Forumas.Fantastika.lt
http://forumas.fantastika.lt/

BE TAISYKLIŲ. Neskirti pasimatymai (Auksinis ruduo)
http://forumas.fantastika.lt/viewtopic.php?f=37&t=6606
Page 1 of 1

Author:  koord. [ 2012-02-09 0:02 ]
Post subject:  BE TAISYKLIŲ. Neskirti pasimatymai (Auksinis ruduo)

Antrasis konkurso dalyvis. Oi, brolyčiai...

Labai atsiprašau, kad reiks skaityti ilgą kūrinį forume, bet nieko nepadarysi, lelys dar dirba dirba, niekaip svetainės nepabaigia... Bet siūlau perskaityti iki galo.

Auksinis Ruduo

Neskirti pasimatymai

Buvo paskutinė spalio naktis ir ant kalno mirksėjo vieniša laužo akis. Smakrą pasirėmęs delnais, Muminukas stebėjo ugnį. Liepsnos plazdėjimas hipnotizavo, kartkartėm laužo gilumoje pasigirsdavo trakštelėjimas, po kurio į viršų šaudavo žiežirbų spiečius. Panašus į skubančius vėlyvo rudens jonvabalius. Neapdairiai palikusius ugnies prieglobstį ir ieškančius išsigelbėjimo danguje. Deja, žvaigždėtas skliautas buvo beviltiškai toli, žvarbi naktis liepsneles tučtuojau sugaudavo ir uždusindavo pūvančiais lapais atsiduodančiame glėbyje.
- Guolis paruoštas, - pasigirdo iš palapinės. – Gali eit miegoti.
- Dar nenoriu.
- Žolės ir lapai sausi, patikrinau.
- Tai puiku.
Muminukas nepasijudino iš vietos, o jo akyse šokčiojo laužo atšvaitai.
- Na kodėl tu toks? – nosį lauk iškišo Snusmumrikas. – Stengiuosi, kad viskas būtų idealu, bet tu visai nepadedi.
- Snusi, viskas puiku.
- Bus puiku, kai atsigulsi.
- Bet aš tikrai nenoriu. Juk tai paskutinė spalio naktis. Mudu pasimatysim tik kitą pavasarį, šiąnakt miegoti būtų neteisinga.
- Ech, paliksiu aš jus, iškeliausiu, - sumurmėjo Snusmumrikas, ir gailiai nužvelgęs lapų guolį, išsirabždino lauk.
- Pažiūrėk, kaip gražiai šoka ugnis, - pasakė Muminukas.
- Mhm.
- O jūra, kaip ji šnabžda, net čia girdėti.
- Girdžiu.
- Bet nejauti.
Muminukas atsisuko į draugą. Snusmumriko akis slėpė skrybėlės kraštai, saujoje tebebuvo lapų kuokštas. Tarytum draugas būtų labai susirūpinęs. Tarsi jam niežėtų, bet pasikasyt kažkodėl neišeitų.
- Snusi, iš tikrųjų nori miego?
- Aš noriu gult.
- Gerai, tik pirma pagrok dainelę apie kaspinėliais uodegas puošiančius žvėrelius.
Snusmumrkiko rankose atsirado lūpinė armonikėlė. Netrukus prie laužo liejosi nesudėtinga melodija, kurios skaidrus linksmumas rudens naktį buvo mažų mažiausiai šventvagiškas.
- Kad tik neprisišauktumėm Moros.
- Grok, prašau tavęs, grok.
Snusmumrikas suraukė antakius, bet grojo. Kas tuos trolius supaisys.
O Muminukas šypsojosi ir suko ratus aplink laužą. Bet kas pasakytų, kad jo šokis tebuvo blyški Freken Snork šokio parodija, bet Snusmumrikas buvo ne bet kas, o Muminuko draugas, todėl jam mumio šokis patiko ir kurstė groti toliau. Taip dainelė buvo sugrota net tris kartus, kol pagaliau Muminukas nėrė į palapinę:
- Dabar galima ir snūstelėti.
Lapų guolyje buvo minkšta ir jauku, Muminukas įsirausė į jį visa galva. Snusmumrikas įsitaisė šalia.
- Kaip keista, jau rytoj miegosiu žiemos miegu, o tu tebebūsi čia, - iš po lapų sušnibždėjo Muminukas.
- Nebebūsiu, iškeliausiu.
- Į šiltas ir paslaptingas šalis?
- Taip.
Muminukas nebeklausinėjo. Snusmumrikas buvo prisiekęs keliauninkas, siūlyti peržiemoti trolių mumių namelyje, būtų labai nedraugiška. Uždaryti narve paukščiai nečiulba.
- Snusi, kas čia?
- Armonikėlė.
- Duria, padėk kiton vieton.
- Gerai.
- Kol miegosiu, tikriausiai sukursi daugybę gražių dainelių, - numaldęs žiovulį spėjo Muminukas.
Snusmumrikas linktelėjo.
- Įsikursiu kokio kalno papėdėje ir ganysiu avis. Saugosiu ir prižiūrėsiu. Grosiu joms įvairiausias melodijas, o tas, kurios avims patiks, įsiminsiu.
- Avys turbūt geros klausytojos.
- Tie sutvėrimai nenustygsta vietoje, kad nors kelias minutes.. - Snusmumriko balse buvo justi nuoskauda. - Gaila, kad tavęs nebus šalia. Pagalvok, tu, aš ir avys. Kas gali būti geriau.
- Mes, mumiai, žiemą miegam. Ateis pavasaris – susitiksim.
Snusmumrikas šniurkštelėjo. Turbūt norėjo, kad Muminukas pamatytų besiganančias avis.
- Tavo armonikėlė ir vėl man duria.
- Turbūt atsirideno, tuojau ją patrauksiu.
- Ačiū, tu tikras draugas.

