Forumas.Fantastika.lt

It is currently 2019-09-22 15:03

All times are UTC+04:00




Post new topic  Reply to topic  [ 1 post ] 
Author Message
PostPosted: 2013-03-29 0:04 
Offline
User avatar

Joined: 2007-05-31 18:16
Posts: 305
Location: Kaunas
Ketvirtasis konkurso kūrinys

Autorius: Metraštininkas



Amžinoji karūna

Vienas Vytauto mokytojų buvo kryžiuotis, nes tėvo dvare nestigdavo vokiečių belaisvių; Vytautas iš jų ir bus išmokęs skaityti, rašyti bei kovoti.
Zenonas Ivinskis, Vytautas didysis, 1930 m.

1361– ieji

Tą šiltą pavasario rytą berniukas pirmą kartą sėdo ant juodo bebaimio ristūno. Vytautas nuolat matydavo, kaip jo tėvas ir kiti diduomenės nariai – dėdės – taip juos pratindavo vadinti mokytojas Gerucijus – visomis išgalėmis mėgina pažaboti laukinius pievų eržilus. Spausdami šlaunimis žirgų nugaras, daužydami pagaliais per sprandus, taip nuvargindavo gyvulius, kad šie po ilgo ištvermingo šokio vos nustovėdavo ant kojų. Kartais tai trukdavo penkiolika minučių, kartais kur kas rečiau – keturias valandas. Šiandien Vytautas sulaukė ir savo eilės. Deja, žirgas, kurį jis mėgino suvaldyti, buvo vienas iš pikčiausių, greičiausių bestijų, kokį tik buvo matęs vaikas. Dėl to Vytas per daug nenustebo, kai praėjus pusvalandžiui po intensyvios netiesioginės kovos nenuilstantis gyvulys lengvu atsispyrimu perskriejo medinį užtvarą, juosiantį ištryptą šimto kvadratinių metrų plotelį. Šnopuojantis ir prunkšiantis žirgas pasileido laukais – ten, kur jis pats norėjo.

Paskutiniai saulės spinduliai skendo tolimojoje miškų grandinėje, nudažydama debesis raudona kraujo spalva. Žvelgdamas į danguje plūduriuojančius ugninius kalnus, Vytautas visuomet galvodavo, jog mato visiškai kitą, jų žemei nepriklausantį dievų pasaulį. Greičiausiai ta ryškiai raudona dėmė danguje, dievų skleidžiama šviesa, pranašaujanti artėjančią audrą ir traukė paklaikusį ristūną. Patys dievai kvietė jį. O už nugarų sklido dėdžių keiksmai, išsigandusios motinos įsakmus balsas, kinkomų žirgų žviegesiai. Vytautas visomis jėgomis laikėsi apglėbęs juodojo eržilo kaklą. Vėjas draikė berniuko šviesius pečius, siekiančius plaukus į visas puses. Žirgo kanopos brisdamos per palengva kylantį rūką kėlė tamsiai pilkšvus žemių debesėlius. Pro šalį lėkė pakrypusios, sukiužusios lūšnelės, dirbami žemės plotai, ganyklos, nustebusių priblokštų žmonių veidai, smalsus būrys vaikų. O žirgas nestojo. Netrukus raitelį ir jo žirgą pasitiko maldų žodžiai, kūrenamas laužas, stabai, senolių dainos. Vytautas atsigręžė atgal ir akimis palydėjo tirštame pavakario rūke nykstančią gyvenvietę.

Žirgas nė lašelio nepailsęs, beveik nepramindžiotu taku nėrė miškan. Vytautas visiškai nesijautė kirtęs draudžiamą ribą. Jis buvo apimtas azarto ir malonių jausmų. Jis tuojau pavargs, sustos, turėtų sustoti, amžinai gi nejos. Tamsus it smala ristūnas, piktesnis už pikčiausią priešą, gudresnis už gudriausią valdovą išsuko iš takelio ir laviruodamas tarp eglių, ąžuolų ir alksnių skuodė į girios gilumą. Dainų skambesys nutilo. O medžių šakos kabinosi už Vytauto skverno, talžydamos šonus ir rėždamos gilius brūkšnius lygioje veido odoje. Po akimirkos kitos žirgas išniro į pievelę su retai augančiomis eglėmis. Ūmai nebūta jėga it nematomos rankos stumte nustūmė berniuką nuo balno. Vytautas ore padaręs apsisukimą šleptelėjo į minkštą samanų paklotę. Naivu būtų manyti, jog gyvūnas draugiškai ir rūpestingai palauks berniuko. To neįvyko.

