Kadangi pavadinime aiškiai pasakyta, jog tai meditacija, tai laisvai tekantis vaizdinių srautas gal ir yra pateisinamas formatas. Bent jau iš pažiūros tai pašalina būtinybę kurti rišlų ar logišką tekstą.
Tačiau gerai rašyti tokiu stiliumi reikia kur kas didesnių sugebėjimų, nei pradedančio rašytojo. Įžanga, susidedanti vien iš pasąmonės srauto, atima norą skaityti toliau. Nesuprantama, kieno ten sapnas, kas yra tas veikėjas, kalbantis pirmoje pastraipoje -- o blogiau tai, kad išsiaiškinti ir neįdomu. Ypač kai skaitytojas nuo pradžių žino, kad tai yra alkoholio įkvėpta "išmintis". Vargu ar kam labai įdomu skaityti girtuoklių pasąmonės srautus.Humoristinės šio apsakymo dalys yra kur kas stipresnės. Juozapo apsižodžiavimas su žmona yra gyvas ir vaizdingas. Juozapo istorijos tolimesnis vingis -- menininkai, vogę alų -- irgi yra įdomus. Gaila, kad tai staigiai baigiasi. Trečioje dalyje vėl grįžtama prie nežinia kieno pasąmonės srauto. Taip reikia suprasti, kad joje kalba alų vagiantis vaiduoklis? Ar jis kalbėjo ir pirmoje pastraipoje? Beje, kuo ten dėtas internetas, virtuali realybė, Orfėjo mitas, ir pan? Tai tik gadina reikalą. Šiame apsakyme yra užuomazga įdomios istorijos apie dingstančio alaus paslaptį, kurios nepaaiškino nei Juozapo plempimas alaus iš dėžės, nei menininkų-vagių sugavimas. Apvalius šį tekstą nuo nereikalingų detalių kratinio, gal ir išeitų neblogas humoristinis apsakymas.