
Pilkasis Lapinas – vienas iš stebuklingųjų gyvūnų, į kuriuos tiki kalniečiai. Laikomas išmintingu ir kilniu žvėrimi, garbinamas kaip Akmens įsikūnijimas. Eldringai tiki, kad jis gali prasiskverbti į siauriausią plyšį, ar net vaikščioti kiaurai akmenis.
14. Baltasis Vilkas. Vienas iš trijų klanų, kurie nepakluso užkariautojams ir pasislėpė olose, užvertę paskui save įėjimą* Gyveno skyrium nuo kitų, draugavo su dideliais baltais vilkais, netgi mokėjo kalbėtis su jais, vilkai niekada neliesdavo nei jų, nei jakų ar kitų gyvulių. Buvo manoma, kad vos ne kiekvienas klano narys turėjo „giminaitį“ tarp baltųjų vilkų.Vyrai nešiojo baltas kailines kepures su uodegomis. Ilgą laiką nieko nebuvo girdėti apie juos, bet neseniai jie vėl ėmė rodytis.
* Snieginiai Ereliai, Baltieji Vilkai ir Pilkieji Lapinai.
15. Ausytasis (Elfiškas) Ežys. Ausytieji ežiai gyvena tik kalnuose, manoma, kad jie apdovanoti ypatinga išmintimi, kuria nėra linkę dalintis, priklauso nuo nuotaikos. Taip pat laikoma, kad ausytieji ežiai, o kartu ir jų klanas filosofiškai žvelgia į gyvenimą ir daugelį įvykių supranta kaip kažką laikino, todėl kitą sykį vieno žmogaus nelaimę ar kitą įvykį palaiko rimtesniu dalyku, nei karą ar tarpusavio rietenas. Galimas dalykas, kad šis klanas saugo kokias nors (gal net magiškas) žinias, dar nuo tų laikų, kai Eldringai buvo galinga tauta. Kai kurie eina mokytis pas elfus ir tie juos priima. Bent jau taip žmonės kalba.
16. Auksaspalvis Ąžuolas. Labai aukštas ir gražus medis, auga tik kalnuose, gali sulaukt tūkstančio metų ir daugiau. Pasak legendų, medyje gyvena kovotojo dvasia; kario, kuris Eldringjaldi protėvius, gilioje senovėje kai tik šie apsigyveno kalnuose, išmokė naudotis ginklais ir supažindino su kario garbės kodeksu. Jo palikuonys ( iš santuokos su kalniečių mergina) gerbia jį. Šio klano žmonės – kariai, žmonės narsūs, kilnūs ir paprasti.
17. Raudonasis Klevas. Auga tik kalnuose, nepaprastai gražus medis, ypač nuostabiai atrodo pavasarį, kai žydi. Laikoma, kad klevo žiedai ir nuostabus jų kvapas gydo nuo daugelio ligų, grąžina gyvenimo džiaugsmą, išvaiko blogas mintis.* Klano žmonės myli gyvenimą, gimtuosius kalnus ir apskritai visą pasaulį. Tarp šio klano atstovų daug nagingų amatininkų, talentingų menininkų, jų dirbiniai džiugina akį, iš šio klano kilę geri žiniuonys, gydytojai.
* pasakų ar legendų herojai, kenčiantys nuo žaizdų ar ligų, nelaimingos meilės ar kitų bėdų, kalba, kad norėtų išgyventi iki klevų žydėjimo, tada jiems tapsią lengviau.
18. Sidabrinė Eglė. Pats tamsiausias ir paslaptingiausias iš medžių klanų. Šio klano žmonės geriausi gydytojai, nuodų žinovai, puikiai žino vietinių augalų ir mineralų savybes. Kai kurie iš jų valdo magiją, tame tarpe ir labai senovinę ir tamsią. Gandai teigia, kad savo talentus šis klanas perėmė iš Išaringų.
Išaringai
Išaringai – tai drakonidai, save vadinantys drakonų palikuonimis. (Nieko bendro su ADnD drakonidais!) Pagal seną legendą juos į šias žemes ant savo sparnų atnešė milžiniškas drakonas – 9-ių (kituose legendos variantose 12-os) išaringų tėvas.jis nusileido ant žemės greta šio slėnio ir užmigo Tūkstantmečių Miegu, vėliau jis apaugo akmenim ir pavirto dabartiniais Drakono kalnais. O jo sūnūs įkūrė 9 (12) Šeimas, vėliau tapusias klanais.
Kiti išaringus kartais gretina su elfais, tačiau iš tiesų jų moralinės normos, vertybės, o ypač temperamentas ir tradicijos labai skiriasi. Iša pilnametystės sulaukia būdamas 68 – 70 metų: paprastai tikslaus savo amžiaus išaringai neskaičiuoja, nes yra nesenstantys ir jiems tai nėra itin svarbu. Pilnametis iša gauna teisę nešiotis ginklą, iškviesti į dvikovą jį įžeidusį priešininką ir taip apginti savo garbę arba savo mylimosios (-ojo) garbę (dvikova gali būti ne būtinai ginklų) taip pat palikti savo tėvų šeimą ir sukurti savąją.
Išaringai niekada nesituokia su kitos rasės atstovais, išskyrus vieną išimtinį atvejį, kai karvedys vedė žmonių princesę. Paprastai išaringai įsimyli tik vieną kartą per visą gyvenimą ir tik retais atvejais jie sulaukia antros meilės. Reiktų pažymėti, kad susituokę išaringai yra visiškai ištikimi, tačiau jie labai savitai supranta ištikimybę, t.y. jie niekad nepamils kito išos ir niekada nepaliks savo šeimos, tačiau jų tradicijos nedraudžia jiems turėti vadinamų “meilužių”. Tai yra, jie gali turėti lytinių sanktykių su kitais partneriais, tačiau jie būna trumpalaikiai ir NIEKADA iš tokių santykių neatsiranda palikuonių. Skirtingų klanų nariai gali tuoktis tarpusavyje. Tuomet pagal paprotį vaikas taps tėvo klano tesėju. Tačiau yra viena griežta taisyklė, jog pirmi trys klanai tuokiasi tik tarpusavy ir su kitais klanais vedybos jiems yra negalimos.
