Forumas.Fantastika.lt

It is currently 2019-10-17 5:32

All times are UTC+04:00




Post new topic  Reply to topic  [ 6 posts ] 
Author Message
PostPosted: 2012-01-23 23:56 
Offline

Joined: 2007-08-14 20:56
Posts: 297
Location: Koordintaunas
Jūsų dėmesiui - pirmas kūrinys.

Autorius mano, kad tai "fun fiction". Koordinatorius prisimena, kad prašė fanfiction:) Koordinatorius primena, kad egzistuoja google.com, wikipedia ir kiti resursai, bet kita vertus, gal korektūros klaida, padarysim nuolaidą kaip pirmam kūriniui ir atsižvelgsim į kruopeles, susijusias su užduota tema... Tuo labiau, kad autorius kažkokiu stebuklingu būdu pataikė dar ir paminėti mumiją, kas prieš paskelbiant konkursą buvo mąstyta kaip viena jo būtinų užduočių, bet taip ir neįdėta.

Dėl tam tikrų jums žinomų priežasčių į fantastika.lt normaliai įdėti jo negalima. Kol kas. Tikiuosi, kad kada nors bus galima viską sukelti. Todėl dabar teikiu tekstą tiesiai čia ir duodu nuorodą, jei kas nori parsisiųsti

Kam nepatogu skaityti - pokinat lelį, kad sparčiau perkeltų tinklapį! :fork:


Kiras
Septyni viduržemiai vasaros pabaigoje

Atėjo maksimalių išbandymų metas. Petrą netikėtai ištiko dvi nelaimės – pagirios ir finansinė krizė. Pagirių buvo galima tikėtis. Jos nutikdavo beveik kasdien, bet, esant stabilesnei ekonominei padėčiai, jas buvo galima įveikti. Krizė užmušė bet kokią viltį ir kartu su pagiriomis iš lėto žudė Petrą. Blogiausia, kad vakar buvo penktadienis, trylikta. Ne, su skerdynėmis tai neturėjo nieko bendra, bet iki avanso buvo dar trys dienos. Vien pagalvojus apie tai, Petrą kaustė siaubas, stingo išbalęs veidas, drebėjo rankos. Reikėjo skubiai kažko imtis ir Petras ėmėsi. Jis išėjo į mišką. Miškas lietuviui visada buvo kažkas tokio, kas padėdavo išlikti. Padėjo ir Petrui. Matyt buvo kažkoks ypatingas šeštadienis, nes abstinencijos kankiniui gan greitai pavyko konvertuojama į litus tara užpildyti nemažą drobinį maišą. Pagaliau matėsi šviesa krizės tunelio gale, ir Petras lėkė į tą šviesą, lyg drugelis į ugnį. Organizmas jau siuntė pavojaus signalus, kuriuos net sunkiai funkcionuojanti sąmonė suvokė aiškiai ir nedviprasmiškai. Buvo pats laikas grįžti į miestelį. Nelaimei, dar nepasiekus žvyrkelio, Petro skrydį nutraukė griežtas įsakymas “Stok!”. Petras sustojo ir net atsigręžė. Prieš jį stovėjo vaikinas ilgais šviesiais plaukais, didelėmis ausimis, apsivilkęs keistomis drapanomis ir, be viso to, dar taikėsi šauti iš lanko. “Miškininkas, - pagalvojo Petras. – Maža to, kad valdžia benzinui ir uniformoms pinigų nedavė, bet jau ir ginklams pagailėjo. Vargšeliai. Su savadarbiais ginklais pėsti ir apiplyšę po miškus brakonierius vaikytis turi. Kas darosi mūsų Lietuvėlėje?”.
- Aš tave matau Golumai. Nebandyk niekur sprukti!
Piktas lankininko perspėjimas sutrypė besikalantį Petro širdyje užuojautos daigelį miškų fronto didvyriams, bet kartu ir nuramino. Stoti buvo liepta ne jam, o kažkokiam Golumnui, tikriausiai brakonieriui. Smalsumo verčiamas Petras net atsigręžė, kad pamatytų, koks tas Golumnas. Už savęs nieko neišvydo. “Aha, lauk, stypsos tau brakonierius ant tako. Slepiasi krūmuose, tikriausiai. Bet ir geros akys to vaikio, jei sako, kad mato,” – pagalvojo, atsisukdamas į lankininką, ir tik tada atkreipė dėmesį į keistą dalyką: gal lankininkas norėjo šauti į tą nematomą Golumną, bet taikėsi tai aiškiai į Petrą. Petrui pasidarė neramu. Nerimas tik sustiprėjo, kai pabandė įsivaizduoti, kad kažkoks gamtos niokotojas už nugaros taip pat taikosi į jį iš dvivamzdžio, norėdamas atsiginti nuo gamtos sergėtojo. Petras pasijuto gyvu skydu priešingom jėgom žūtbūtinėje gėrio ir blogio kovoje. Jam buvo bloga, net labai bloga, bet tikrai ne tiek, kad norėtųsi mirti, todėl instinktai iškart patarė nešti kudašių. Sąmonė nespėjo įsijungti į šį procesą, kad apsvarstytų visus “už” ir “prieš”. Petras kudašių nešė.
Jei šviesiaplaukis būtų miškininkas, tai būtų gal ir geras sprendimas, bet šviesiaplaukis buvo LARP’o žaidynių dalyvis. Žaliajame alternatyviame viduržemio pasaulyje jis turėjo būti Legolasu. Šviesiaplaukiui šis vaidmuo buvo vienas mėgstamiausių. Ypač jį žavėjo serijinis šaudymas iš lanko ir, reikia pasakyti, jam tai gerai sekėsi. Dar jis buvo piktas, kad kitas žaidėjas, naujokas, ne kitaip, vietoje to, kad stovėtų sustingęs, kaip darytų bailus padaras, tarsi kiškis nėrė į krūmus ir dar link alternatyviojo mėlynojo pasaulio ribos, kur šviesiaplaukiui eiti buvo nevalia. Šaulys nutarė pagąsdinti naujoką, paleisdamas seriją šūvių įkandin bėgančiajam virš galvos.
