Forumas.Fantastika.lt

It is currently 2024-03-28 21:31

All times are UTC+04:00




Post new topic  Reply to topic  [ 1 post ] 
Author Message
PostPosted: 2013-03-10 20:41 
Offline
User avatar

Joined: 2007-05-31 18:16
Posts: 305
Location: Kaunas
Antrasis konkurso kurinys

Autorius Spurga


Alchemikas ir Slibinas

- Pone, jie slėnyje įkasė rastą ir pririšo prie jo ne ką kitą, o pačią princesę!
- Kvailiai! Juk buvau liepęs elgtis kitaip. Ir kodėl jie klauso to asilo patarimų? - sugriaudėjo alchemikas.
- Na, jis juk patsai Merlinas.
- Merlinas, šmerlinas. Pasityčiojimas iš legendos, o ne burtininkas jis. Vietoj to, kad pats nugalėtų slibiną. Siūlo jam kyšį kaip pasakose... Slibinas gi aiškiai perdavė savo reikalavimus.
Alchemikas priėjo prie savo eliksyrų stalo. Ir pradėjo apžiūrinėti buteliukus. Kažką pilstyti. Tada pakėlęs akis piktai metė:
- Tai ko laukiat? Paruoškit. Eisim pasiimti princesės. Gerai, jog esu pasiruošęs nenumatytiems kvailių veiksmams...
- Taip ir eisime, tiesiog atsivesti?
- Taip, tu ir aš, vieni ir neginkluoti! Asilas. Aišku, kad ne. Padarysim viską kaip visada. Pagal procedūrą.
---
Sunkūs, pilki, greitai dangumi skriejantys debesys buvo nusidriekę visoje padangėje.
Princesė verkė. Maldavo. Šaukėsi pagalbos. Galiausiai, atrodo, tiesiog pasidavė. Ją paliko vieną. Nieko nebuvo netoliese. Visi bijojo.
Prabėgo visas rytas ir nieko neįvyko. Kiek gi jai čia reikės kaboti?
Burna išdžiūvo. Pasijuto alkis. Rankas nutrynė virvės. O atrodo, dar tuoj ir lis.
Su pastarąja mintimi pradėjo kristi maži lietaus lašai. Labiau dulksna nei lietus.
Po keleto minučių pasigirdo griaustinis. Sudrebėjo ir žemė. Garsas artėjo. Princesė pravirko dar kartą. Ir štai tolimajame slėnio krašte ant kalvos pasirodė Jis. Dydžių prilygstantis iki pusės gynybinio pilies bokšto. Kojos ir galva žvilgėjo geležimi. Visas tiesiog garavo ir rūko, sudarydamas nediduką debesį aplink save.
Kas per kvailys sutiko nukalti šarvus padarui, jog jis taptų dar galingesnis? Dar nepažeidžiamesnis ir visi galėtų dar labiau jo bijoti? Turbūt toks pat kaip ir jos tėvas, kuris įsakė ją čia palikti.
Padaras iš lėto apsidairė. Sunkiai, gal labiau nerangiai žengė žingsnį kalvos papėdėn, tada antrą ir šoko į orą. Išsiskleidė didžiuliai tamsios odos sparnai. Nėkart nesuplasnojęs jis nusklendė link princesės. Nusileido su tokiu greičiu, jog kojos išarė keletą metrų žemės. Žengė dar vieną žingsnį link princesės. Aukštai iškėlė galvą ir suriaumojo. Neįmanoma suprasti, ar tai piktą lementis juokas, ar įtūžio riaumojimas nuaidėjo per visą padangę. Vėl pažvelgė į princesę ir spjovė ugnies kamuolį.
---
- Jos ten nėra. Radome tik skylę, kur turbūt ji buvo pririšta. Slibino pėdsakus ir išdegintą pievą aplink.
- Velnias, pavėlavome, - ištarė riteris žvilgančiais šarvais.
- Ką dabar darysime?
- Josime į pilį pakalbėti su karaliumi. Paklausime, ką tas senas kvailys mano taip darydamas.
---
- Labas, malonu, jog nusprendei sugrįžti pas mus, - ištarė lyg ir pažįstamas balsas.