Visi išaringai be išimties yra labai išsilavinę. Net žemiausio luomo išaringas puikiai žino etiketo taisykles, moka skaityti ir rašyti, turi kovos amato pagrindus, bent šį tą išmano apie muziką, literatūrą ir meną ir yra susipažinę su magija, tačiau tikrai ne kiekvienas išaringas turi maginių gabumų. Dažniausiai maginiais gabumais pasižymi pirmų trijų klanų atstovai. Šie klanai taip pat yra laikomi valdančiaisiais klanais ir visi išų kilmingieji priklauso šioms šeimoms.
Išaringai pasižymi ūmiu būdu ir dažnai karštakošiškumu. Jiems šventas dalykas yra garbė ir orumas. Dėl garbės iša yra pasiryžę net mirti, o prarasti garbę yra didžiausia ir nenuplaunama gėda. Toks išaringas pasitraukia iš visuomenės su visa savo šeima ir jam niekad nebūna leista grįžti. Taip pat išaringai yra labai išdidūs, kas kartais perauga į pasipūtimą. Nors jie kartais ir sako esą panašūs į elfus (nes elfai juos žavi), tačiau širdyje mano esantys geresni. Jaunas išaringas neretai būna įsitikinęs jog jų rasė yra aukščiau visų kitų – vyresni išaringai su metais tampa labiau išmintingi ir kai reikia sugeba susilaikyti nuo kvailysčių. Be to išaringai yra kerštingi ir jaučia pareigą atkeršyti už jiems padarytas skriaudas, tačiau tik rimtas skriaudas (pvz., tėvo pažeminimą, artimo draugo nužudymą ir pan.) – smulkmenų jie nesureikšmina, tačiau visas piktadarystes atmena labai ilgai ir nors pyktis jau bus praėjęs, apgavus išaringą kartą galima amžiams prarasti jo pasitikėjimą. Neretai išaringai būna labai užsispyrę, todėl juos būna sunku perkalbėti.
Išaringų visuomenė yra labai uždara. Jie nelinkę atskleisti savo paslapčių kitiems ir mokiniais niekad nesirenka ne savo rasės atstovų. Ypač išaringai saugo savo magijos paslaptis. Maginiai raštai yra saugomi Trijose Universitetuose ir juos skaityti leidžiama tik tam tikrą pakopą pasiekusiems mokiniams. Mokytojai visą mokslą perduoda iš lūpų į lūpas. Magijos mokytis imami tik išaringai dar neturintys pilnametystės. Paprastai talentas pasireiškia nuo mažų dienų ir, arba tėvai patys suranda Mokytoją, arba Mokytojas pastebi gabų mokinį.
Labai ypatingi yra mokinio ir Mokytojo santykiai. Kai mokinys paimamas mokytis magijos jis palieka namus ir iškeliauja su Mokytoju ir visą mokymosi periodą praleidžia su juo. Neretai daugiau niekad nebesutinka savo tėvų, nebent atsitiktinai. Mokinys privalo besąlygiškai paklusti Mokytojui. Kai mokinys pranoksta savo Mokytoją, t.y. nugali jį magiškoje dvikovoje, jis palieka savo Mokytoją ir pats gali tapti Mokytoju. Vienu metu Mokytojas gali turėti tik vieną mokinį.
Dar magijos galima išmokti Trijuose Universitetuose, tačiau ten pakliūna tik patys gabiausi. Į Universitetą galima bandyti patekti tik tada, jei mokinį siunčia Mokytojas su savo rekomendacijomis. Tačiau tai dar ne viskas. Kad ten patektų, mokinys privalo praeiti Universiteto ruošiamus išbandymus, kurie trunka kelias savaites ar net mėnesius, būna be galo sunkūs ir alinantys. Tarp stojančiųjų į Neskatirjo Universitetą pasitaiko ir žūvančių išbandymų metu. Tačiau jei visgi pavyksta praeiti išbandymus šie tampa mokiniais ir šimtui metų užsidaro Universitete be teisės išeiti ar susitikti su kažkuo iš išorės. Baigus šimto metų pagrindinį kursą Universiteto Mokytojai ypač gabiems mokiniams gali pasiūlyti pratęsti mokslus ir likti Universitete dar trisdešimčiai metų magistro vardui gauti. Magistras tai aukščiausias laipsnis kokį gali gauti magas ir gauti jį gali tik Universitete. Neskatiro karalystėje yra šie Trys Universitetai: Sidabrinės Adatos Universitetas (čia paprastai ruošiami magai – gydytojai), Švytinčiojo Deimanto Universitetas ir pats garsiausias, pats uždariausias ir pats paslaptingiausias Neskatiro Rožės Universitetas.
Bet nepaisant savo uždarumo išaringi yra labai svetingi. Jei atėjus pas išaringą į namus kas (nepriklausomai nuo rasės) paprašys priglausti jį kaip svečią išaringas pagal labai seną paprotį privalo įleisti jį ir tris dienas rūpintis kaip svečiu, t.y. duoti jam geriausią lovą ir patalus nakvynei, maitinti geriausiu, ką gali pasiūlyti ir griežtai negali padaryti jam nieko pikto, nebent gintųsi nuo žudiko, taip pat negali jo išvaryti, tačiau pasibaigus trečiai dienai jei svečias dar liko šeimininkas jau turi visišką teisę daryti ką tinkamas. Išos tiki, kad jei nepriims svečio, o ypač klajūno užtrauks namams didelę nelaimę.