*

Muminuką pažadino šaltis. Atsimerkęs, kurį laiką žiūrėjo į viršų ir negalėjo atsistebėt tuo, ką mato. Iš kur palapinėje žvaigždės?
- Snusi, kažkas pavogė palapinę, - galiausiai sumojo.
Draugas neatsakė. Panaršęs lapų krūvą, Muminukas suprato, kad palapinės niekas nevogė, ji dabar ant į tolimus tolius iškeliavusio šeimininko pečių. Snusmumrikas palaukė, kol Muminukas užsnūdo, o tada pasišalino. Kad nereikėtų atsisveikinti ir nebūtų liūdna. Vis dėl to, koks geras jis draugas ir kokia aštri jo lūpinė armonikėlė.
Muminukas pašoko iš guolio. Laužas buvo užgesęs, pelenuose žioravo tik menkai bešildančios žarijos. Metas grįžti namo. Ir kuo greičiau, nes, sprendžiant iš spaudžiančio šaltuko, prasidėjo žiema. Žinoma, jei kur netoliese neslampinėja Mora.
Vos apie ją pagalvojus, Muminuko nugara nuvinguriavo šiurpo gyvatėlė. Mumis apsižvalgė ir iš pradžių lėtai, paskui jau skuoste nuskuodė takeliu nuo kalno. Į trolių mumių slėnį ir į saugius namus. Ten, kur Mama, Tėtis ir visi Kiti. Jie prisikimšo pilvus spyglių ir žiemos miegui įsitaisė puriuose pataluose. Tik Muminukas niekaip negali apsieiti be nuotykių. Ir nors mažajam troliui dabar buvo nelinksma, širdį šildė prisiminimai apie ugninius, į dangų kylančius jonvabalius, ką jau kalbėti, apie link savojo tikslo ryžtingai žingsniuojantį Snusmumriką. Viskas bus gerai. Naktis ir Žiema baigsis, ir galiausiai ateis Pavasaris. Jis visuomet ateina.
Nusileidęs nuo kalno, Muminukas pajuto, jog tamsiame miške yra ne vienas. Priekyje buvo girdėti šnabždesiai ir pupsėjimas.
Nejau dainomis prisišaukė Morą?
Mumis sustingo vietoje ir, kad nešluotų nukritusių lapų, kilstelėjo uodegą. Į galvą šovė tik viena mintis - užsimerkti. Juk ko nematai, tas neegzistuoja.
Prabėgo kelios minutės, bet paslaptingi garsai nenutilo. Priešingai, Muminukas neabejojo, kad juos skleidžiantis padaras artėja. Plaukuotas ir piktaakis Moros kupstas. Iš pradžių sušaldys, o galiausiai - numarins. Ir nebebus nei Pavasario, nei Linksmybių. Nebebus Snusmumriko melodijų ir upeliu pasroviui plukdomų laivelių. Nebebus nieko. Čia Muminukas išsižiojo - suvokė, kad NIEKAS tikrai nedings, tiesiog nebebus jo paties, o tai – šimtą sykių blogiau.
Ištempęs ausis, įsiklausė į Moros šnabždesius: „Aš jam pasakysiu, kad atnešiau aviečių uogienės. Tuomet jis atsakys, kad samovaras praaušo, reikėtų mestelėti šakelių..“
Mora ir aviečių uogienė?
Muminukas surizikavo atsimerkti ir priešais save išvydo du akių žiburėlius. Nedidelius ir visai nepiktus.
- Tu visai ne Mora, - atsiduso Muminukas.
- O tu - ne Meškiukas.
- Kuo tu vardu?
- Ežiukas, - letenėlėse spausdamas lauknešėlį, atsakė Ežiukas.
- O aš – Muminukas.
- Gaila, kad ne Meškiukas.
- Kodėl?
- Todėl, kad pasiklydau ir nerandu pas jį kelio.
- Tuomet eime pas mus, pernakvosi šeimynos namelyje, išaušus surasti teisingą kelią bus daug lengviau.
- Ne, diena man netinka, - spygliuotą galvą papurtė Ežiukas. – Dieną nesimato žvaigždžių. Mudu su Meškiuku jas stebime gerdami arbatą ir valgydami aviečių uogienę. Nieko nėra geriau.
- Už draugų pasisėdėjimą?
- Už arbatą ir aviečių uogienę.
Tikras keistuolis, pamanė Muminukas, bet nutylėjo.
- Gal nori stebėti žvaigždes su manimi? – paklausė Ežiukas.
- Būtų labai įdomu.
- Tuomet mums reikės suoliuko ir samovaro. Be jų stebėti žvaigždžių negalima.
- Tikrai?
- Taip sakė Meškiukas.
- Bet aš - ne Meškiukas.
- O gaila..
Muminukui dingtelėjo, kad Ežiukas pasiklydo ne tik tiesiogine, bet ir visomis kitomis prasmėmis. Tarytum klaidžiotų po nesibaigiantį rūką. Ir labai abejotina, kad draugų tarpe turėtų Meškiuką. Jiedu tokie skirtingi. Vienas didžiulis ir kailiniuotas, kitas – dygliuotas mažylis. Skirtinga išvaizda suponuoja skirtingus interesus, bet.. gyvenime juk visko nutinka.
- Na, man jau metas namo, miegoti žiemos miegu, - tarstelėjo Muminukas ir atsisveikindamas kilstelėjo įsivaizduojamą skrybėlę.
- Palauk, gal kur netoliese matei besiganantį baltą arklį, jei jį surasčiau, iki Meškiuko namų būtų visai netoli, - susisgrizbo Ežiukas.
- Nemačiau, bet žinau, kas giriasi dažnai juos matąs. Pasiklausk Hemulio, kuris gyvena Pilkojoj įlankoj. Tiesa, namie jo greičiausiai nerasi, paieškok „Prakiurusioj statinėj“.
- Ačiū. Gal vis dėl to nori šiąnakt stebėti žvaigždes?
- Neturiu suoliuko ir samovaro.
- Labai, labai gaila.
- Tai aš jau ir eisiu, - supratęs, kad pokalbis su keistuoliu gali užsitęsti, pasakė Muminukas. – Beje, saugokis Moros.
- Kaip pasakytų Zuikis, morkų bijoti nereikia, morkas reikia graužti, - sumurmėjo Ežiukas ir ištirpo naktyje.