Žirgas pajutęs absoliučią laisvę nujojo sau. Kanopų keliamas garsas nuslopo, jį užgožė miško tyla. Vytautas po lėto atsistojo. Jo žvilgsnis instinktyviai varstė kiekvieną medį, šakelę, krūmelį, net gėlės stiebelį, kad įsitikintų, jog miške jis vienas. Bet šioje pievelėje buvo dar kažkas. Vytautas akies kampučiu dešinėje pastebėjo, užfiksavo, o gal greičiau pajuto silpną judėjimą. Žaibiškai išsitraukęs kalaviją iš makšties atsisuko ton pusėn.
Žmogus, vilkintis tamsų it naktinis dangus apsiaustą, susilenkęs per pilvą, artinosi prie išsigandusio dešimtmečio berniuko. Nepažįstamasis atsitiesė sunkiai ir lėtai it kamuojamas nugaros skausmų. Gobtuvas dengė galvą, o veidas išvagotas gilių raukšlių tarytum bylojo: Tu net neįsivaizduoji, kaip man sunku. Vytautas stipriau suspaudė medinio buko kardo kotą.

– Varge tu mano, – girgždančiu balsu prakalbo senis – parodyk man tą, kuris sumeistravo šį bevertį kardą, kad pamokyčiau, kaip kuriami ginklai.
Tokio keistuolio šiose žemėse Vytautas nebuvo matęs, bet jis žinojo, kaip reikia elgtis. Tėvas ir kiti jam ne kartą aiškino, ko imtis, sutikus priešą. Tas senis buvo iš kitur. Ir jis turėjo su savimi tą daiktą, vadinamą kryžiumi. Tik jį slėpė. Sunaikink jį.
– Nesiartink daugiau kaip per žingsnį, prakeiktas kryžiuoti, – įsakmiai suriko Vytautas, deja, baimės gaidelių nuslėpti nepavyko.
– Berniuk, iš ko sprendi, kad esu tavo priešas? – pravėrė bedantę šypseną žmogus iš miško.
Raukšlėtasis dėdulė iš lėto nepastebimai artėjo berniuko link tarsi lūšis prie grobio. Gal ir draugiškai atrodė atėjūnas, bet po šia malonia kauke veikiausiai slėpėsi mirtinas priešas. Neapsigauk.
– Tu vienas iš tų žudikų kryžiuočių, mane nori apgauti. – paniekinamai sušvokštė vaikas ir riebiai nusispjovė.
– Nuleisk kardą, bernužėli, jei būčiau norėjęs, seniausiai raitytumeisi po mano kojomis. Atėjau taikiai. – nepažįstamasis iškėlė rankas tarsi pralaimėjęs karys prieš nugalėtoją. Dabar juos teskyrė vos du metrai.
– Ar nori, vaike, žinoti, kiek metų aš turiu? – iš padilbų nužvelgė Vytautą senis ir pravėrė savo kūdikišką burną.
Vytautas veikė greitai. Užsimojęs mediniu žaislu, ore nubrėžė puslankį. Ir kardo bukasis ašmuo, turėjęs vožti seniui į makaulę, sustojo per colį nuo tikslo, sustabdytas raukšlėtos, bet tvirtos rankos. Tada be didesnių pastangų randuotasis ištraukė jį Vytui iš rankų.
– Ei, prietranka, atiduok ginklą, – šokinėjo berniukas, bandydamas pasiekti aukštai iškeltą kardą.

Kuomet kardas liko kaboti ore tartum pririštas prie nematomo siūlo, nepažįstamasis nusijuokė prikimusiu balsu ir dar plačiau išviepė burną. Vytautas išsprogdinęs nustebusias akis, žingtelėjo atatupstas. Vyriškis, apsigaubęs mantija, kikeno susirietęs, porą kartų suplojo, tada vėl susiėmė už pilvo. Prikimęs juokas skambėjo visame miške, suskilęs į daugybę balsų. Atrodė tarytum visa armija supanti juos abu ir jau ilgą laiką tykojusi krūmynuose, žolėse ir medžiuose leiptų iš juoko. Po akimirkos viskas nutilo.
– Kaip tą padarei, išgama, – baikščiai išstenėjo klausimą Vytautas ir atsitraukė dar keliais žingsniais.
– Vaike, ar bent žinai, kad šiuo ginklu net vabalą sunkiai užmuštum. Jau nekalbu apie priešus, esančius visai netoli nuo čia. Jie šurmuliuoja kaip skruzdėlynas ir jų daug. Vytautai, o kad tu žinotum tiek, kiek žinau aš.
– Iš kur... – Vytautas nustėręs papurtė galvą, tarsi negalėdamas patikėti, kad nepažįstamojo lūpas ką tik paliko jo vardas. – Tu pažįsti mano tėvus?
– Ne, aš nesu vietinis ir niekas iš tau žinomų žmonių manęs nėra sutikęs ankščiau. Niekur. Bet tai nereiškia, kad turiu būti tavo priešu. Na ir kvailas įsitikinimas. Kas tave viso to mokė, ar ne tas pats sumeistravęs tau šį medžio gabalą?
– Jie sako, man dar negalima turėti tikro kalavijo, nes aš dar jaunas.
– Jaunas, – senukas nusikvatojo užvertęs galvą į viršų, gobtuvas nukrito apnuogindamas galvą, ir Vytautas pagaliau atitraukė savo apstulbusį žvilgsnį nuo ore kabančio kalavijo. Šis tuo pat kartu nukrito į samanas. Nepažįstamojo galva buvo tokia pat raukšlėta kaip ir oda. Maža to, beplaukę makaulę margino įvairiausių randų randelių gausybė. – Tu jau dabar privalai būti pratinamas prie karų, prie tikro kovotojo gyvenimo. Jie sako – jaunas, – vėl nusižviegė tariamasis priešas, atrodė, jog dar vienos juoko bangos nepažįstamasis neištvers, ir jį vainikuos širdies smūgis.