Princesė pabandė apsidairyti. Vietas, kur buvo virvės, be galo maudė. Pamatė jį. Iš pradžių pagalvojo. jog tai Merlinas vis dėl to atėjo ir išgelbėjo ją. Tačiau greit sumojo, jog čia ne tėvo burtininkas. Tai buvo Alchemikas. Barzda ir panašus apdaras, bet be tos kvailos burtininko kepuraitės. Kokie jie panašūs...
Alchemikas, kuris pasirodė karalystėje neužilgo paskui slibiną. Ir pasiūlė arba jam sumokėti beveik tiek pat aukso, kiek reikalaujas pabaisa už jos galvą, arba paklusti reikalavimams ir taip išvengti didesnių nemalonumų.
- Kur aš?
- Saugioje vietoje.
- Kaip aš čia atsidūriau?
- Aš įsakiau tave čia paguldyti.
- Kodėl aš vis dar gyva? Kur slibinas? Kas išvis atsitiko?!?
- Ramiau, ramiau. Po vieną klausimą vienu metu. Pirmiausiai suprask, tu gyva, sveika ir saugi. Manau, tau yra ką išgirsti ir bus apie ką pamastyti. Slibinas nukeliavo į sostinę. Perėjo pagrindine gatve. Miesto aikštėje paskelbė, jog jei negaus savo aukso, sudegins pasėlius. Ir žinai, kas tada įvyko?
- Kas?? Tėvas atėjo su riteriais ir jie jį nugalėjo?
- Ne. Jis užsidarė pilyje su visomis pajėgomis ir net nepasiuntė pagalbos žmonėms. Slibinas nužygiavo iki pilies. Išvertė vartus. Sudegino sargybą. Tuomet pats galingasis (pastarasis žodis buvo ištartas su juntama pašaipa) Merlinas savo rankomis padėjo tempti auksą slibinui. Šis jį pasiėmė ir išėjo. Ne nuskrido, bet išėjo. Vizgindamas uodega. Perėjo miestą. Ir tik tada išskleidė sparnus. Niekas taip ir neišdrįso jam nieko padaryti.
- Aš noriu namo. Turi mane nugabenti į pilį. Tėvas tau atsidėkos, jog mane išgelbėjai.
- Ne.
- Kaip tai ne?!? Tu privalai mane ten nugabenti. Aš tau įsakau!!
- Nebėra kur tavęs gabenti...
---
Virš jų galvų praskriejo slibinas. Keletas karių paleido strėles jo link. Bet šis net nesiteikė atkreipti dėmesio į juos.
Nuo kalvelės matėsi visas kelias, kuriuo pražygiavo pabaisa. Tiesiai per miestą iki pilies. O pilis atrodė kaip po mūšio.
- Atrodo, lyg būtų ėjęs. Kam jam tai? Juk skraidyti irgi moka.
- Baugino žmones. Ar tiesiog tyčiojosi. Jis nuėjo, ir niekas neišdrįso pasipriešinti. O juk slibiną galima nugalėti, kai jis ne padangėje... Jis tiesiog pasityčiojo.
- Kažkas joja link mūsų. Iš vėliavos panašu, jog vietinis grafas.
---
- Kaip tai nėra? - princesė perbalo.
- Na, skrisdamas mačiau kaip grafas atžygiavo prie miesto su savo pajėgomis.
- Grafas? Jis atėjo padėti! Tik pavėlavo.
- Ne. Mačiau jį ir iš ryto. Jis laukė, kol įvyks tai, kas ir įvyko. Dar į miestą atvyko vienas riteris su savo svita. Jei grafas protingas, jau sudarė su juo sąjungą. Išgelbėti žmones nuo neteisybės ir apginti juos. Apginti patiems, nes karalius dreba dėl savo sėdimosios. Dreba taip, jog vienturtę dukrą atidavė pabaisai.
- Ką tu nori tuo pasakyti? - nors ir matėsi, kaip ji tvardosi, bet balsas buvo spigus.
- Tavo tėvas jau turbūt nebe karalius. Netgi kažin ar gyvas žmogus. Kaip ir jo galingasis burtininkas. Nors pastaruoju gal dar jis pats pasirūpinti spėjo.
- Bet juk tai maištas ir išdavystė. Jiems tai nepavyks.