*

Trolių mumių namo languose nedegė nė menkiausia švieselė. Panašu, kad į žiemos miego glėbį Muminukas įsiris paskutinis.
Mumis palypėjo prieangio laipteliais ir jau norėjo truktelėti laukujų durų rankeną, bet staiga persigalvojo. Juk, šiaip ar taip, namo parsirado sėkmingai: be Ežiuko dar buvo sutikęs Apuoką. Tas neskrido, bet krypavo takeliu ir kvailai ūbavo. Jiedu pasisveikino, Apuokas paklausė ar Muminukas nesutiko vieno tokio ežiuko. Muminukas atsakė, kad nesutiko, tiesa, jis neseniai kalbėjęsis su vienu Ežiuku, bet, nežinia ar tokiu, nes jis galėjęs būti kitas. Išgirdęs atsakymą, Apuokas, kurį laiką spoksojo juodai auksinėmis akių lėkštėmis, paskui keistai suūbavo ir nukrypavo sau.
Muminukas pasuko už namo ir atsidūrė sode. Nusprendė paskutinį sykį žvilgtelėti į Tėčio brangenybę. Krištolinis rutulys, ant pasostės, tebebuvo sodo viduryje. Juodas, kaip ir lapus numetusios obelys.
Muminukas prisiartino prie grožybės ir bandė rutulyje ką nors įžiūrėti. Labiausiai troško pamatyti keliaujantį Snusmumriką, paskui mintimis nuklydo į šiltą vasaros dieną, kuomet pievose plevena margaspalviai drugiai, o pačiam norisi sėdėti ant lieptelio ir letenomis makaluoti vandenį. Deja, rutulys buvo tamsus, kaip pasaulį apglėbusi rudens naktis.
Nenorėdamas lengvai pasiduoti, - Tėtis tvirtino rutulyje regėjęs nuostabių dalykų - Muminukas papūtė į krištolą šiltu kvapu. Kurį laiką nieko nenutiko, bet pagaliau gelmėse užgimė plazdanti kibirkštėlė. Muminukas papūtė dar sykį, ir kibirkštėlei sustiprėjus, letenėle nuvalė rutulio paviršių aptraukusią dulksną.
Snusmumriko šįkart nepamatė. Ir vasaros dienos. Pirma, ką rutulys parodė, buvo raudona rožė ir didelis tamsus bokštas, kurio papėdėje stovėjo savimi pasitikintis ir kažko ieškantis skrybėliuotas žmogus. Paskui Muminukas išvydo akmens labirintais skuodžiantį daugiakojį sutvėrimą. Įsižiūrėjus geriau, paaiškėjo, jog tai tikrų tikriausia, daugybę mažų kojyčių turinti skrynia. Ant jos sėdėjo žvaigždėtais ir mėnulėtais apdarais vilkinti žmogysta, kurios akys buvo išsprogintos, o burna plačiai pražiota. Tarytum smailiakepuris trauktų operos ariją, arba klyksmu skrynią ragintų, nuo tų prakeiktų ir čiuptuvais ginkluotų persekiotojų bėgti dar greičiau. Kuo pašėlęs lėkimas baigėsi, rutulys neparodė, nes jo viduje staiga atsirado ir ėmė didėti ugninė akis. Jos vyzdys buvo kaip katės, ir nors su katėmis Muminukas sutarė puikiai, ši akis jam visai nepatiko. Jos šnabždesys buvo labai negeras ir viltingai kviečiantis kažin ką sugrįžti.
Šiąnakt rutulys rodo nerimąstingus dalykus todėl, jog peršalo, nusprendė Muminukas ir nutapsėjo link prieangio. Tiesa, prieš pasukdamas už kampo, metė žvilgsnį atgal ir aptiko, jog rutulyje liepsnojančios akies nebėra, jis ir vėl buvo tamsus.
Atsidūręs virtuvėj, Muminukas suprato, jog naktinė iškyla jį gerokai sušaldė ir pažadino alkį. Deja, ruošiantis žiemos miegui, jį numalšinti pavyks tik spygliais, o kol kas galima išgerti čiobrelių ir ramunėlių arbatos.
Užkūrė krosnį, vaistažolių ryšulėlį aptiko pakabintą palubėje, o kol surado arbatinį, teko gerokai pavargti. Susiruošusi žiemos miego, Mama jį rūpestingai išplovė ir padėjo tolimiausiame bufeto kampe. Kai vanduo užvirė, Muminukas užplikė vaistažoles ir nusprendė, jog numalšinti alkį arbatos ir spyglių tikrai nepakaks. Trūks plyš, reikia pakabinti kelis šaukštelius uogienės, geriausia – aviečių.
Dėl visko kaltas Ežiukas, ir ne kitaip.
Muminukas kaltai parietė uodegos galiuką ir pravėrė sandėliuko duris. Pro virtuvės langą spingsojo mieguista mėnesiena, nusileisti kelis laiptelius žemyn šviesos pakaks.
Nusileidęs į podėlį, įsitikino, kad mėnesiena ne taip jau ir gelbsti. Laiptai apšviesti, bet šoniniuose praėjimuose viešpatavo šešėliai. Viskas dėl to, jog virtuvėje nešeimininkauja Mama, save tikino Muminukas. Kuomet į podėlius įsisuka rūpestingoji mumė, šešėliai ir neaiškumai kaip mat atsitraukia.
Sukaupęs drąsą, pasuko šoniniu praėjimu. Uogienės tolėliau kairėje. Apčiuopęs stiklainių eilę, čiupo pirmą pasitaikiusį ir grįžo į virtuvę. Stiklainyje buvo serbentienė. Muminukas suraukė nosį ir pasuko laiptais atgal. Šįsyk nuėjo iki sandėliuko pabaigos, mat prisiminė, jog skaniausias uogienes mama visuomet sustato ant tolimiausių lentynų. Tai buvo kažkaip susiję su juo pačiu ir likusiais namiškiais.
Pirštais braukdamas per stiklainius, Muminukas išsirinko „laimingąjį“ ir norėjo pasukti atgalios, kai staiga pajuto skersvėjį. Silpnas, šnerves pakutenęs vėjukas, sklido iš priekio. Pro tamsoje vos įžiūrimų durų tarpus.
Akimirka ir „laimingasis“ stiklainis vos nesudužo. Muminukas, uodega, jį spėjo sugauti visai palei grindis. Priekyje durų neturi būti! Bent jau nebuvo anksčiau.
Kiek prisiminė, kairysis sandėliuko praėjimas užsibaigdavo paprasčiausia siena iš kurios nepūtė jokie skersvėjai.
Muminukas pastatė stiklainį ant lentynos ir pasitrynė akis. Durų kvadratas neišnyko. Prisiartinęs prie durų, priglaudė prie jų delnus. Paprasčiausios medinės durys su rankenos bumbulu. Jį pasukus, paaiškėjo, kad šios neužrakintos. Mėnulio šviesa taip toli nesiekė, Muminukui buvo aišku tik tiek, kad durys atsivėrė į juodą, nežinia kur vedantį koridorių. Iš jo sklido šaltas pelėsių kvapas: taip atsiduoda kažkas labai sena ir apgaulingai lėta.
Matyt, Tėtis išgriovė sieną, bet įrengti naujo podėlio nesuspėjo. Muminukas pasvarstė, kad jei rastų, kuo pasišviesti, išvystų nebaigtą rausti urvą, iš kurio sienų kyšo šaknys ir sliekų uodegos. Mama ten nesukrovė jokių gėrybių, maklinėti po išraustas žemes tikrai neverta.
Suradęs kitos durų pusės bumbulą, aptiko prie jo prilipdytą popieriaus skiautę. Turbūt Tėčio ar Mamos paaiškinimas. Muminukas popierėlį nuplėšė ir sugniaužė saujoje.
Uždaręs duris, apgraibomis surado naują „laimingąjį“ stiklainį ir pasuko link mėnesienos apšviestų laiptų. Nugara kažkodėl bėgiojo šiurpo skruzdėlytės.
Virtuvėje paaiškėjo, jog šįkart atsinešė indelį mėlynių uogienės. Muminukas nusprendė, jog ši - niekuo neprastesnė nei aviečių, ir, užtvirtindamas apsisprendimą, sandėliuko duris užkabino kabliu.
Taip kur kas geriau.
Tuomet priėjo prie lango ir kelis sykius perskaitė, kas parašyta atsineštame popierėlyje.

„Brangus sūneli,

praėjimas pas tave beveik baigtas, beliko sutvarkyti kai kuriuos formalumus. Kitą pavasarį tikrai susitiksim. Tiesa, jei nenori taip ilgai laukti, gali nesigulti žiemos miego, bet paėjėti šiuo puikiu tuneliu į priekį, tuomet pasimatysim jau netrukus. Čia nereikės miegoti ir laukti pavasario, nes pas mus nėra žiemos. Tikrai, tikrai.
Laukiam atvykstant.
Būtų geriau, jei tai padarytum dabar pat.
Tučtuojau.
Iki greito.
Na?