Visi išaringai labai griežtai laikosi tradicijų. Pati svarbiausia jų tradicija, tai susiskirstymas klanais. Jų yra 9 pagrindiniai ir 3 nelabai seniai atsiradę nauji, taigi versijos yra dvi ir labiau konservatoriški išaringai teigtų, jog klanai yra ir visada buvo 9, o jaunesni ir laisvesnių pažiūrų sakytų jog jų yra 12. Kiekvienas klanas turi tik jam būdingas spalvas, kuriomis rengiasi:
Pirmasis – Auksinių Drakonų – auksinė, balta.
Antras – Sidabrinių Drakonų – juoda, balta, sidabrinė.
Trečias – Žaliųjų Drakonų – žalia, geltona.
Ketvirtas – Nefritinių Drakonų – žalia, juoda ir auksinė.
Penktas – Pilkųjų Drakonų – pilka, žalia.
Šeštas – Juodųjų Drakonų – juoda (tik juoda).
Septintas – Bronzinių Drakonų – raudona, ruda.
Aštuntas – Varinių Drakonų – ruda, auksine.
Devintas – Baltųjų Drakonų – balta, pilka.
Ir trys naujesni klanai, išsivystę nelabai seniai:
Dešimtas – Sidabriniai Juodų Drakonų – juoda, pilka.
Vienuoliktas – Dangaus (Mėlynųjų) Drakonų – šviesiai mėlyna, balta.
Dvyliktas – Ugnies Drakonų – juoda, raudona.
Pirmi trys klanai yra kilmingieji ir valdovai, taip pat geriausi magai ir žyniai. Sekantys trys (4,5,6) – geriausi kariai, o paskutiniai trys (7,8,9) – geriausi amatininkai.
Be savo ypatingų maginių gabumų išaringai taip pat garsėja savo juvelyriniais dirbiniais, kurie grožiu beveik prilygsta elfiškiems.
Amunicija – žiedmarškiai, sunkių šarvų nenešioja. Mėgstamiausi ginklai – ilgas, šiek tiek lenktas kardas, dažniausiai išdabinti ornamentais arba raštais – kardui visuomet duodamas vardas. Dar naudoja glefas ir ietis.
Išaringai sulaukę 500 metų paprastai pasitraukia iš visuomenės gyvenimo ir leidžiasi į keliones, ieškojimus ar ką nors panašaus.
Išaringų kalba yra ypatinga tuo, kad ypač skiriasi bloga arba pikta reiškiantys žodžiai nuo gražių ir gerų, t.y. paprastai visi”tamsieji” žodžiai yra sudaryti iš daugybės priebalsių ir tik kelių balsių, o kitoms rasėms gali būti net neištariami, skamba skardžiai, gergždžiančiai, kai “šviesieji” žodžiai sudaryti pagrinde iš balsių ir kelių minkštų priebalsių. Išaringui ką nors giriant svetimšaliui gali atrodyti, kad jis dainuoja.
Išaringų vardai yra sudaryti iš trijų žodžių, nurodančių patį vardą, šeimą (ne klaną, o būtent šeimos liniją, nes dauguma išaringų turi gilias senas šaknis, jas labai gerbia ir jomis didžiuojasi) ir jo amžių. Kai kurie prisistatydami dar nurodo savo klano pavadinimą, paprastai norėdami ypač tai pabrėžti, bet iš tiesų tai nėra būtina, nes tai ir taip akivaizdu iš drabužių. Amžių nurodantys priežodžiai yra tokie: essanir – nepilnametis, arba neseniai pilnametis (apie 10 -20 m nuo pilnametystės); essanar – vidutinio amžiaus, jau nelaikomas jaunuoliu, bet dar nepriskaitomas prie senųjų, paprastai iki 400 metų; essaner – vyresnis nei 400; essanur – jau pasitraukęs iš visuomenės gyvenimo. Moteriški vardai iš tiesų nelabai skiriasi nuo vyriškų, taigi kitos rasės atstovas gali kartais ir susipainioti. Vardų pavyzdžiai: Nihildea-esan-essanir, Barindael-segan-essanar, Leghardan-nigtar-essanur, Anarijoan-eha-essanar.
Išaringai yra nesenstanti rasė. Sulaukę pilnametystės jie nustoja senti, todėl kartais 400 metų iša gali beveik nesiskirti nuo 80-mečio išaringo. Išvaizda primena 20 –25 metų žmogų, tik jų akys atrodo be vyzdžių, vientisos ir ant odos kai kuriuose vietose yra žvynai: paprastai ant kaklo, veido, rankų.
Norint būti iša privaloma turėti skiriamąjį ženklą – nugrimuotus žvynus ant veido arba kaklo.
(pavyzdyje pateiktų vardų nevartokit, sugalvokit savus)
Elfai
Nuo mesitrų. Čia aprašytiems elfams kaip pagrindą ėmėm Ardos, Viduržemio eflus, kokius juos aprašė Tolkienas. Tai yra, jų moralė, įsitikinimai, požiūris į pasaulį iš esmės sutampa su Tolkieno elfų požiūriu. To pasekoje:
1. Norintys atžaidinėti elfą turi susipažinti su Profesoriaus tekstais „Elfų įstatymai ir papročiai“.
http://www.kulichki.com/tolkien/cabinet ... laws.shtml
2. Šiame pasaulyje nėra tamsių, maniakiškų, puolusių, piktųjų elfų. Neiada nebuvo ir nebus.