Petrui virš galvos švilpė strėlės, ir jis bėgo, lyg kas plaktų botagu. Bėgo kiek įkabina. Bėgo ir griuvo, kėlėsi ir vėl bėgo, vėl griuvo ir vėl kėlėsi. Bėgo kiek leidžia jėgos. Deja, jos leido labai trumpai. Bėglys tik peršoko griovį, palei kurį buvo prismaigstyta mėlynų vėliavėlių, jėgos ir pasibaigė. Petras sudribo ant kelmo, nusprendęs, kad nėra skirtumo nuo ko mirti. Sėdėjo apsikabinęs maišą ir laukė galo. Galas kažkur užtruko. Petras net spėjo atgauti kvapą, o su juo ir šiokį tokį norą gyventi. Padėjo maišą ant žemės. Pasigirdo įtartinas stiklo dzinktelėjimas. Petras žvilgtelėjo į maišo vidų ir suakmenėjo. Žiūrint į stiklo šukių ir taros likučių mišrainę, siela raudojo. Buvo be galo liūdna. Netoliese trakštelėjo lūžtanti šakelė. Petras prisivertė atplėšti žvilgsnį nuo suniokoto turto ir pažiūrėti garso kryptimi. Iškart pasidarė dar liūdniau.
Petras jau ne kartą buvo susidūręs su situacijomis, kai vaizdas dvejinasi akyse, ir tiksliai prisiminė, kad visada abu vaizdai būdavo greta ir juose vykdavo vienas ir tas pats veiksmas. Šį sykį veiksmas buvo lyg ir tas pats. Šviesiaplaukis keistomis ausimis ir apranga stovėjo priešais su lanku rankose ir taikėsi Petrui į krūtinę, kurioje daužėsi į kulnus mėginanti pasprukti širdis. Petras net žinojo, kas bus toliau, bet niekaip negalėjo suprasti., kodėl šį kartą vaizdai kartojasi skirtingu laiku.
- Stok! – kaip ir nuspėjo Petras, įsakė šviesiaplaukis. – Aš tave matau, orkų išpera. Net nemėgink krustelėti.
Petras net neatsigręžė pažiūrėti kas ten per Orkų atžala jam už nugaros. Žinojo – nieko nepamatys. Jis jau suprato, kad akyse jam nesidvejina. Anas šviesiaplaukis vaikėsi Golumną, o šis kažkokį Orkų vaikį. Tai kas gi vyksta? Kodėl abu vaikosi nežinia ką, o taikosi į jį. Ir čia Petras suvokė skaudžią tikrovę – tie du miškininkai paprasčiausiai jo nemato. Kažkokius Golumną ir Orkus, kurių gal net nėra, mato, o Petro, kuris, va, čia iš kraujo ir kūno, kaip gyvas – ne. “Ne miškininkai tai, - pagalvojo taros rinkėjas, - Tai... tai – prisirūkę žolės narkomanai!”
Praregėjimas nesuteikė paguodos. Jau iš miškininkų Petras nieko gero nelaukė, o iš apdujusių medžiotojų su lankais tai ir laukti nebuvo ko. Ne, antrą kartą kudašių nenešti jis nebandė. Trumpalaikė atmintis dar šiek tiek funkcionavo. Jis neužmiršo, koks buvo pirmas kartas. Šį kartą Petras nusprendė tyliai nusimuilinti. Tuo tarpu lankininkas neatlyžo:
- Sakyk, kur nubėgo taviškiai, o jei ne – tai suvarysiu po strėlę į tavo išvirtusius veizolus!
Petras sukiojo veidą tai kairėn, tai dešinėn, karštligiškai bandydamas vienu metu nuspręsti, kurią akį labiau norėtų išsaugoti, ir apie kokius “taviškius” klausia apsvaigėlis. Tai viršijo nesibaigiančių pagirių išsekinto intelekto galias. Petras užsimerkė, susigūžė ir mostelėjo ranka miestelio link, kur prie parduotuvės tikriausiai jau būriavosi jo išgertuvių bendrai.
- Tuo žvyrkeliu? Tikrai? O koks jų tikslas? Gal juos galima pasiekti kitu keliu? – išgirdo šviesiaplaukio klausimus Petras ir lėtai atsimerkė, bandydamas nuspręsti, koks gi tikslas kiekvieną dieną suburia jį ir draugelius ant suoliuko prie parduotuvės.
- Koks ten tikslas, - numykė, - tik tempiam gumą ir tiek, o kitas kelias štai ten: eisite išilgai griovio, kur mėlynos vėliavėlės susmaigstytos, prieisite upelį, tada prieš srovę iki rąstų liepto, pereisite į kitą pusę ir toliau jau tiesiai žvyrkeliu.
Šviesiaplaukis nuleido lanką ir bedė pirštu Petro link.
- Žinok, aš įsidėmėjau tavo ištinusį orkišką snukį. Jei pamelavai, aš rasiu tave, kokiame pasaulyje tu bebūtum, ir tada pasigailėsi, kad gimei.
Petras jau dabar beveik gailėjosi. Tuo tarpu LARP’o žaidėjas, kuriam teko Legolaso vaidmuo alternatyviame mėlynajame viduržemio pasaulyje leidosi nuokalne, galvodamas: “Velniškai prastai vaidina orką naujokas, reikės pasakyti geimmasteriui.”