Tave mylintys:
Kitas Tėtis
ir
KITA MAMA :)

P.S. Beje, jei pas mus iškeliausi dabar-nieko nelaukdamas-tučtuojau, neužmiršk pasiimti poros tau patinkančių sagų. Adatų nereikia – turim užtektinai.“

Kažkokios kvailystės, o ne raštelis su paaiškinimu. Tai vis mažosios Miu pokštai.
Įžeistas tokios apgavystės, Muminukas suglamžė popierėlį ir nušveitė į kampą. Metas gerti arbatą ir kabinti mėlynių uogienę. Šiais metais paskutinį kartą.
Įsitaisęs prie stalo, ėmė siurbčioti garuojantį skystimą ir šaukšteliu kabino uogienę. Vienas mėnesienos nušviestoje virtuvėje, pasijuto beveik suaugęs. Šią akimirką, kaip ir Tėtis, galėtų imtis memuarų. Juk tame nėra nieko sudėtingo. Tiesiog įsitaisai krėsle, žiūri į baltą popieriaus lapą ir rašai. Žodis po žodžio, juk taip?
Beje, labai gerai, kad užkabino sandėliuko duris. Taip kur kas jaukiau.
Įpusėjęs arbatą, Muminukas nusižiovavo. Štai ir miegas pasibeldė...
Kad tai vyksta iš tikrųjų, suprato ne iš karto. Tik tuomet, kai į laukujes duris ėmė ne belsti, bet neišauklėtai baladoti.
Muminukas vos nepaspringo. Kas čia vyksta? Tokiu laiku Mumių Slėnyje visi miega, nejau užklydo koks Hemulis ar Filifjonka? Prisiminęs Snusmumriką, Muminukas pašoko nuo kėdės kaip įgeltas. Nejau įvyko stebuklas ir draugas nusprendė peržiemoti trolių mumių namuose?
Atlapojęs duris, kurį laiką stypsojo be žado. Tai nebuvo Snusmumrikas, nei Ežiukas, nei Apuokas, ar Hemulis su Filifjonka. Ant slenksčio stovėjo aukštas barzdotas senis. Jis buvo užsimaukšlinęs smailią skrybėlę, vilkėjo pilką kelioninį apsiaustą, o ranka rėmėsi į lazdą, su kuria ką tik tvatino į duris.
Muminukas pamanė, jog priešais save regi mokslininką iš Observatorijos ant dantytojo kalno viršaus, bet paskui suabejojo. Svečias su savimi neturėjo nė mažiausio teleskopo, o be jo – koks jis žvaigždžių stebėtojas.
- Kuo galiu padėti?
- Pirma, turėjai palinkėti man labo ryto, - atsakė senis, o jo akyse žybtelėjo šelmiška ugnelė.
- Bet juk dabar naktis.
- A, tikra teisybė, tokiu atveju šią dalį praleisim.
- Kokią dalį?
- Rytinio pasisveikinimo.
- Man rodos jūs kažką sumaišėt.
- Oi, tikrai taip, išmaišiau. Aplinkines kalvas, slėnius, net prie jūros buvau, - senis mostelėjo įlankos pusėn. – Beje, apie jūrą, jos čia neturėtų būti.
- Tai aš ir sakau, jūs pasiklydot.
- Pasiklydau? Nori pasakyt, ne ten pataikiau?
Muminukas linktelėjo ir uoliai užrietė uodegėlę aukštyn.
- Šelmis, nori mane apgauti? – senis nusikvatojo ir priklaupęs uždėjo delną mumiui ant peties.
- Nieko nesuprantu.
- Kche, aš taip pat. Panašu, jog tikrai būsiu apsipažinęs.
- Pasakykit, ko ieškot, gal žinau, kur jį galima rasti. Štai Hemuliai ir Filifjonkos gyvena Pilkojoj Įlankoj, Snusmumrikas iškeliavo į šiltuosius kraštus, na, o Tėtis, Tėtis – savo kambaryje, jau miega žiemos miegu.
- Hemuliai ir Filifaikos, ne, ne tai, - burbtelėjo senis ir metė susirūpinusį žvilgsnį kažkur į krūmus. - Dabar tikrai matau, kad pasiklydom, gal nakčiai priimtum į svečius? Apšilę ir kiek pasistiprinę, tęstume kelionę toliau.
- Kodėl gi, prašom, užeikit, - gerą auklėjimą pademonstravo Muminukas.
Senis patenkintas linktelėjo ir atsisukęs į artimiausius krūmynus šaižiai sušvilpė.
Muminukas nusprendė, jog papuolė į plėšikų spąstus ir skubiai užsimerkė. Kuomet niekas nepradėjo kumščiuoti ir plūstis, surizikavo pramerkti vieną akį. Dabar priešais stovėjo ne vienas, o keliolika barzdotų senių. Skyrėsi tik jų ūgis, ginkluotė ir apsiaustų spalva.
- Susipažinimo dalį, ko gero, praleisim. Mūsų vardų tau geriau nežinoti, taip bus saugiau, - apdairiai pastebėjo lazdos nepaleidžiantis aukštaūgis. – Vadink mus medkirčiais.
- Gerai, prašom į vidų. Beje, aš Muminukas.
Nusiėmęs įsivaizduojamą skrybėlę, mumis pasitraukė iš tarpdurio.
Dusyk raginti nereikėjo. Medkirčiai kaip mat sugužėjo į šiltus namus. Muminukas suskaičiavo, kad jų trylika, keturioliktas buvo duris lazda daužęs senis. Prieškambaryje pakabinę žalius, raudonus, mėlynus, pilkus, rudus, baltus, violetinius, geltonus ir žydrus apsiaustus, naktiniai užklydėliai pabiro po pirmą trolių mumių namelio aukštą. Muminukas puldinėjo tai prie vieno, tai prie kito būrelio, tikrino, ar kas nesigviešia ko nugvelbti, bet svečiai elgėsi pagarbiai. Apžiūrinėjo ant sienų sukabintas šeimos nuotraukas, kiek apšilę patenkinti krenkštė ir kosėjo.
- Prašom į virtuvę, arbatos, - pakvietė Muminukas.
Kuomet visi į ją sugužėjo, virtuvėn nosies nebūtų įkišęs ir uodas.
Muminukas užkaitė arbatinį, o svečiai smalsiai nužiūrinėjo įduotus puodelius, tarytum situacija, kurioj atsidūrė, visiems būtų gerai pažįstama, bet, tuo pat metu, kažko beviltiškai trūktų.
- Prie arbatos neatsisakyčiau pyragaičių, - tarstelėjo vienas medkirtys.
- Su mėsa arba grybais, - išsprūdo kitam.
- O aš noriu kiaušinienės su kumpiu.
- Avienos kepsnys būtų pats tas.
- Teisingai, kai toks bjaurus oras, su pyragaičiais nėra nė ko prasidėti.
Netrukus virtuvė dūzgė kaip avilys. Mėgstamus patiekalus svečiai vienas per kitą vardijo su neslepiamu entuziazmu ir užsidegimu.
- Man labai gaila, bet Mama jau miega žiemos miegu, todėl teks tenkintis arbata ir uogiene, - pasakė Muminukas. – Tiesa, jei ir toliau taip triukšmausit, ji pabus...
Šurmulys pritilo.
- Mamos žadinti nereikia, - prabilo senis su lazda. – Vyručiai, apsieisim be kiaušinienės ir be kumpio.
- Bet...
- Bombu.. patylėk, - medkirtį storulį nutildė senis. – Nejau nė vienas nematot, kad ne ten pataikėm? Nejau nejaučiat, kad tai visai ne mūsiškė Karalystė?
- Kad jus kur troliai nujotų, sakiau, kad labai jau keistai dreskia nosies plaukus, o jūs: „apšerkšnijo, apšerkšnijo“! – staiga pašoko ilgabarzdis medkirtys. Jis buvo mažesnis už senį su lazda, bet, panašu, ne mažiau svarbi persona.
- Jei galima, ant jūsų draugų nejosiu, - pasakė Muminukas.
- Tau niekas ir neliepia, - atšovė ilgabarzdis.
- Ką tik liepėt, o aš esu trolis, tiesa - mumis, bet vis tiek nejosiu.
- Jeigu tu trolis, tuomet – aš elfas! Po paraliais, ir kaip iš čia išsikapstysim.