- Kas nepavyks? Grafas atėjo su kariauna apginti žmonių. Kilnusis riteris prisijungė. Kai pasirodė slibinas, karalius pasislėpė. Manau, žmonės jau pasirinko, ką palaikyti.
Princesė pradėjo tyliai kūkčioti.
- Pailsėk. Susitiksime prie vakarienės stalo, - nieko daugiau nesakęs ir nebekreipdamas į princesės bandymus vėl suformuluoti klausimą, išėjo.
---
- Atleisk, kad vėluoju. Užtrukau. Teko susitikti su naujuoju karaliumi. Verslas, supranti.
- Naujuoju karaliumi? - tai nuskambėjo labiau kaip atodūsis, o ne kaip klausimas.
- Ech, ir vėl perdegęs maistas. Mane supa vieni kvailiai, tetinkantys dėžes nešioti, o į tokį darbą virėjos gi nepasiimsi..
- Gal savo laboratorijoje turite kokių prieskoninių žolelių? Kai kurios jų juk gali ne tik šviną, bet ir maistą auksu versti.
- Švinas į auksą, o kad tai būtų taip lengva... tu ką nors nusimanai apie prieskonius? - alchemikas kilstelėjo antakį.
- Mano kambarinė nusimanė, jos motina buvo virėja. Augdama žaisdavau virtuvėje. Šį tą pamačiau, šis tas liko galvoje.
- Na, galim pabandyti. Einam, pažiūrėsim.
Jie išėjo iš nediduko valgomojo. Nors lyginant su viskuo, ką čia ji spėjo pamatyti, jis buvo didžiausia patalpa.
Jie patraukė siauru koridoriumi, kurio sienos buvo medinės ir lyg dar iš kažko. Bet ne akmeninės. Keistos. Žengė pro dar vienas duris. Už jų buvo aklinai tamsu. Pasijuto daug vėsesnis oras ir atsirado erdvės pojūtis. Alchemikas paėmė ją už alkūnės ir nusivedė. Po keleto minučių pasirodė deglų ir žvakių šviesa.
- Kur mes esame?
- Mano laboratorijoje.
- Ar ji požemyje?
- Šiuo metu taip.
Priėjus arčiau pasimatė keletas stalų. Ant jų stovėjo galybė buteliukų ir keisčiausių prietaisų. Visa laboratorija buvo didžiulėje oloje. Tolėliau stovėjo milžiniška medinė statinė. Labiau net kubilas. O vanduo jame net burbuliavo.
- Štai čia turiu visokių vietinių žolelių. Pažiūrėk, gal kas nors tiks.
- O kas kubile?
- Darbas, nejau nori žinoti mano baisias paslaptis? - jis mirktelėjo jai. Bet kaži kaip liūdnai.
Apsimetusi, jog žengia link nurodyto stalo, ji prišoko prie kubilo. Ir vos suturėjo skrandžio turinį.
- Geriau pasitrauk! Viską reikės pradėti iš naujo, jei tai sugadinsi.
- Ar ten tas šlykštynė? Tas, per kurį aš pas tave, o mano tėvas neteko sosto.
- Galima sakyti ir taip.
- Kaip suprasti "taip"? - piktai išrėžė ji.
- Tai slibino galva. Ir ji keliaus Karaliui kaip įrodymas, kad darbą padariau. Gaus tik tai. Visa kita, kaip visada, sakysiu, jog reikalinga man. Jie visi džiaugiasi galva ir paprastai lieka patenkinti.
- Čia ne pirmas slibinas, kurį nugalėjai?
- Ne, ne pirmas.
- Kaip tu tai padarei?
- Grįžkime prie stalo, maistas atauš.
- Aš noriu žinoti!
- Papasakosiu. Bet ne čia. Einam. Tau reikia daug ką išgirsti.
Ji dėbtelėjo į jį piktai. Bet baigusi rinkti prieskonius sutiko eiti atgalios.
- Kaip tu aklinoje tamsoje matai kelią?
- Eliksyras.
- O tu neiškalbus, kaip matau.
- Dar nenusprendžiau, kiek tau pasakysiu.
- Ar galėčiau ir aš gauti to eliksyro, juk vėl eisime į tamsą.
- Ne. Kol kas ne.
Grįžtant atgal juos pasitiko deglų šviesa. Alchemikas giliai atsiduso ir suburbėjo:
- Kaip ne laiku. Nuo pat atvykimo į šį užkampį viskas vyksta ne laiku...
- Kas ten, ar mums gresia pavojus? - ji tvirčiau įsikabino į jo ranką pajutus, jog jis stabtelėjo.
- Tau – priklausys nuo tavęs pačios. Man – taip... - ir žengė tvirtą žingsnį link šviesos.
Priėjus arčiau pasimatė visas paveikslas. Didžiulis padaras, atrodo, miegojo urve. Metalinėse kojose atsispindėjo deglų šviesa. Snukis nusuktas į kitą pusę, bet šalmas tas pats. Vienas sparnas ištiestas. Aplink jį buvo būrelis žmonių. Kažką darė.
Princesė turbūt norėjo surikti, bet pasigirdo tik spygtelėjimas. Matyt, pabūgo pažadinti pabaisą.
- Ar jo galvą ten verdi?
- Ir taip, ir ne.
- Bet aš mačiau. Pala, kodėl atrodo, jog šitie vyrai jį gydo. Kaip suprasti – ir taip, ir ne? Išvis, kas čia vyksta?
- Eime, papasakosiu viduje.
- Viduje?
Ir jis parodė ertmę šone, pro kurią jie turbūt išėjo. Slibino šone.
Pagaliau princesės akyse užsidegė suvokimo kibirkštis.
- Galva ir jo, ir ne jo. Vyrai jį tvarko. Paprastai to pakanka. Šįryt skridau, - ji burbėjo praėjusių pokalbių frazes sau po nosimi.
- Jis tavo! - sustugo ji atšlydamas nuo alchemiko.
- Taip.
- Tu niekše. Tu jį užsiundei ant mūsų karalystės. Per tave mano tėvas neteko sosto ir galvoja, jog aš žuvusi.
- Nebegalvoja, - teištarė jis ir viena ranka ją apglėbė taip stipriai, jog ji net sudejavo.
- Eime prie stalo. Pasikalbėsime.
---
- Tai sakai, jog slibinas netikras? – pagaliau ji vėl prabilo.
- Na, jis vaikšto. Alsuoja ugnimi. Sklendžia, kai tinkama situacija. Atrodo didingas ir yra pakankamai stiprus išgriauti apdegusius pilies vartus.
- Ir su kokia magija tu jį valdai?
- Su savo magija. Magija, kuri prieinama beveik kiekvienam. Tereikia jos išmokti. Tai vadinama mokslu.
- Tai slibinas tėra mašina?
- Taip. Mašina. Jei taip paprastai nori sumenkinti tai, kas čia yra.
- Bet juk jis atvyko ir pareikalavo grobio.
- Kiekvienas uždarbiauja, kaip išmano.
- Tai apiplėšimas.
- Kitas ateina į kraštą su armija ir pasiima ko nori. Ir dar kraštą nusiaubia.
- Tu niekšas. Ir žmogžudys. Kiek žmonių pražudei. Kiek miestų sudeginai.
- Ne tiek ir daug, kaip tu galvoji. Žodis greitas, o greitėdamas dar ir didėja. Negi dauguma valdovų pripažins, jog pridėjo į kelnes ir susimokėjo iš karto. Ne. Jie pasakos apie sudegintus miestus. Išžudytus žmones. Bent taip bando save pateisinti. Be to, beveik visada sumoka ir man. Tuomet gauna savo trofėjų. Visada giriasi mūšyje nugalėję slibiną, o ne nusipirkę jo galvą iš prašalaičio. Už aukso maišą ir žirgą, su kuriuo josiu medžioti pabaisos.
- Žirgas? Kam tau jie? Kai turi tokį?
- Kaip čia paprasčiau pasakius. Mėgstu jų galvas.
Princesė tik kreivai išsiviepė, bet neatsikirto.
- Bet tu niekšas. Aš praradau tėvą. Teisę į sostą. Viską. Tu iš to gavai aukso. Tu... Jei pasaulyje būtų bent kiek teisybės, tai... – ji vėl pradėjo kūkčioti.
- Ar tikrai nori baigti tą sakinį? Juk tu kol kas gyva tik dėl mano malonės? Aš juk blogas. Tu neturi kur eiti, o šiaip paleisti tavęs negaliu. Per daug pamatei.
