Kelis kartus atidejau tolimesni skaityma vos tik permetes pirmasias pastraipas. Taciau esu kantrus ir siaip, matyt, labai zjbs bičas
Kurinyje dvi dalys - dabartis ir praeitis. Suprantamas noras pradzioje vartoti senobini zodyna, ir netgi tas "ciut" kazkiek pateisinamas. Taciau pirmoje dalyje vis islenda moderniu zodziu, o antroje, kazkodel pasitaiko vienas, kitas archaizmas.
Batalijos man pasirode skubotos, veikejai uzgriuvo it lavina, strimgalviais lekdami i kova ir nesadami su savimi budingus kovos inagius bei skiriamuosius savo genties zenklus, tiesa, ne itin ka sakancius jau po trecios bangos beviltiskai pasimetusiam skaitytojui.
Nepaisant visko, zmogus yra rastingas ir tikiu, kad galetu suregzti kazka padoraus, jei tik daugiau galvotu apie skaitytoja ir nustotu manes, jog skaitymas apie alaviniu kareiveliu musius yra taip pat smagus, kaip ir zaidimas jais ant kambariu parketo.
), tik daug džiaugsmo nesukelia, kai įsitikini, kad bedvasis palydovas - tikrai šešėlis ir t.t. . mirtys ar nelaimės skirtos ne sujaudinti ar priversti susirūpinti, o proto mankštai. na, tai irgi įmanomas bet kurio kūrinio tikslas, bet tik tiek juo ir galima pasiekti - pasimankštinom, nuspardėm lukštus, praregėjimas neištiko, peržengėm, nuėjom toliau...