Šviesiaplaukis dingo tankmėje, bet Petras dėl to saugiau nepasijuto. Žvalgėsi aplinkui, ir už kiekvieno medžio jam vaidenosi šviesiaplaukiai su lankais. Toks mielas širdžiai miškas virto mirtinais spąstais. Petras nusprendė, kad protingiausia bus visomis išgalėmis vengti susitikimų su tais pakvaišusiais medžiokliais, o jei sutiktų, apsimesti vienu iš jų. Tik kaip apsimesti? Į šviesiaplaukį su lanku tikrai nebuvo panašus. Gal užteks tik suvaidinti be nuovokos klaidžiojantį apsvaigusį pakvaišėlį? Apsvaigti ir prarasti nuovoką Petras buvo įgudęs, tik akivaizdu, kad pasiekdavo tai visai kitomis priemonėmis nei lakstantys po mišką medžiokliai. Petras orientavosi į kitokias vertybes, galima sakyti, buvo visai kitos orientacijos. Ar jam pavyks apsimesti narkomanu? Čia Petras pagalvojo, kad tie du lankininkai vis tik jį mato, bet painioja su kažkuo: vienas su Golumnu, kitas su vienu iš Orkų giminės, todėl nusprendė, kad geriausia ir bus apsimesti vienu iš jų. Prisiminęs, kad, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, jis kaip Orkas gali būti persekiojamas iki gyvos galvos, nutarė įsikūnyti į Golumną. Kaip Golumnas jis patraukė toliau, kirto miško keliuką ir už beržynėlio jau regėjo žvyrkelį, kai jį vėl sustabdė ta nelemta komanda “Stok!”.
Petras iš karto neteko paskutinių jėgų likučių. Lėtai apsisuko ir sudribo ant kelių, dvasiškai pasiruošęs susitikimui su dar vienu lankininku, įsistebeilydamas į eilinį persekiotoją užvaikyto kačiuko žvilgsniu. Tai buvo ne lankininkas. Nukreipęs į Petrą kalaviją ir durklą stovėjo aukštas tamsiaplaukis vaikinas su randu ant viršutinės lūpos. Iš išvaizdos – tikras žudikas. “Mėsininkas, kraugerys, skerdikas,” - ieškojo mintyse tinkamiausio apibūdinimo Petras.
- Aš – Aragornas, - prisistatė galvažudys. – O tu kas?
- Golumnas, - išpoškino narkomanų persekiojimo auka, nutaręs trūks plyš laikytis pasirinktos linijos.
- Golumas? Tai štai koks tu, Smygolai. Ką gi, atiduok žiedą!
- Neturiu, - atsakė Petras, ir tai buvo gryniausia tiesa – savo vestuvinį žiedą dar praėjusią savaitę jis paliko miestelio parduotuvėje kaip garantiją, kad gavęs avansą sumokės visas skolas. Tas žiedas jau ne kartą buvo papuolęs į svetimas rankas, bet Petras jį visada susigrąžindavo. Susigrąžins ir šį kartą. Tai buvo brangiausia, kas jam liko, po to kai prieš penketą metus jį metė Verutė.
- Kur jis? Pas hobitus?
Per ilgą laiką miestelio parduotuvė turėjo daugybę pavadinimų. Petras geriausiai prisiminė pavadinimą “Kooperatyvas Nr. 134” dar iš tų laikų, kai buvo nevedęs ir tik mergino Verutę. Po to parduotuvė pradėjo keisti savininkus, o kartu ir pavadinimus. Miglotai prisiminė, kad paskutiniu metu ji vadinosi “Pas Onutę”, bet ką gali žinoti, gal jau vadinasi “Pas Hobius” ar kaip ten juos. Petras nutarė nesigilinti ir patvirtino:
- Aha, pas juos.
- Kur jie? Sakyk, Golumai, nes prismeigsiu ir nematysi daugiau savo mieliausio.
Pastaruoju metu Petrui mieliausias buvo “Tauro” alaus bambalis, nors dabar jis buvo tokios būklės, kad bet ką, ne tik pusę karalystė, būtų atidavęs už bet kokio išpilstymo laipsnių turintį skystį. Kita vertus, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, jis nenorėjo prarasti galimybės mėgautis “tauriaku”, todėl geranoriškai paaiškino:
- Eikite tuo žvyrkeliu ir prieisite.
Mėlynojo alternatyviojo viduržemio pasaulio Aragornas matė, kad žvyrkelis yra už jo pasaulio ribos, todėl paklausė:
- O kito kelio nėra?
- Yra trumpesnis. Paėjėjus už miško keliuko, bus upelis, pagal jį traukite prieš srovę iki liepto, o ten toliau jau vėl žvyrkeliu.
Kaip Petras ir tikėjosi, medžioklis pagrasino, kad, jei kas, tai iškas Petrą nors ir iš po žemių ir tada vėl užkas, o po to skubiai dingo tankmėje.
“Matyt, stipriai vidus dega, kad taip į parduotuvę skuodžia”, - pagalvojo Petras. Jo vidus taip pat degė. Norėjosi ir jam skriste skristi, bet žinojo, kad trumpasis kelias veda į pražūti, todėl tęsė kelionę link žvyrkelio. Jautėsi dar blogiau. Dabar į tarpus tarp pykinimo priepuolių įsiterpdavo sąžinės graužatis. Pagirių auka jautėsi dar ir išdaviku, juk praktiškai į savo mylimą gimtąjį miestelį jis vieną po kito siuntė apkvaitusius žudikus-maniakus.