- Ir tu mane dabar nužudysi, o gal dar..? - suburbėjo ji vėl vis labiau niršdama. Jos akys greitai bėgiojo po stalą.
Tai pastebėjęs alchemikas demonstratyviai sidabriniu peiliu išsikrapštė tarpdantį. Vieninteliu peiliu prie stalo.
- Ne! Tai nėra būtina ir, kaip sakiau, viskas priklauso nuo tavęs. Galiu paleisti tave kur nors toli, kur su savo išpuikimu ir įgūdžiais, gautais augant prabangioje pilyje, tu neišgyvensi, o tavim niekas nepatikės. Arba gali nusiraminti ir pažvelgti į kitas perspektyvas.
- Kitas perspektyvas? - ji išgąstingai pažvelgė į jį.
- Nusiramink. Kaip sakiau, virėjos į tokį darbą nepasisamdysi taip paprastai. O mane nunuodytų greičiau tikrai prastas maistas nei nuodai. Aš alchemikas, todėl nebijočiau tau leist gamint maistą.
- Bet aš juk princesė...
---
- Man visada rūpėjo tavo požiūris?
- Į ką?
- Ar tu tiki, jog žmonės turi sąžinę?
- Ar per mažai pasaulio matei, jog manęs tokių klausimų klausi?
- Bet aš matau, kaip tu renki auksą dangstydamasis gėrio kauke. Maišas už baisiojo slibino galvą. O juk turi galią. Tokią galią, jog galėtum būti bet kas. Tačiau tik pasiimi saujelę aukso ir trauki toliau. Daugiau uždirbtum kur nors virdamas eliksyrus.
- Ar yra gėris? Nežinau. Ar yra blogis? Taip, tikrai yra. Aš visada rinkausi mažesnį blogį. Būtinąjį. Nedeginau kaimų. Pasiimdavau tiek aukso, jog valdovas ir jausis nuskriaustas, bet jo iždas neištuštės tiek, jog užsiplėštų didesnius mokesčius. Neverdu aš eliksyrų kokioje nors pilyje, nes tada turėčiau, kas man vadovautų, ir dirbčiau kaip juodadarbis. Niekada nereikia savęs pervertinti, tačiau žinau, jog aš ir vertas, ir galiu daugiau.
- Ir vertas, ir gali. Tada kodėl neužkariauji kokios karalystės ar net viso pasaulio? Per tiek laiko mačiau, kiek aukso kainuoja tos slibino dalys. Galėtum porąkart pasiimt daugiau ir pasidaryti antrą, po to ir trečią. O kažkada turėtum tokią galią!!! - svajingai kalbėjo jo mokinė.
- Ne vienas su tokia ar net didesne galiomis bandė padaryti tai, ką tu sakai. Tačiau visada atsiranda didvyris ar armija, kurie gėrio vardu sustabdo blogį.
- Tavęs juk nesustabdė?
- Argi yra už ką stabdyti? Juk nei vienas slibinas niekada neištrūko gyvas iš mano nagų. Kur baigiau... Taigi, jei blogis užsideda gėrio kaukę ir kovoja po jo vėliava. Problemos nebelieka. Pasakose nugali GĖRIS. O gyvenime, kaip jau tikiuosi supratai, visi dėvi kaukes. Blogis – ne išimtis. Svarbiausia, jog triumfuotų gėris ir pabaigoje visi būtų laimingi.

_________________
Va kuo tikiu, tai - God of Random :)


Top
   
Display posts from previous:  Sort by  
Post new topic  Reply to topic  [ 1 post ] 

All times are UTC+04:00


Who is online

Users browsing this forum: No registered users and 10 guests


You cannot post new topics in this forum
You cannot reply to topics in this forum
You cannot edit your posts in this forum
You cannot delete your posts in this forum
You cannot post attachments in this forum

Jump to: 

cron
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Limited