1) Išvaizda. Elfai nuostabūs. Aukšti, liekni, taisyklingų veido bruožų, atrodo stilingai, tvarkingai ir švariai. Augina ilgus plaukus, kartais pina juos į kasas, suriša odiniais dirželiais arba metaliniais lankais. Plaukai būna natūralių spalvų. Jeigu jūs juos dažote, pasistenkit kad tai nebūtų labai pastebima, jokių ryškių, nestandartinių spalvų. Taip pat negali būti dredų, skustos galvos, skiauterės, yvairių pankiškų ir kitokių žmogiškų prasimanymų.
Barzdos elfams neauga arba auga bet labai silpnai ir tik tiem, kurie pragyveno daug šimtų metų.
Minimaliai kosmetikos, iedealiausia jei visiškai jos nebūtų. Auskarai tik ausyse ir tik nedideli, nepastebimi. Ypač tai liečia vyriškos lyties personažus.
Skiriamasis bruožas – smailios ausys.
Elfų drabužiai turi būti dvisluoksniai arba vienasluoksniai.
Vyriškas kostiumas susidaro iš: kelnių (ne džinsų, o jeigu jau kito nieko neturit, tai džinsai turi būti tamsūs, be jokių prisiūtų piešinėlių ar užrašų, antsiuvų ir kitokių panašių elementų), apatinių marškinių ir viršutinių rūbų, pavyzdžiui, tunikos arba kotės, siekiančios kelius arba šlaunis, trumpomis arba ilgomis rankovėmis, papuošta juostelėmis, siuvinėtais raštais (labiausiai puošia rankoves, apykaklę, rūbo apačią, kai kada krūtinę ir pečius) – svarbiausia kad visa tai būtų gražu ir efektyvu. Jeigu apatinių baltinių rankovės ar kitos detalės yra matomos, jos taip pat gali būti išsiuvinėtos. Drabužiai gali būti siūti iš dviejų spalvų audinio. Viršutiniame drabužyje gali būti skeltukai nugaroje, jei personažas dažnai vaikšto pėsčias bei priekyje ir nugaroje, jei jis mieliau keliauja raitas.
Moteriškas kostiumas susideda iš apatinių baltinių ir viršutinės suknelės, pasiūtos pagal figūrą, siekiančios aulo vidurį arba kulkšnis. Jokių šleifų, gilių iškirpčių nebūna. Mergina, jei nori, gali nešioti vyriškus drabužius, pavyzdžiui, žygyje. Tačiau tuomet pasistenkite padaryti taip, kad aplinkinai matytų kas yra greta jų. Ant drabužių gali būti herbas – apskritas moterims ir rombo formos vyrams, taip galima leisti suprasti, jog tai būtent moteris vyriškam kostiume, o ne moteris, atžaidinėjanti vyrišką personažą – labiau išpuošti, aptempti, figūrą pabrėžiantys drabužiai.
Viršutinio drabužio rankovės gali būti plačios arba siauros, trumpos arba isvis nebūti. Medžiagos – linas, medvilnė, vilna, šilkas. Vis del to pageidautina apatiniams drabužiams rinktis naturalias medžiagas. Spalva gali būti ryški, bet ne per nelyg. Blizgančios detalės labiau tinka kostiumo papuošimui, detalėms. Raštas gali būti augalinių motyvų, keltiškas arba geometrinis ornamentas.
Apsiaustas – ilgas, šiltas, pageidautina su gobtuvu, realiai saugantis nuo šalčio ir lietaus.
Prie vyriško kostiumo labai pageidautina turėti diržą arba netgi du diržus – prie vieno tvirtinamas kardas, prie kito, pavyzdziui, durklas, krepšeliai. Kišenių nebuvo, todėl prie diržo kabinami krepšeliai iš odos gali būti labai naudingi. Diržas gali būti išsiuvinėtas arba papuoštas įspaustais raštais, įspaudais.
Avalynė – auliniai batai (vyrams), gali būti pusbačiai iš minkštos odos, sandalai. Moterims – dailūs bateliai. Norėtūsi, kad tai būtų ne sportbačiai, taip pat ne ryškių spalvų.
Atsiminkit, kad elfų drabužiai atspindi jų vidinį pasaulį, personažo asmenybę, skonį. Elfai suvokia supantį pasaulį labiau estetiškai nei logiškai. Jam ir į galvą nešaus padaryti naudingą, praktišką, patogų, bet negražų daiktą. Bet kuriuo atveju, elfo apranga turi būti švari, tvarkinga, graži. Ji turi gražiai atrodyti ir tikti ją dėvinčiam elfui.
Pageidautina, kad kostiumas nebūtų tiksli kopija viduramžių žmogaus aprangos. Elfai vis gi turėjo savo orginalią kultūrą išsiskiriančią iš tos arba kitos kultūros arealo, tiek šiaurės tiek vakarų žmonių.