Prie žvyrkelio Petras buvo priverstas pasislėpti krūmuose, nes kaip tik tuo metu juo bėgo būrys keistų padarų deformuotais veidais, atrodančių lyg po gerų išgertuvių, pasibaigusių smagiu snukių daužymu. Su savimi jie nešėsi tris maišus ir labai skubėjo. “Ir šie tikriausiai į parduotuvę. Nemažai taros surinko, niekšai,” – pagalvojo Petras ir su skausmu prisiminė savo duženas. Giliai širdyje savęs klausė, ar tikrai nori grįžti į miestelį, kai ten renkasi tokie tipai, bet galiausiai apsisprendė: “Velniop! Tai juk mano namai, ir niekas jų iš manęs neatims!”. Tiesa, į tuos namus, kuriuose jau penkerius metus gyveno vienas kaip pirštas, visų paliktas ir užmirštas, Petras nusprendė keliauti jau net ne žvyrkeliu, o nusileisti prie ežerėlio ir už poilsiavietės patraukti dideliu lanku per pievas.
Poilsiavietėje kažkas stovyklavo. Petras norėjo greitu perbėgimu įveikti atvirą plotą tarp pakrantės krūmų, bet pusiaukelėje sustingo atvėpusiu žandikauliu, netekęs žado. Nugara į Petrą ant kranto stovėjo nuogut nuogutėlė ežero deivė ir šluostėsi savo geltonas garbanas. Baigusi ji įnėrė į ilgą drobinę maršką ir atsisuko. Pradžioje lyg ir nustebo, bet netrukus įsmeigė į Petrą rūstų žvilgsnį. Žvilgsnis buvo žudantis. Kai deivė žengė į priekį, Petras iš karto suprato, kad artinasi staigi ir labai labai skausminga mirtis. Bandė trauktis atbulas, bet užkliuvo už sausuolio ir griuvo aukštielninkas, atmesdamas į šalį rankas. Maišas su taros likučiais nuskriejo pusratį oru ir trenkėsi į vieną iš akmenų prie laužavietės. Tuo pat metu į žemę plojosi ir Petras. Dūžtančio stiklo garsas atsiliepė dūriu Petrui į paširdžius ir smūgiu į kepenis. Nelaimėlis dar bandė šliaužti atbulas, bet įsirėmė į akmenį greta savo maišo ir galutinai pasidavė.
Mergina, kuri pagal žaidimo legendą turėjo būti baltojo viduržemio Arvena, priėjo prie gulinčiojo ir sustojo, įrėmusi kumščius į klubus.
- Kas čia per fokusai ir kas būsi, smalsuoli?
Mirties akivaizdoje negali apsimetinėti, ir Petras nusprendė susigrąžinti savo prarastąją tapatybę, todėl atsakė paprastai, be užuolankų:
- Aš - Petras, tiesiog, Petras.
Kadangi žaidėjas prisistatė ne savo herojaus, o savo vardu, mergina nusprendė kad turi reikalų su pradedančiuoju. Tiesa, šiek tiek įtarimą kėlė žaidėjo amžius, todėl ji pasitikslino:
- Naujokas?
Petras papurtė galvą, o po to tankiai sulinksėjo, galiausiai viską paaiškino žodžiais:
- Išgerinėju senokai, bet tokios pagirios tikrai pirmąkart.
Nuskambėjo merginos juokas. Ji suprato, kad prieš ją tįso paprasčiausias vietinis girtuoklėlis, bet dar paklausė:
- Jūs – ne mūsiškis?
- Ne jūsiškis, - prisipažino Petras ir dėl šventos ramybės pridūrė: - bet aš už jus, jeigu ką, visa širdimi.
Mergina pasijuto lyg ir nepatogiai, kad užsipuolė žmogų, ir nutarė viską paaiškinti:
- Čia jūsų miškelyje vyksta toks žaidimas...
Ledinis vietinio gyventojo žvilgsnis privertė ją nutilti.
- Žaidimas? Tai dabar pas jus tokie žaidimai - žudyti žmogų?
- Niekas čia nežudo.
- Tikrai? Jūsų žiniai: ką tik manęs vos nenugalabijo toks šviesiaplaukis, paleidęs seriją strėlių lyg iš automato, o kiti du pažadėjo tai padaryti vėliau, kai grįš iš parduotuvės.
- Jie tik vaidino. Tikriausiai, nusprendė, kad jūs naujokas. Norėjo pamokyti. Gal truputį ir persistengė.
- Geras truputis, - piktai burbtelėjo Petras, atsisėdo ir įniko tyrinėti savo maišioko turinį.
Merginai pagailo žmogelio, sėdinčio jai po kojom ir žvelgiančio į ištrauktą stiklo šukę lyg į savo sudaužyto gyvenimo skeveldrą. Vyriškio ranka drebėjo. Saulės spinduliai, lūžę stiklo briaunose, kartas nuo karto ištrykšdavo vaivorykštės blyksniais. Garbanė nuėjo į palapinę ir grįžo su rasotu buteliu alaus.
- Štai, dėde, atsigaivinkite ir atleiskite už tuos nesusipratimus.
