O "žaidimo išviešinimas" ir "žaidimo aprašymas" tas pat ar ne? Nes mes savo Karių ir Magų žaidimui esame sukūrę porierinį aprašymą (35 psl., su iliustracijom), bet tai buvo daryta tik sau, ir nežinia, ar kiti žmogai perskaitę ką nors supras apie užduotis, tikslus, ir aplamai kame bajeris... Tokie užbaigti campaign'ų aprašai turbūt labiau tiktų publikuoti kaip nuskenuotos versijos parsisiuntimui ir skaitymui 'for fun', nes nežinau, ar apsiimtume dabartiniam geimui daryt foruminį aprašyma
Bet idėja, be abejo, šauni
Čia vienas pvz.:
"Tomce vieną orką greit sustingdė, kitas žuvo nuo strėlių. Tam likusiam gyvam darysime tardymą pagal visas taisykles: bendras kūno masažas, pakutenimai, manikiūras. Virvės surišti neturėjome, tai teko laikyti už kojų-rankų, o klausinėjau aš. Palaukėme, kol Stingda baigsis, ir pradėjome. “Rjysgrfywtgryw”, mandagiai paklausiau aš. “Gfbortwyoewbbg” atsakė anas. Nu ir vėl įžeidimas! Ir dar toks nepadorus. Riktelėjau draugams, kad laikas pradėti. Bet tas orkpalaikis nė nemanė pasiduoti – pradėjo spardytis, rangytis, ir, reikia pripažinti, neblogai aptalžė. Prisijungiau ir aš su durklais, bet kalinys vis tiek muistėsi. Tada jau kantrybė trūko ir mums – žiauriai, be jokių emocijų, kumščiais negyvai užplumpinome nevykėlį. Pabaigai Rimce, kuris labiausiai nukentėjo, nupjovė orkui pautus ir sugrūdo gerklėn. Kam taip pasielgė, nesuprato ir pats elfas. Matyt prabudo įgimta neapykanta. Bala nematė, bus tų orkų. Apieškojome negyvėlius. Be visokio įprasto šlamšto (varlių odelės, kankorėžiai, meškos plaukai ir t.t.), radome įdomų auksinį lankelį. Tomce jau norėjo jį pasisavinti, atseit išeitų puikus pasaitėlis kokiai kiaulei, bet nedaviau. Nėr čia ko svetimus daiktus savintis. Lankelį saugiai paslėpiau kelionmaišyje.
Kadangi jau buvo priešaušris, o miego nebesinorėjo, pakilome į žygį. Beeidamas atsiminiau vieną likusį Tomazą. Kaži, kaip jis ten? Ar gyvas dar?
Bendrakeleiviams nieko nesakiau, nenorėjau gadinti laisvės pojūčio. Užtat visi kartu užtraukėme ilgesingą dainą:
'Neliesk mūsų damų, neliesk
Neliesk garbanotų pečiūūū…'
Priėjome miško kraštą. Tomcei buvo dzin kur eiti. Mes, elfai, žinojome, kad netoliese yra elfų apgyvendinti miškai. Bet prisiminę savo slogią praeitį, nutarėme nesirodyti net ir arti jų gyvenviečių. Tegul ilsisi ramybėje, alkoholizmas ir taip plačiai paplitęs. Taigi pasukome seniai numatytu maršrutu – Rotundos karalystėn.
Lygumos pasirodė monotoniškos – kalvelės-daubos, kalvelės-daubos, aukštyn-žemyn, aukštyn-žemyn. Vakarop pastebėjome įtvirtintą sodybą, tačiau nesileidome suviliojami iš ten sklindančios keptos mėsos kvapo, o įsikūrėme porą mylių toliau, prie krūmokšnių. Įsitaisėme patogiai. Kai ištariau kodinę runą “s-k-y-s-t-i-s”, vabalokis pašoko, ir iš nekantrumo drebančiomis rankomis ištraukė 5 litrų talpos indą.
Jame, apšviesta gęstančios saulės spindulių, jaukiai teliūskavosi naminukė."
Register
Login
FAQ
Search