Štai keletas nuorodų:
Kostiumai:
http://www.tolkien.ru/graysilk/lastalli ... lothes.htm
http://www.tolkien.ru/graysilk/fantasy/ ... /index.htm
http://www.alleycatscratch.com/lotr/
Ornamentai:
http://history.km.ru/hend/frame.htm
http://redfoxsite.nm.ru/pics_files/2005/st.htm
http://www.aon-celtic.com/
Herbai:
http://lastalliance.ostranna.ru/biblio/herb.html
2) Istorija, geografija ir politika
Elfai gyvena kalnuose į rytus nuo Slėnio, Ilgojo ežero pakrantėje ir piečiau. Jų žemes sudaro vidiniai kalnų šlaitai ir gabalėlis miško. Gyvena palyginti nedidelėse pilyse. Viso pilių yra aštuonios, kuriuose gyvena grupės elfų, vadinančių save Namais (žr. žemiau). Elfų Kraštas, kaip jį vadina žmonės ir išaringai, neįeina į Karalystės sudėtį, tačiau yra kažkas panašaus į draugiškus kaimynus. Žinant, kad elfai gera ir protinga tauta, į juos kartais kreipiasi pagalbos ar patarimo, bet stengiasi netrugdyti be būtino reikalo. Elfai kažkada nusileido nuo tų šlaitų ir ten ir liko gyventi – iš esmės jie vienaip ar kitaip susiję su kalnų aplinka ir jų diktuojamais įpročiais, metalų gavimu ir apdirbimu. Juos į tuos kraštus atvedė Salėtojo Ametiso ir kitų, mažiau žinomų, bet visame pasaulyje labai retų akmenų telkiniai. Beveik visi jie meistrai, kalviai, juvelyrai, inžinieriai, įvairių galų meistrai. Būtent elfai išmokino naudoti akmenį taip, kad kasyklos neišsektų, o gal būt net išaugintų naujų. Tik dėka jų meistriškumo ir atsargumo čionykštės kasyklos dar neišseko. Greičiausiai tai vis elfiška magija. Nei vienam kitos rasės atsotovui iki šiol nepasisekė šito išmokti. Turbūt tam reikia turėti tokį ryšį su pasauliu, kokį turi elfai, mylėti jį taip, kaip myli jie.
Gyvena jie pakankamai izoliuotai. Su žmonėmis bendrauja mažai, šiek tiek daugiau – su kačiažmogiais ir išaringais. Dauguma Karalystės gyventojų galėjo per visą savo gyvenimą nematyti nei vieno elfo. Kas nors galėjo atsitiktinai matyti elfą keliaujantį per jų miestą savais reikalais arba pažinoti žmogų, kuris pažysta žmogų, kurį išgydė elfai arba kuris pas juos mokinosi.
Kai prasidėjo karas, eflai nemažai prisidėjo, kad kraujo liejimasis greičiau baigtūsi, tuo pačiu tvirtino savo pilis ir ruošė kelią pasitraukimui. Kai karas nurimo ir buvo sukurta Karalystė, žmonių pasiuntiniai susitarė su elfais dėl draugiškų tarpusavio kaimyninių santykių. Gali būti, jog buvo norinčių išnaikinti elfus ir užvaldyti jų turtus, tačiau tie, kurie buvo protingesni suprato, kad tokiu atveju jų laukia dar vienas kruvinas karas su neaiškia pabaiga – o gali atsitikti ir taip, kad elfai tiesiog išeis palikę tuščią žemę, o kasyklos už kažkiek šimtmečių, o gal net dešimtmečių ištuštės, lobių ieškotojai išrinks visus paskutinius akmenis.
Tarp Karalystės ir Elfų Krašto buvo pasirašyta sutartis, reglamentuojanti jų santykius. Konflikto atveju (iki šiol nebuvo nei vieno) jis būtų sprendžiamas betarpiškai Karaliaus ir elfų klano atstovų. Vis gi elfus gerbia už sąžiningumą ir dorumą, kaiminystę su jasi laiko naudinga. Elfai padėjo pastatyti Pilkąją pilį – pagrindinę Karalystės gynybinę poziciją. Ne kartą jų magai ir gydytojai padėjo užkirsti kelią epidemioms ir susitvarkyti su stichinėmis nelaimėmis.
Vis dėl to, į žmonių gyvenimą jie nesikiša, mažai prekiauja, labiausiai su dvarfais (retais akmenim, metalais) ir išaringais. Elfai turi teisę į saugią (kiek tai įmanoma) kelionę per Karalystės žemes, kuria naudojasi gana retai (pavyzdziui, jei kuris nors iš jų nusprendė palikti savo kraštą ar grįžti arba jį pakvietė į dvarą su reikalais ar paprašė pagalbos). O žmonės neturi teisės keliauti į elfų žemes.
Dėmesio! Šio pasaulio elfai – ne nykstanti, bet pilnai klestinti rasė. Jie turi savo šalį toli pietuose netoli nuo centrinės jūros. Ji patikimai saugoma ją supančių kalnų ir magijos. Svetimšalių, t.y. ne elfų ten neįleidžia visiškai. Tame krašte gausu derlingų laukų, neperžiangiamų miškų, pilnų gyvūnų, grybų ir uogų, šviesių giraičių, skaidrių ežereų, švarių plačių upių, kalnų ir slėnių, stepių ir sodų, nuostabių miestų. Ten taikiai, draugiškai ir laimingai gyvena elfai, tačiau ir budrumo nepraranda. Retkarčiais kai kurie iš jų iškeliauja į plątųjį pasaulį ieškoti žinių, nuotykių arba kitais reikalais. Dažniausiai tai būna gana jauni, kai kada ir daug patyrę elfai, sugebantys apginti save ir savo nuomonę. Ekzistuoja netgi kažkas panašaus į ekzaminą norintiems iškeliauti į klajones už Mėlynųjų Kalnų.
Elfus valdo protingas ir teisingas karalius. Jam jau daug tūkstančių metų, gyvena jis ir dalis jo giminės Rytinės Aušros Mieste, viename iš didžiausių elfiškų miestų, esančių Obelų Slėnyje.
Patys stambiausi miestai:
Granitinių Vartų Miestas – pastatytas ant sienos ir vienintelio kelio į išorinį pasaulį.
Rožinių Perlų Miestas – miestas šalia jūros.