- Durino tautos karaliui taip elgtis nedera, - šelmiškai pastebėjo senis su lazda. – Kaip nors išsikapstysim, dėl mūsų bėdų šis mažylis tikrai nekaltas. Štai atsigersim arbatos, paragausim uogienės, o paskui bus matyt.
Tarsi patvirtindamas „mokslininko be žiūrono“ žodžius, pasigirdo užvirusio arbatinio švilpimas. Užsiplikius vaistažolėms, Muminukas išpilstė arbatą į svečių puodelius.
- Skystimas keistai kvepia, - pasakė vienas.
- Ir spalva šviesesnė.
- Kodėl į ją neįpylė pieno? – pasidomėjo trečias.
- Todėl, kad esam Kitoj Karalystėj. Užsičiaupkit ir gerkit, - pyktelėjo lazdos savininkas.
Muminukas nesuprato ir pusės tų mįslingų kalbų, bet jam ir nereikėjo. Juk aišku, kad naktiniai priklydėliai bekeliaudami gerokai sužvarbo, štai ir kalba nei šį, nei tą.
- Labai skani arbata, - pasigirdo tarp siurbčiojimų ir čepsėjimų.
- Visiškai pritariu.
- Neabejotinai.
- O kokia skani uogienė...
- Nė kiek ne prastesnė už verdamą Grafystėj.
- Tikrai taip. Tik keista, kad ir čia auga mėlynės.
- Aha.
- Geriau pagalvojus, visai nebloga Karalystė.
- Savotiška.
- Man kiek per šalta.
- Viskas su ja gerai, bet nepamirškit, kur liko mūsų auks.. malkos.
- Au.. malkos, malkos yra mūsų viskas.
- Tai jau taip. Geriau nė aš nebūčiau pasakęs.
- O tu ir nenorėjai, nes vienas baigei laižyti uogienę. Nejau nesupranti, kad saldumynai tau ne į naudą?
- Pažiūrėkit, koks taktiškas. „Ne į naudą“. Nevyniok į vatą – storas jis.
- Kas čia storas?
- Atleisk, norėjau pasakyti: galintis pasigirti dideliu apetitu.
- Taip jau geriau. Mano apetitas tikrai didelis.
- Pritariu, mačiau, didėliausias.
- Ką tu matei?
- Nieko, keičiam temą.
- Uogienės turim užtektinai, bet bus geriau, jei atsinešit jos patys, - pasakė Muminukas ir parodė į sandėliuko duris.
- Ar girdėjot, šių namų šeimininkas maloniai leido atsinešti kelis stiklainius uogienės, - tučtuojau pasigirdo įsakmus aukštojo senio balsas.
Medkirčiai susižvalgė, sujudo, ir atšovę kablį, podėlin vienusyk numovė keliese.
Muminukas sėdėjo ir svarstė, jog svečiai jau gerokai apšilo, jei jiems nereikėjo paaiškinimų, kodėl šeimininkas į sandėliuką pats nenusileidžia. Apniko jausmas, jog lazda besiramsčiuojantis senis permato jį kiaurai. Pagavo mumio nerimą ir, podėlin pasiųsdamas kelis kresnus medkirčius, tučtuojau išsklaidė.
Šitas dėdė – labai protingas, nusprendė Muminukas ir iš padilbų nužvelgė gelbėtoją. Tas sėdėjo prie stalo, gurkšnojo arbatą ir mįslingai šypsojosi.
Netrukus sandėliuko tarpduryje pasirodė vienas medkirtys. Rankom prispaudęs prie krūtinės, nešėsi aštuonis stiklainius uogienės.
- O kur kiti? – sunerimo Muminukas.
- Jaunimas nusprendė patikrinti, kas per skersvėjai traukia iš už tolimiausių podėlio durų, - atsainiai paaiškino barzdočius.
Patikinę, jog šeimininkas gali ilsėtis, svečiai ėmė virtuvėje šeimininkauti patys. Sėdintis arčiausiai krosnies, pakurstė ugnį, kitas iš šulinio atnešė vandens, įsitaisę prie bufeto, paėmė lėkštutes ir pripylė į jas uogienės. Paaiškėjo, kad šiokių tokių atsargų turi ir patys medkirčiai: ant stalo atsirado kepalas duonos, keistai kvepiančio sūrio ir vytintos mėsos.
Muminukas vaišių atsisakė, tik gėrė arbatą ir iš Mamos palikto dubens kabino spyglius. Žinia, jie ne tokie gardūs, bet padės užmigti žiemos miegu.
Jaukus virtuvės pasaulėlis prisipildė kalbų ir kvapų. Svečiai valgė, gėrė, paskui prisikimšo pypkes ir ėmė į palubes leisti dūmų ratilus. Geriausiai tai daryti sekėsi išminčiui. Jo išpučiami dūmai buvo ne tik skirtingų spalvų, bet ir įvairiausių formų. Štai didžiulis burlaivis, štai drakonas, štai trumpulis labai plaukuotom kojom, o štai ir trolis mumis. Išvydęs savo atvaizdą, Muminukas nesusilaikė ir ėmė ploti.
Pačiame pasisėdėjimo įkarštyje pasigirdo triukšmas iš podėlio. Laiptais į virtuvę pakilo trys, užkaborius kiek anksčiau patyrinėt sumanę medkirčiai. Atrodė įsiaudrinę, o rankose spaudė juodu skysčiu nutaškytus kardus ir kirvius. Pamatęs, kad vietoj akių pas juos didėliausios sagos, Muminukas aiktelėjo ir veidą paslėpė delnuose.
- Viskas gerai, gali atsimerkti, - pasakė išminčius.
Muminukas pakluso. Trijulė šypsojosi ir krutino antakius. Nebespaudžiamos, sagos viena po kitos krito žemyn ir barkšėjo ant virtuvės grindų.
- O ten iš tiesų buvo ką veikti, - pasakė vienas medkirtys ir saliutuodamas išmaukė arbatos puodelį. – Tunelio gale tikrai buvo įsitaisęs skersvėjis.
- Ir dar koks! – pritarė kitas. - Senas, lėtas, bet labai klastingas.
- Na ir? – susidomėjo išminčius.
- Šių namų šeimininkai gali būti ramūs, viena Šelobos dukterimi pasaulyje liko mažiau, - paaiškino trečias.
- Tu tik pamanyk, atsibastė į tokią tolimą Karalystę...
- Atsiprašau, kas ta Šeloba? – įsiterpė Muminukas.
- Viena pikta boba, nesvarbu. Ji dingo, ir į jūsų namus nebesugrįš, - paaiškino išminčius.
- Tikrai nesugrįš, mes ir tunelį užmūryjom, - įvertinęs situacijos delikatumą, patikino trečiasis medkirtys.
- Užmūryjot? Taip greitai? – išpūtė akis Muminukas.
- Mes šį darbą išmanom, patikėk.
- Bet jūs medkirčiai, o ne mūrininkai.
Kompanija susižvalgė.
- Kaip čia pasakius, mes - plataus profilio specialistai.
- Tuomet viskas aišku, - pasakė Muminukas, nors anaiptol nebuvo tuo tikras.
Sutvarkiusi reikalus su piktąja boba, trijulė prisijungė prie likusiųjų. Draugija papsėjo pypkes ir šnekučiavosi. Apie tolimus žygius ir pavojingus nuotykius, apie kalnus ir tai, kas po jais vyksta, apie auk.. malkų krūvas, ir tas krūvas sergstinčius ugnimi besispjaudančius padarus.
Muminukas klausėsi, apkvaitintas dūmų mažai tesuprato, bet jame ėmė busti nuotykių troškimas ir ilgesys. Tarsi šiąnakt būtų ne visai savimi ir ruoštųsi ne žiemos miegui, o didžiausiam gyvenimo nuotykiui. Toks pasikeitimas neprasprūdo pro išmintingojo senio akis. Jis tučtuojau liepė užgesinti pypkes. Tuomet medkirčiai išsitraukė arfas, fleitas, klarnetus ir ėmė groti.
Virtuve nuvilnijo nuostabios melodijos. Jų klausydamas, Muminukas pajuto prisilietimą kažko didingo, nuostabaus ir visiškai kitoniško.
Krosnyje žioravo žarijos, ant sienų svyravo barzdoti šešėliai, o mumį vis labiau lenkė miegas. Vienas paskui kitą, medkirčiai uždainavo:

Toli už miglotų kalnų atšiaurių
Į požemius, urvus, tarpeklius niūrius
Išvykstame auštant užburtojo auk.. malkų,
Taip slėpto giliai ir toli nuo žmonių.
...

Muminukas klausėsi išsižiojęs. Jei šią akimirką išminčius būtų jo kai ko paprašęs, būtų sutikęs nedvejodamas. Pamiršęs žiemos miegą, iškeliautų su medkirčiais. Į tolimas ir miglotas šalis, kur klesti žygiai ir nuotykiai. Juk nuotykiai svarbiausia, ar ne?
Bet senis nepaprašė. Tik dar ilgai skambėjo darniu choru traukiama paslaptinga senovinė daina. Galiausiai pasislėpė mėnuo ir užgęso žarijos, Muminukas užmigo.

*

Kambaryje tvyrojo tyla. Sieninis laikrodis rodė patį viduržiemį ir Muminukas nusižiovavo. Į viršų pakilo garų debesėlis. Gerai, kad po antklode šilta, bet jei dabar pats viduržiemis, kodėl jis pabudo?
Muminukas nenoriai išsirito iš patalų ir nuėjo prie lango. Laikrodis nemelavo. Stiklo kraštus rėmino šerkšnas, o į tolį besidriekiantis slėnis skendo pusnyse. Sunkios sniego kepurės dabino net ir didžiausių eglių viršūnes. Iš pilkai juodo, pasaulis pavirto balta pasaka. Gražia, bet gniaužiančia kvapą.
Turbūt prisikimšau per mažai spyglių, todėl ir pabudau, nusprendė Muminukas. Nenuostabu, kuomet virtuvėje įsitaiso šitiek keistas istorijas porinančių medkirčių...
Prisiminęs svečius, puolė į virtuvę. Prieš medkirčiams iškeliaujant, reikia užkaisti bent arbatos. Gėda, ir kaip jis galėjo šitaip pramiegoti?
Atskubėjęs į Mamos karaliją, negalėjo patikėti savo akimis. Virtuvė buvo tuščia ir sutvarkyta. Jokių neišplautų arbatos ir uogienės puodelių. Krosnyje – nė saujos pelenų ir nuodėgulių, o arbatinukas ten, kur jį žiemai įkurdino Mama, tolimiausiame bufeto kampe. Muminukas truktelėjo nosimi, bet neužuodė nė menkiausio pypkiavimo kvapo.
Negali būti, nejau viskas prisisapnavo?
Nenorėdamas tuo patikėti, aplakstė visus kambarius. Išminčiaus ir medkirčių niekur nebuvo. Tuomet stalčiuje susirado žvakigalį, uždegė ir atlapojęs sandėliuko duris, ryžtingai nutapsėjo laiptais žemyn. Kairiojo praėjimo gale durų nebuvo. Kad ir kiek plevenančia liepsnele vedžiojo palei sieną, Muminukas neįstengė įžiūrėti jokių naujai sudėto mūro pėdsakų. Tik vienodas seno akmens raštas ir voratinklių draiskanos.
Sapnas, tai tebuvo žiemos miego sapnas. Muminukas sugrįžo į virtuvę ir susirado dubenį su spygliais. Atsisėdęs ant kėdutės, ėmė kabinti likučius ir ilgesingai stebeilyjo pro langą.
Nuotykiai, bent jau žiemą, nutinka tik sapnuose. Štai prisikimš pilvą ir eis miegoti. Bene susapnuos ką įspūdingo ir gražaus, iki pavasario dar daugybė laiko.
Mintis nutraukė šlamėjimas ir krebždesys. Muminukas nužvelgė grindis, bet pelės nepamatė. Paaiškėjo, kad trukšmas sklinda iš kamino. Į krosnies ugniakurą pabiro sniegas. Turbūt šiltesnės vietos pasiieškoti sumanė šarkos.
Šlamesiai sustiprėjo, kažkas čyptelėjo, galiausiai į krosnį įkrito nedidelė pelėda. Balta kaip sniegas, juodais taškeliais išmargintais sparnais ir viršugalviu.
- Vargšelė, lauke turbūt labai šalta.
Pelėda sučypė ir papurtė plunksnas.
- Sakai, gelbsti šilti apdarai, o mes, va, žiemą miegam.
Paukštis mirktelėjo savo hipnotizuojančiomis akimis, palenkė galvą ir snapu ėmė naršyti ties nagais. Paskui išskleidė sparnus, praskrido ties Muminuko galva ir šovė atgal į krosnį.
- Gero kelio, - palinkėjo mumis ir pakabino saują spyglių.
Užčiuopęs kai ką netikėto, Muminukas pažvelgė į dubenį. Ant spyglių gulėjo vokas. Akivaizdu, kad laišką praskrisdama numetė pelėda.
Atrodo, nuotykiai tęsiasi, apsidžiaugė trolis ir voką atplėšė. Deja, tespėjo perskaityti: „HOGVARTSO BURTŲ IR KERĖJIMO MOKYKLA“, kuomet virtuvėn įsiveržė jau matyta pelėda ir pačiupusi laišką snapu, vėl pranyko kamine.
Muminukas atsiduso ir patraukė pečiais. Nuotykis baigėsi nespėjęs nė prasidėti. Skaudu, bet nieko nepadarysi.
Dar sykį grybštelėjęs spyglių, tučtuojau pašoko iš vietos, o indas barkštelėjo ant virtuvės grindų. Pelėda atėmė laišką, bet paliko kažkokį sumedžiotą žvėrelį. Palinkęs ties pabirusiais spygliais, Muminukas ėmė ieškoti kokio pelėno ar voveraitės.
Nieko panašaus neaptiko. Ant grindų gulėjo į ritinį susuktas pergamentas ir odinis kapšelis. Tai jį apčiuopęs, palaikė pelėdos medžioklės grobiu.
Krūtinėje kunkuliavo smalsus nerimas, bet paliktų daiktų tyrinėti Muminukas neskubėjo. Padėjo juos ant stalo, o pats ėmėsi šluoti grindis. Pelėda ir vėl kažką supainiojo, tuojau atplasnos ir pasiims, ką palikusi. Šįkart neatplėštus.
Šluodamas spyglius, Muminukas savimi didžiavosi. Skaityti svetimus laiškus labai negražu.
Bet taip norisi!
Praėjo kiek laiko ir pabirę spygliai buvo sušluoti. Pelėda nesirodė. Muminukas makalavo kojomis ant kėdutės ir atkakliai spigino į pergamentą bei kapšelį.
Negalima.
Pelėda neatskrido nei po valandos, nei po dviejų.
Nevalia!
Muminukas tebekovojo su smalsumu ir sėdėjo virtuvėje. Tuojau, tuojau atskris.
Pelėdos vis nebuvo.
Kuomet už lango ėmė tirštėti sutemos, Muminukas pasidavė. Čiupo lauktuves, pribėgęs prie krosnies sušuko: „pati kalta, man metas miegoti“ ir nubėgo į savo kambarį.
Užtrenkęs duris, klausėsi ar neišgirs plasnojimo. Koridoriuje buvo tylu. Tuomet Muminukas atsisėdo ant lovos ir išvyniojo pergamentą. Jame buvo parašyta:

„Mielas Mellon Drauge,

visų pirma, noriu draugijos vardu atsiprašyti už netikėtą naktinį įsiveržimą ir nemandagų, kai kurių mūsiškių elgesį. Kas buvo, tas buvo, tuo labiau, kad apie mirusius gerai, arba nieko jie kaltes išpirko su kaupu. Esam nepaprastai dėkingi už suteiktą prieglobstį ir atokvėpį nelengvame žygyje. Čia derėtų paaiškinti, kad Taviškis svetingumas mums buvo ne šiaip malonus ir atsitiktinis, bet nepaprastai svarbus, ieškant kelių į savąją Karalystę. Jei naktiniams priklydėliams nebūtum atidaręs durų, dar ir dabar klaidžiotume Tavosios Karalystės vieškeliais ir nežinia kuo viskas pasibaigtų.
Kuomet užmigai, nykš medkirčiai dar ilgai traukė dainas apie auk malkų krūvas, o aš mintyjau apie keistąsias duris tavo Mamos podėlyje. Užgimus vienai idėjai, su nykšmedkirčiais ėmėmės ją tikrinti. Varstėm visas Tavo namuose esančias duris, - gali būti ramus, nepažadinom nė vieno namiškio, tuo labiau, nepasisavinom nė menkiausio mažmožio – kol, galiausiai, mums pavyko. Pradarę drabužinėje stovinčios spintos duris, aptikom praėjimą į vieną Žiemos Sukaustytą Karalystę. Vos į ją įžengę, pajutom, kad esam teisingame kelyje. Mums laužė kaulus ir niežtėjo tarpumenčius, pasitelkęs burtus kai kuriuos sugebėjimus, išsiaiškinau, kad Žiemos Sukaustytos Karalystės Valdovas yra ne šiaip sau Valdovas, bet - artimas Mūsų Žemių Valdovo draugas. Į tolesnius paaiškinimus nesileisiu, pasakysiu tik tiek, kad iš Žiemos Sukaustytos Karalystės, kelią į savąją atradom ganėtinai lengvai. Tiesa, prieš tai apsilankėm pas svetingą bebrų šeimyną ir pas keistoką ožį, fauną misterį Tumną.
Beje, pats spintoje labai nenaršyk, abejoju, ar praėjimas dar neužsivėrė, tuo labiau, kad Jūs, troliai Mumiai, negalite ilgai kęsti šalčio ir žiemą miegate.
Taip pat gali būti visiškai ramus dėl durų, kurias nykš medkirčiai užmūryjo podėlyje. Su Viena Pikta Boba reikalai iš tiesų sutvarkyti. Na, Mūsiškėj Karalystėj - dar ne, Piktų Bobų turim užtektinai, bet Tavęs ir Tavo artimųjų jos nei matys, nei regės. Šitai pažadu ir garantuoju, arba aš joks Majaras, mokslininkas be žiūrono, senis su lazda išminčius.
Šis laiškas Tau gali atrodyti nerišlus ir keistas, bet, patikėk, kelią namo mes iš tiesų suradom, kaip ir penkioliktąjį žygio dalyvį, kuris iš pradžių nenoriai, bet visgi prie mūsų prisidėjo, o galiausiai istorijoje suvaidino ir jam skirtą svarbų vaidmenį. Dar daugiau, mažylis laikėsi puikiai, daugybę kartų gelbėjo medkirčių kailius bei viršijo visus mano lūkesčius. Tiesa, žygiui pasibaigus, dėl jo mane ėmė kankinti tam tikros abejonės ir įtarimai, bet kol kas tai tik spėlionės, reikės kai kuriuos aspektus patyrinėti atidžiau.
Galbūt keista, kad vos palikę Tavąją Karalystę, spėjom surasti savąją ir dar pabuvoti daugybėje nuotykių, bet taip yra iš tiesų. Skirtingose Karalystėse laikas bėga nevienodai.
Dar sykį dėkojam už suteiktą prieglobstį ir vaišes. Arbata ir uogienės buvo labai skanios. Nė kiek ne prastesnės, nei vieno jomis vaišinusio Ežiuko. Na, kuomet buvom pasiklydę ir sutikom stebėti žvaigždes.
Šilto ir jaukaus žiemos miego. Pasimatysim? Sėkmės.

