Stilių galima pataisyti, išravint arba perkeliant nieko neduodančius sakinius, pvz. čia:
Nupurtė šaltis. Numečiau pradėtą skusti bulvę. Nesuprantami pojūčiai pasklinda kūnu. Vaikai seniai sugulę. Prie stiklo prisiglaudžia tamsa.
"Vaikai seniai sugulę" siužetui nieko neduoda ir sakinį galima drąsiai mesti lauk.
Kapoti, nebaigti sakiniai taip pat žiūrėtųsi geriau suskirstyti į trumpas pastraipas nei dabartinėje "teksto sienoje", pvz.:
Broliai sutartinai skubiai persižegnojo ir atsiduso. Tą pačią dieną mūsų viešbutyje apsigyveno keista ponia.
Antrasis sakinys turi pradėt naują pastraipą.
Sujungti kai kuriuos irgi būtų buvę ne pro šalį, kaip kad šituos:
To visiškai nenorėjau. Kaip tik užvakar paskolinau nemažą sumelę tokiam Šmokiui.
[...]o ji pati buvo tokio kaulėto sudėjimo, kad apsiaustas, į kurį buvo įsisupusi, labiau priminė pakaruoklį nei rūbą. Kažkas ne taip su šituo palyginimu.
Dar nelabai man aišku, kodėl žmonės vengia Kaulakarių. Gi kaip tik gera vieta - apsigina nuo marių. Ir dvynys brolis čia iššoka kaip fortepijonas iš krūmų, būt buvę geriau jį pradžioj paminėti, šalia girininko.
Bulvė pabaigoj, jo...tokia truputį bulvė gavosi, bet perspėjimą tai aš visai ne ten įžiūrėjau, o A†A skolininke Šmokyje, pirmojoje maro aukoje.
Babytės garuojančios mėsos karietoje su varvančiais ratais - labai gerai. Ir marių kelionė per kaimus patiko...va čia norėjosi plačiau!
Tiesa, ponia keistai į Kaulakarius važiavo, per minimum 96 kaimus...ale gal toks ir buvo jos planas, gi nepasakė, kad "tiesiai".
Apibendrinant - apsakymas man pasirodė ne tai kad neišbaigtas, bet apkapotas, tarsi autoriui būtų nusibodę rašyt, ir skylėtas - susidarė įspūdis, kad pats autorius žino, kuo ypatingi Kaulakariai ir iš kur tas dvynys, tik pamiršo paaiškinti skaitytojams.
Dar, klaidos pataisomos, stilius aptašomas, o atmosferą kurti ir vaizduotę kibinti moka, ko neatimsi, to niekaip. Gerai.