3) Buitis
Elfų Šalis – tai kalnai ir dalis miško, keli slėniai, pievos, kuriuose ganosi jakai, kurių regis niekas neprižiūri (kai kurie elfai taip pat augina jakus), o taip pat sodai ir laukai, kuriuose elfai užaugina viską kas jiems reikalinga. Į Elfų Šalį veda kalnų kelias, kurio dalis eina po žeme. Tai urvas, 5 metrų pločio, 8 -10 metrų aukščio, žėrintis įstabiais akmenimis ir apšviestas magiškais šviestuvais. Gale Elfų Kelio stovi magiški vartai, pro kuriuos praleidžia ne visus. Kai kada karalystės gyventojai ateina pas elfus mokytis. Elfai mielai moko tuos, ką tikrai domina žinios, o ne nauda, kas ateina be blogu minciu, žodžiu gerus žmones ( taip pat ir išaringus, goblinus ir kačiažmogius). Elfai gyvenai gerai įtvirtintuose pilyse, įėjimas į jas pastatytas taip, kad net nedidelė grupė karių gali jas ginti ilgą laiką.
Elfai užsiima žemdirbyste, medžiokle, žvejyba, gerybių rinkimu, tačiau jų santykis su gamta tikrai kitoks negu žmonių. Elfai laiko save dalimi juos supančio pasaulio, o ne jo valdovais. Šituo remiasi visas jų santykis su gamta ir juos supančia aplinka – ji, ar tai miškas ar stepė, kalnai ar slėnis, jų mylimi namai, kuriais reikia rūpintis ir juos saugoti. Elfai niekada nepadarys žalos gamtai dėl savanaudiško naudos siekimo – nemedžios ir nežvejos be būtino reikalo, o tik tiek kiek jiem būtina išgyvenimui. Vietoj nukirsto medžio pasodins kažkiek naujų, užsiimdami žemdirbyste ar kitais verslais stengiasi nepadaryti žalos žemei, „nenuliūdinti“ jos, kaip jie sako, ir toks jausmas, kad žemė juos myli dosniai apdovanodama savo vaisiais.
Kiekvienas elfas moka kažkokius tai amatus, menus, gali būti kad jis pasiekė kažko viename viename ar dviejuose, bet tai dar nereiškia, kad jis užsiima tik jais. Elfai gyvenantys šiuose kraštuose – labai geri kalviai, juvelyrai ir akmenkaliai. Darydamas ką gali, elfas stengiasi priartinti savo kūrinį prie tobulumo. Bet kuris jų darbas bus meno kūrinys.
Elfai griežtai neskirsto užsiėmimų į vyriškus ir moteriškus. Vis gi dėl savo prigimties moterys labiau linkusios į vienus užsiėmimus, vyrai – į kitus. Moterys dažniau būna gydytojos, rūpinasi sodais ir laukais, audžia ir siuva, groja muzikiniais instrumentais. Vyrai – nagingi kalviai, juvelyrai, akmens ir medžio apdirbėjai, gamina įvairius instrumentus, kuria muziką ir dainas, gamina maistą, tačiau duoną pjaustyti įprasta moterims. Tačiau jokių griežtų apribojimų nėra – kiekvienas gali išmokti ar užsiimti tuo, kas jam labiau patinka.
Įsidėmėkit, kad elfai neskirsto į „aukštesnius“ ar „žemesnius“ užsiėmimus – visiškai normali situacija, kai koks nors didysis magas, bardas ar valdovas užsiima kažkokia veikla lygiai su visais. Tiesiog nepriklausomai nuo statuso nera nieko blogo meistravime, maisto ruošime ar malkų kapojime. Pamatė ką reikia padaryti ir padarė.
Elfų šeimos – monogaminės. Myli griežtai tik vieną kartą gyvenime ir tuokiasi tik iš meilės. Vaikai – didžiausia laimė elfo gyvenime. Šeimoje paprastai būna trys – penki veikai ir labai retai kada daugiau. Eflas, kurio nemyli tėvai, vaikai, giminės neegzistuoja.
Santykiai gali būti skirtingi – kai kurių artimi, draugiški, kai kurių lygiaverčiai.
Seksualinės prievartos nėra, elfai nuo to miršta.
Namai
Namų viso yra 8. Nei vienas iš jų nėra pagrindinis. Apskritai elfai ne itin domisi tokiais dalykais, tiesiog kai yra būtinas reikalas išsirenka vadą arba atstovą į Tarybą arba derybom. Kiekvienuose Namuose yra apie 60 – 100 elfų, įskaitant moteris ir vaikus. Tai tiesiog šeima plius draugai ir giminės su šeimomis. Tas ką, žmonės gali laikyti Namų galva, tiesiog tas kas, tuo momentu labiausiai tinka šiam darbui. Namai gali neturėti formalių vyresniųjų.
1. Ugninio Paukščio Namai. Herbe vaizduojami du ugniniai paukščiai sidaryti iš yaptingo, rausvai rudos spalvos akmens. Jie turi savo šokį ir Ugninį Vėrinį iš aukso ir to paties akmens, paįvairintą stambiais rubinais.
2. Jūros Gėlių Namai. Herbas – gėlė iš sidabro, papuošta perlais ir itin šviesiais ametistais. Iš jų pilies požeminėmis upėmis galima nusigauti iki Žėrinčiosios upės, jie turi laivus ir valtis. Šių Namų elfai – giminės eflų karaliaus (namų vyresnysis – anūkas ar pronūkis).
3. Ametisto Ieties Namai. Geriausiai iš visų išgauna ametistus ir užsiima akmens apdirbimu. Herbas – ametisto kristalas.
4. Vėtros Vaikų Namai.
5. Saulėtosios Strėlės Namai. Herbas – pluoštas auksinės spalvos strėlių. Vienas iš šių Namų elfų, Nargilionas, neperseniausiai buvo elfų atstovas taryboje.
6. Sniego Gyvatės Namai. Herbas – ilga balta gyvatė, šliaužianti per kalnus ir sudarytas iš balto arba šviesiai pilko agato.