Nuoširdžiai,
G. Pilkasis (kol kas), arba Išminčius.

P.S. Beje, linkėjimus Tau perduoda ir B. B., kuriuo iš pradžių palaikėm tave patį. Sako, kad uogienė išties labai skani (perdavėm jam stiklainį, kurį Bombu vienas medkirtys slapčia pasiėmė iš tavo namų).

P.P.S. Vos nepamiršau, prie laiško šį bei tą pridedu. Kaip dėkingumo ženklą, laikinam saugojimui. Prašau suprasti mane teisingai, atėjus metui daiktus reikės grąžinti, bet kol kas gali jais pasidžiaugti.“

Čia laiškas baigėsi. Muminukas jį perskaitė dar kartą. Tekstas išties buvo keistas ir vietom nesuprantamas, bet mumis dėl to nekvaršino sau galvos. Ko gero, senis su lazda jį rašė persišaldęs, todėl mintys ir susidėliojo taip padrikai. Ir vis dėl to, tai buvo ne sapnas. Muminukas plačiai nusišypsojo ir atrišo kapšelį.
Netrukus delne laikė ir kaip užkerėtas žiūrėjo į didėliausią daugiabriaunį kristalą.
Štai jis, tikrasis GROŽIS.
O kaip būtų puiku, jei tokių kristalų turėtų ne vieną!
Akimirkai prisilytėjęs, keistas aštrus troškimas atsitraukė. Gal todėl, kad Muminukas nebuvo medkirtys.
Kažkas dzingtelėjo ir nusirito grindimis. Supratęs, kad iš kapšelio iškrito dar viena dovana, mumis riedulį greit pavijo ir prispaudė koja. Pakėlęs radinį nuo grindų, pamatė, kad tai viso labo neišvaizdus žiedelis. Su stebuklinguoju kristalu nėra nė ko lyginti, bet ką jau čia.
Muminukas susuko pergamentą, paslėpė po pagalve, ir nėrė po antklode. Dar ilgai gėrėjosi apvalainu kristaliniu akmeniu, spaudė jį prie krūtinės, o neišvaizdusis žiedelis pūpsojo ant dešinio nykščio. Kuomet Muminukas užmigo, pro langą žvelgė naktis, o ant slėnį užklojusių sniego patalų lėtai krito didžiulės snaigės.

*

Tą naktį žvaigždžių nesimatė, nes dangų aklinai užtraukė sunkūs pilki debesys.
- Gulkis, pažiūrėk, koks puikus lapų guolis, - pasakė Snusmumrikas.
- Meškiukas į jį pridėtų daugiau eglišakių.
- Aš ne Meškiukas.
- Matau, - įsitaisęs greta naujojo draugo, atsiduso Ežiukas.
Snusmumrikas susirado armonikėlę ir ėmė groti. Lopšinė Ežiukui patiko.
Gerokai po vidurnakčio, palapinėje pasigirdo klyksmas. Snusmumrikas išpuolė laukan ir dengdamas spyglių sužalotas vietas, neatsigręždamas pasileido per sniegą tolyn. Vargšelis paliko ne tik mantą, bet ir šauniąją armonikėlę.
Nemalonus nutikimas Ežiuko nepažadino. Sapne jiedu su Meškiuku gurkšnojo arbatą ir šnekučiavosi, kabino aviečių uogienę ir gėrėjosi aukštybėse mirgančiomis žvaigždėmis. Juk kas gali būti geriau?

Author:  nemezide [ 2012-02-09 0:40 ]
Post subject:  Re: BE TAISYKLIŲ. Neskirti pasimatymai (Auksinis ruduo)

Snusmumrikas absoliuciai nejuokingas ir ne vietoj. Fui. Ismesti!

Visa kita super +10

Author:  koord. [ 2012-02-09 0:54 ]
Post subject:  Re: BE TAISYKLIŲ. Neskirti pasimatymai (Auksinis ruduo)

Labai atsiprašau autoriaus, dėl tech. problemų negaliu padaryti perbrauktų žodžių (gal gijas padarys), tai gražiai paraudoninau tuos žodžius, kad kas jau skaitė, galėtų lengviau rasti.

Primenam nemezidei, kad šita pakraipa fanfikuose ganaaa ryški, tiesa, kiek ji tinka Snusmumrikui ir jo porai, aišku, kiekvieno reikalas spręsti:D

Author:  nemezide [ 2012-02-09 1:01 ]
Post subject:  Re: BE TAISYKLIŲ. Neskirti pasimatymai (Auksinis ruduo)

kokia "sita" pakraipa? geju kaip prievartautoju, kelianciu pavoju visiems "normaliems" vyrukams, stereotipo, paimto tiesiai is "nasha rasha", pakraipa? o.O

Author:  koord. [ 2012-02-09 1:09 ]
Post subject:  Re: BE TAISYKLIŲ. Neskirti pasimatymai (Auksinis ruduo)

Vaje, koordinatorius prievartos ir keliamo pavojaus nepastebėjo, tik atsekė vieną skyrelį (http://en.wikipedia.org/wiki/Fan_fictio ... l_pairings).

Diskusijose, tikiuosi, toliau dalyvaus autorius, forumo dalyviai ir teisėjai, kol nereikia nieko baninti, leiskite pasišalinti.

Author:  bangis [ 2012-02-09 21:19 ]
Post subject:  Re: BE TAISYKLIŲ. Neskirti pasimatymai (Auksinis ruduo)

Iš esmės - neblogai. Yra perlų. Yra ir tokių momentėlių, už kuriuos autorių labai norėčiau pagirti.
Minusas: iš mano varpinės žvelgiant - truputį "per". Tokio tipo kūriniui per ilgas, per daug plačiai užgriebta. Nors parašyta gerai, bet susidomėjimo skaitant kreivė panaši į daug daug "M" raidžių.
MMMMMMMMMMM, jei suprantat, ką čia nušneku :)

Author:  sylvanies [ 2012-02-10 14:16 ]
Post subject:  Re: BE TAISYKLIŲ. Neskirti pasimatymai (Auksinis ruduo)

paskutines pastraipos tikrai nereikia, kas pradzioj suprato, tas suprato, kas ne - tam ir nereikejo. :) o visa kita, net jei ir ilgoka - susiskaite laaaabai super smagiai. aciu!

Author:  raww [ 2012-03-21 23:28 ]
Post subject:  Re: BE TAISYKLIŲ. Neskirti pasimatymai (Auksinis ruduo)

Patiko. Labai gerai atkartotas "Trolio Mumio" stilius. Bent jau pradžioje :)
Ir Snusmumrikas visai netrukdė :)

Page 1 of 1 All times are UTC+04:00
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Limited
https://www.phpbb.com/