Na štai, pagaliau radau, ką buvo verta skaityti! Tokį apsakymą galima net rimtai komentuoti.
Žinoma yra klaidų, trūksta nuoseklumo. Matyt, autoriaus dar nesužalojo redaktorių griežti pamokymai
Pvz.: „Ant kaktos atvėsta prakaito lašas. Toli tunelyje kažkas pradėjo stumtis į priekį, ir pro apvalainą angą į salę ima tyliai sruventi judantis oras.“ – čia painiojami skirtingi veiksmažodžių laikai, esamasis ir būtasis, o taip neturėtų būti (šiuo atveju). Daug kur praleistos sakinių ribos. Siužetas painokas: ne iš karto supratau, kad Dobilas (pasakotojo vadinamas „broliuku“), jau užaugęs, turi žmoną – toje vietoje nebuvo aišku, ar rašoma apie praeitį, ar apie dabartį. Pasakotojas pabaigoje pradeda kalbėti pirmuoju asmeniu – šitas perėjimas irgi kliūna. Kodėl apsakymas šio to vertas? Nes veikėjų charakteriai kuriami ne vien atpasakojimo metodu (kurį labai mėgsta pradedantieji), o supynus veiksmą, dialogą, minčių srautą, iš aplinkos detalių kuriamą jausmą. „Mergaitės balsas laibas, visai ne kaip metro pranešėjos.“ – puikiai lipdoma kūrinio visuma.
Tai va... Gal tiek mano pamokslų pakaks
Galėčiau šį apsakymą vertinti, kaip gero kūrinio juodraštį.