Petras pajuto, kad dar yra vilties išgyventi, o merginą aplankė elfų išmintis. Prisiminusi vaivorykščių blyksnius šukėje, ji suvokė paprastą tiesą – baltos spalvos nėra, tai - septynios persipynusios spalvos. Visą laiką jautėsi baltajame pasaulyje, kuris ribojosi poilsiavietės teritorija, uždaryta lyg kalėjime. Pasirodo - nėra baltojo pasaulio, yra tik septyni skirtingų spalvų viduržemiai, o jos baltas lopinėlis tik jų dalis. Jie visi priklauso jai. Atsivėrusios galimybės skatino veikti. Reikėjo susigaudyti kas ir kaip ir ji su viltimi pažvelgė į vietinį gyventoją.
- Dėde, jūs turėtumėte gerai pažinoti apylinkes? – pasiteiravo.
- Turėčiau, - sutiko Petras.
- Gal kur yra koks bokštas?
- Na, už miestelio yra vandentiekio bokštas, o už poros kilometrų – kompleksas, ten net du siloso bokštai...
- Ne tai. Reikia ko nors labiau senoviško, plytų ar akmenų sienų, griuvėsių, požemių...
- Čia jūs gal apie Uptelės malūną. Tikrai atrodo lyg pilies bokštas ir užtvanka akmenimis išmūryta, o šliuzų patalpos lyg kokios užgriuvusios kasyklos.
“Mordoras” – nusprendė mergina. Pagal legendą žiedą turėjo medžioti orkų būrys. Jei jis pas juos, tai jie būtinai patrauks į Mordorą. Žinant kelius, galima būtų užpulti, atimti žiedą ir sugrąžinti jį Brolijai.
- Kur tas malūnas?
- Eisite žvyrkeliu, už liepto per Uptelę pasuksite į dešinę miško keliuku, juo ir prieisite.
- O jūs orkų nematėte? – paklausė, bet, pastebėjusi stringančios intelektualinės veiklos pėdsakus vietinio gyventojo veide, patikslino: - Tokie patinusiais veidai lyg po išgertuvių, pasibaigusių muštynėmis.
- A, šitie. Tai jie žvyrkeliu nudūmė.
“Vėlu”, - suprato mergina.
- Gal koks trumpesnis kelias yra?
- Trumpiausias – per beržynėlį už žvyrkelio. Ten už miško keliuko nusileisite iki upelio ir tada prieš srovę iki liepto, o toliau kaip sakiau.
“Jei suspėčiau, prie to liepto geriausia būtų pasalą surengti, tik vienai, ką bedaryčiau, geimmasteris pergalės neužskaitys. Reikia pagalbos,” – svarstė mergina. Prisiminė savo vaikiną Ričerdą. Jei jį surastų, gal dviem pavyktų, tik kur jis, kokiame pasaulyje?
- Dėde, gal Ričerdą buvote sutikę? Aukštas, tamsiaplaukis su randu ant lūpos, -paklausė, vis dar neprarasdama vilties.
- Tas mėsininkas? Tai jis kaip tik paupiu ir nudūmė į miestelį.
Reikėjo skubėti. Mergina nėrė į palapinę ir iš ten grįžo su šalmu ir šarviniais marškiniais. Lankas ir kalavijas kairėje rankoje privertė Petrą sunerimti, bet du buteliai alaus dešinėje žadino viltį.
- Štai jums pastiprinimas už tai, kad prižiūrėsite daiktus. Sutariam? O aš čia tokį reikalą turiu, greitai grįšiu.
Petras linktelėjo.
- Žinom mes tuos jūsų reikalus, - burbtelėjo panosėje ir jau garsiau nubėgančiai merginai šūktelėjo: - Aš jūsų vietoje tuo bachūru labai nepasikliaučiau. Apgaudinėja jis jus, panele. Tik taip sako, kad Ričerdas, bet iš tikro tai jis Aragornas, pats man prisipažino.
Mergina jo tikriausiai neišgirdo. Petras dėl to labai nesisielojo. Jo žvilgsnis nukrypo į du stiklo taros vienetus, sklidinus gyvybės vandens.
Baltoji Arvena, mėlynojo viduržemio Aragornas ir Legolasas, būrys orkų, kuriems spalvos neegzistavo, su trimis hobitais, pagautais skirtinguose pasauliuose, ant pečių ėjo savais keliais, kurie, nukreipti nežinomos lemties, netrukus turėjo susikirsti viename būties taške ant liepto per Uptelę, kur žūtbūtiniame mūšyje tarp gėrio ir blogio jėgų spręsis mėlynojo viduržemio likimas, o gal net žaidimo baigtis. Tuo tarpu ta nežinoma lemtis sėdėjo ir gurkšnojo alų. Petras jautėsi karaliumi. Saulės įkaitintas akmuo šildė nugarą, išgertas alus – kūną ir sielą. Pastaroji, ilgokai trukusios abstinencijos išdžiovinta lyg kokia mumija, jau kėlėsi naujam gyvenimui. Buvo gera, pati vasaros pabaiga, ir niekas nenorėjo mirti.
Ar galėjo būti kitaip?