Bendros Taisyklės
Jei žaidėjas atvažiuoja į žaidimą, jis automatiškai sutinka su šio žaidimo taisyklėmis
Dėmesio: Tiek žaidimo, tiek ne žaidimo teritorijoje draudžiama:
1) Kirsti, laužyti ar kitaip žaloti medžius (draskyti šakas ir t.t.) ir kitą augmeniją
2) Šiukšlinti. Žaidimo teritorijoje GRIEŽTAI DRAUDŽIAMA mėtyti plastmasinius butelius, konservų dėžutes ir bet kokias kitas šiukšles. Visas šiukšles prašome susirinkti ir pasiimti su savimi.
3) Ardyti ir griauti bet kokius vietos gyventojų pastatytus statinius. (tiltelius ir t.t.)
Žaidimo teritoriją nurodo meistrai. Teritorija turi griežtas ribas, už kurių joks su žaidimu susijęs veiksmas nevyksta (iškilus neaiškumams, kreiptis į meistrus).
Draudžiama slėpti žaidybinius daiktus (artefaktus ir t.t.) tarp nežaidybinių daiktų (pvz. palapinėje).
Draudžiama eiti kiaurai žaidybines sienas (nebent gavus specialų meistrų leisimą). Draudžiama šaudyti ir kovoti nepaisant žaidybinių sienų.
Iš apsvaiginto, užmušto ar be sąmonės esančio žaidėjo gali būti atimti tik žaidybiniai daiktai. Kostiumas, šarvuotė ir ginklai negali būti atimami.
Apieškojimas vyksta žodžiu. Apieškantysis sako apieškomajam „apieškau“ ir apieškomasis turi parodyti apieškančiajam visus žaidybinius daiktus kuriuos turi. Jei tai nėra asmeninis apieškomojo daiktas jis turi atiduoti juos apieškančiajam (pvz. iš meistrų gautus artefaktus ir t.t.). Apieškomasis gali atiduoti ir kitus žaidybinius daiktus savo sutikimu, tačiau žaidimo pabaigoje jie turi būti jam gražinti.
Apsvaiginimas daromas kirviu, kuoka arba kardo rankena paliečiant nugarą ir pasakant „apsvaigintas“. Apsvaiginimas gali vykti tik ne kovinėje situacijoje. Žaidėjo dėvinčio geležinį šalmą (ne grandininį) apsvaiginti negalima.
Surišimas gali būti vykdomas dviem būdais:
1) Žodinis: rišantysis nupasakoja kaip jis suriša auką. Tuomet auka negali pati išsilaisvinti.
2) Tikras: Auka surišama realiomis virvėmis. Tokiu atveju auka gali bandyti išsilaisvinti.
Norint ką nors surišti, reikia turėti virvės.
„Kularka“ (gerklės perpjovimas) daromas pjaunamu judesiu perbraukiant per gerklę. Tai galima atlikti tik durklu arba dideliu peiliu. Nuo gerklės perpjovimo apsaugo tik metalinis/grandininis šalmas arba antkaklis realiai dengiantys ir apsaugantys kaklą. Šį veiksmą galima atlikti tik ne kovinėje situacijoje. Žaidėjas su perpjauta gerkle iškart miršta (turi -1 hitą).
Magija
Šiame žaidime magija yra tik ritualinė (jokių raudonų kamuoliukų mėtymo). Ritualą gali atlikti tik magai, kiti gali jam padėti.
Užkeikimai yra sudėtingi, todėl jiems sukurti reikalingi sudėtingi ritualai (kai kuriems taip pat ir įvairūs ingredientai). Ritualą turi stebėti meistras, kad pasakytų, kaip pavyko ritualas (žvakės, mantros, palaiminimai, šokiai, gestai ir t.t. labai sveikintini).
Ritualas turi trukti ne mažiau 5 minučių.
Dažniausiai pasitaikanti magija yra gydymo, meilės ir informacinė.
Kitų magijos rūšių galite sugalvoti ir patys, tačiau tai būtina suderinti su meistrais (prieš žaidimą arba žaidimo metu). Svarbu, kad ritualas būtų atliktas gražiai ir efektingai. Nuo to priklauso jo sėkmė.
Magija gali būti susieta ir su Galiomis. (žr. BBRI 4 Religija)
Pagrindinės kovos taisyklės
Pažeidžiama zona: visas kūnas, išskyrus galvą, gerklę, kaklą, tarpkojį, plaštakas, riešus ir pėdas. Smūgiai į galvą, gerklę, kaklą ir tarpkojį griežtai draudžiami ir baudžiami (prasikaltęs gauna 1 hitą žalos). Su pažeidėjais, piktybiškai smūgiuojančiais į draudžiamas vietas bus aiškinamasi atskirai. Tyčia pakišus neleistinas zonas po smūgiu, smūgis užskaitomas (prarandamas hitas (pvz. žaidėjas pakiša po smūgiu plaštaką)).
Draudžiami metimai, smūgiai galva, rankomis, kojomis ir skydu. Taip pat smūgiai skydu į skydą, kaip ir koja į skydą. Griežtai draudžiama taranuoti skydu! Galima sugriebti už ginklo rankenos, tačiau draudžiama sugriebti už skydo.
Smūgiai privalo būti kontroliuojami – nelabai stiprūs, nedidelės amplitudės.
Smūgis pačiam sau ir smūgis savo komandos draugo skaitosi kaip darantis žalą, jei atitinka ir ankstesnius punktus.
Patartina po metaliniais šarvais ir grandininiais šarvais turėti pošarvį.
Sužalojimų sistema
Visi žaidėjai turi po 2 hitus. Papildomų hitų nėra. Šarvuotė yra kostiumo dalis.
Kartą sužeistas žaidėjas (netekęs vieno hito) laikomas lengvai sužeistu. Jis gali normaliai tęsti tolesnius veiksmus.
Du kartus sužeistas žaidėjas (netekęs dviejų hitų) laikomas sunkiai sužeistu. Jis nebegali tęsti ankstesnių savo veiksmų, negali judėti, gali tik negarsiai kalbėti. Toks žaidėjas dar gali gyventi 5 minutes, jei jam nebus suteikta medicininė pagalbas jis mirs. Sveikas žaidėjas gali nešti mirštantįjį. Nešimas gali būti atžaidžiamas apsikabinimu per pečius.
Sutvarstymas, perrišimas atžeidinėjamas naudojant realų bintą arba jo pakaitalą. Galima perrišti žaidėjo žaizdą nenurengus drabužio, tačiau jokiu būdu negalima perrišti žaizdos esančios po šarvais. Sutvarstytas sunkiai sužeistas žaidėjas po 10 minučių tampa lengvai sužeistu. Sutvarstytas lengvai sužeistas žaidėjas po 10 minučių tampa sveiku.
Po personažo mirties (-1 hitas) žaidėjas privalo pagulėti (ar bent pasėdėti) savo mirties vietoje 3 minutes, tuomet užsirišti baltą galvos raištį („chairatniką“ (reiškia jog žaidėjas dabar žaidime nedalyvauja)) ir eiti į „mertviatniką“. Bet koks gyvojo bendravimas su mirusiuoju yra draudžiamas ir baudžiamas gyvojo mirtimi (išskyrus apieškojimą). Žudikai arba draugai gali pasiimti visus mirusiojo žaidybinius daiktus (artefaktus, pinigus ir t.t.), tačiau negalima imti kostiumo, ginklų, šarvuotės ir užkeikimų raštų. Užkeikimus meistras pasiima „mertviatnike“. Mirties momentu žaidėjas pamiršta visą žaidybinę informaciją.
Visi ginklai ir šarvai turi atrodyti estetiškai ir atitikti personažą. Ginklai turi būti panašūs į tikrus (žiūrint iš tam tikro atstumo). Pavyzdžiui, kreiva lazda su paminkštinimu ant galo nėra panaši į ietį (gali tikti treniruotėm, bet ne žaidimui) – ieties galas turi turėti atitinkamą formą.
Draudžiami metaliniai ginklai, tekstolitiniai ginklai turi būti labai gerai paminkštinti.
Visi ginklai tikrinami meistrų išbandant juos ant savęs arba ant ginklo savininko.
Ginklai neatitinkantys saugumo reikalavimų žaidime negali būti naudojami.
Kardai
Galinė ašmenių dalis turi būti būtinai suapvalinta, ašmenys, pageidautina, irgi. Būtina apdirbti ašmenių paviršių taip, kad nepaliktų rakščių. Pageidautina paminkštinti kardų kertamąją dalį.
Kai kurie patarimai dėl kardų išvaizdos: ašmenių spalva – rekomenduojama sidabrinė, juoda. Labai nepageidaujama kardo gardos, nepanašios į gardas ( labai didelės, kvadratinės gardos ir t.t.) Pageidautina, kad ašmenių forma būtų vientisa (be ryškiai matomų išsikišimų). Pageidautina, kad ašmenių storio ir pločio santykis būtų 2:1, be paminkštinimo.
Kirviai (Kovinis kūjis ir kuoka)
Kirvis, kūjis ir kuoka – nebalansuojami ginklai. Smogiamoji ginklo dalis turi turėti atitinkamą svorį, tačiau turi būti ir nepavojinga kitų žaidėjų sveikatai. Balansas – ne žemiau kertamosios dalies trečdalio.
Ne ilgesnis kaip 85 cm ilgio aprašomas ginklas gali būti kombinuojamas su kitu ginklu arba skydu. Maksimalus dvirankio ginklo ilgis 135 cm.
Pagrindiniai reikalavimai kirviams: a) smogiamoji dalis iš pakankamai minkštos gumos. b) aštrių kampų ant smogiamosios dalies nebuvimas c) nuožulniai apdirbti kirvio ašmenys, viršutinė koto dalis išlendanti iš ašmenų, turi būti užapvalinta d) trumpi ašmenys daromi iš tikrai minkštos medžiagos, realiai suminkštinančios smūgį.
Kiti
Ietis – kotas tik medinis, galas turi realiai suminkštinti smūgį. Ieties antgalis turi būti iš tikrųjų panašus į ieties antgalį. Vienarankės ieties, kurią galima derinti su kitais ginklais arba skydu, ilgis turi neviršyti 110 cm. Biliardo tipo smūgiai draudžiami. Mėtomoms ietims privalomas labai geras paminkštinimas.
Lazda (staff) – lazda galima tik blokuoti, žalos ji nedaro. Paminkštinimas nebūtinas, galai turi būti nuapvalinti.
Kultuvas (flail) – būtinai padarytas itin saugiai (tiek smogiamosios dalies, tiek lanksčiosios dalies). Kovinis flailas, kurį galima kombinuoti su kitais ginklais arba skydu gali būti ne ilgesnis kaip 100 cm (skaičiuojant ir grandinės ilgį).
Visi kiti ginklai, tokie kaip alebardos ir glefos irgi gali būti žaidime. Jų naudojimo taisyklės bus aptariamos vietoj su meistrais.
Lankai
Maksimali lanko įtempimo galia yra 10 kilogramų. Strėlės griežtai privalo būti labai gerai suminkštintos (tai tikrai patikrinsim ant paties šeimininko). Strėlės būtinai turi būti su plunksnomis.
Žaidimas vyks rugpjūčio 23 d. Vilniuje, Pavilnio poligone. Renkamės stotyje prie McDonald‘o 10.00 arba 11.00 Pavilnio poligone.
Register
Login
FAQ
Search
![[ img ]](http://www.lauretaur.com/Random_kartinki/Untitled-1111.png)
![[ img ]](http://balticfest.info/SOC/Untitled-1.png)