Laukiam komentarų.

Konkurso puslapis: viewtopic.php?f=37&t=6590

_________________
Dixi.


Top
   
PostPosted: 2012-01-24 12:11 
Offline
User avatar

Joined: 2003-03-03 16:47
Posts: 447
srsly? bomzo susidurimas su larperiais? jau galima juoktis?
ideja nedziugina :(
gramatika +1, skyrybos zenklai +1, rashtingumas +1. na taip, klaidu yra, bet kur ju nera.
tikiu, kad geresniu darbu sitam konkurse kazin ar galima tiketis. o blogesniu turbut bus. ech.

_________________
Xenu lives! www.xenu.net


Top
   
PostPosted: 2012-02-02 10:54 
Offline

Joined: 2012-02-02 10:51
Posts: 1
Silpnokas kūrinys, bet kokiose trijose vietose prunkštelėjau. :)


Top
   
PostPosted: 2012-02-05 1:25 
Offline

Joined: 2007-08-14 20:56
Posts: 297
Location: Koordintaunas
Moris wrote:
Silpnokas kūrinys, bet kokiose trijose vietose prunkštelėjau. :)
Na tai kaži, ar Nemezidė nebus buvus teisi, ir daugiau nieko nesulauksim? Tada trys prunkštelėjimai - nepralenkiamas įvertinimas.

_________________
Dixi.


Top
   
PostPosted: 2012-02-09 21:15 
Offline
Raudonoji kolegija
User avatar

Joined: 2002-12-13 2:04
Posts: 441
Location: Kaunas
Ir neturiu ką rašyt, nemezidė jau viską parašė :)
Tik tiek, kad galime pasidžiaugti - geresnis jau yra.

P.S. Ir čia ne fanfikas, bet gerb. koord. jau tą irgi pasakė :)


Top
   
PostPosted: 2012-03-21 23:24 
Offline
User avatar

Joined: 2002-12-16 10:38
Posts: 282
Location: Kaunas
Smagus apsakymėlis. Man patiko.

_________________
Politikus, kaip ir vystyklus, reikia keisti dažnai. Ir dėl tos pačios priežasties (Agata Kristi)


Top
   
Display posts from previous:  Sort by  
Post new topic  Reply to topic  [ 6 posts ] 

All times are UTC+04:00


Who is online

Users browsing this forum: No registered users and 1 guest


You cannot post new topics in this forum
You cannot reply to topics in this forum
You cannot edit your posts in this forum
You cannot delete your posts in this forum
You cannot post attachments in this forum

Jump to: 

cron
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Limited