Senolis, jeigu ir pajuto nukritusį gobtuvą, nesijautė nepatogiai, atvirkščiai, atrodė dar labiau pasitikintis savimi, skirtingai nuo Vytauto.

– Maniškiai tuojau pasirodys čia, tuomet tau nebeatrodys viskas taip juokinga.
– Vaikiuk, – raukšlėtojo šypsena lyg pamojus burtų lazdele dingo nuo veido, – kol aš pats norėsiu, nei manęs, nei tavęs tie žmonės nepajėgs surasti, o dabar tau reikia tikro ginklo. – randuotasis atsikrenkštė ir įsakmiu balsu sugergždė. – Nagi, ko baidaisi, pasiimk savo kardą, neįkasiu. O gal tu ir karūnos nori? Kaipgi nenorėsi.
Vytautas šiek tiek delsdamas ir abejodamas pasilenkė prie tos vietos, kur gulėjo jo medinis kardas. Pakėlęs nuo žemės ginklą susverdėjo. Jis buvo daug sunkesnis, metalinis, kokius turėjo tikri kariai. Vytautas džiaugsmo kupinu žvilgsniu pasukinėjo tikrą kardą savo mažose rankutėse. Tada pažvelgė į randuotąjį, žvelgiantį į jį iš padilbų ir besišypsantį.
– Tai mano kardas? – paklausė Vytautas, jo veide sušmėžavo dėkingumo atspindys.
– O kieno daugiau? – gūžtelėjo pečiais nepažįstamasis.

Vytautas, pabandęs užsimoti kardu, vos nenugriuvo, tada visas švytintis atsisuko į žmogų, kurio vardo jis nežinojo. Vytautui pasirodė, jog tie randai ant plikio galvos visai nebuvo randai, jam pasirodė, jog tai kaži kokios figūros, simboliai.

– Kas jūs toks? – nedrąsiai ir tyliai užklausė Vytautas.
– Vadink mane Almintu, – pamėgino nusilenkti plikis, bet vos palenkęs nugarą Almintas taip ir sustingo. Prireikė keleto minučių, idant vėl atsitiestų. Vytautas akimirką netgi norėjo padėti senukui, bet pastebėjęs, kad jam neblogai sekasi nusprendė nesikišti.
– Dėkoju, – tarstelėjo.
Vytautas jau ketino pasišalinti, bet Alminto žodžiai jį sulaikė:
– Manau atsidėkojimo iš tavo pusės neužteks, che che. Ne dabar, bet labai greitai privalėsi man padaryti paslaugą – padaryti tai, ko aš pats niekaip nesugebėčiau. Bet dar ne dabar. Įvykdęs mano paliepimą gausi tai, ko geidžia visa tavo esybė. Žinau, neapgausi manęs. – Vytautas žiojosi kažką sakyti, bet Senolis neleido.
– Visad čia mane surasi.

Seneliukas mirktelėjo akimi ir apsigręžęs nušlepsėjo miško gelmėn.

Ėjo savaitė po savaitės, diena po dienos. O Vytautas niekaip nesiryžo grįžti miškan ir susirasti Alminto. „Jeigu tam Seniui ir reikės pagalbos, lai pats ir ateina“, – dažnai kartodavo sau Vytautas tik prisiminęs neįprastą pažintį.

Praėjus lygiai mėnesiui po keisto susitikimo, Almintas pagaliau pasirodė Vytautui, bet ne prie pilies vartų, ne miestelyje, netgi ne turguje, o Vytauto sapnuose. Lygiai toks pat kaip tada: su tamsia šiurkščios medžiagos mantija, gobtuvu ant galvos, kikenantis sausu balsu, paslaptingas ir kviečiantis ateiti. Vytautas nepaisė sapnų net ir tuomet, kai bedantis raukšlėtasis senis išnirdavo priešais, vos berniukui užsnūdus. O kartais nė to neprireikdavo. Kartais vaikui tik užmerkus akių vokus tamsoje išryškėdavo nepažįstamojo siluetas, stovintis miške, kojomis trypčiojantis samanas bei kvatojantis rankomis už pilvo susiėmęs. Jį supdavo ore kabančių žmonių figūros, besiraitančios skausmo agonijoje, ir kaskart jam garsiau nusikvatojus sumažintos žmonių kopijos virptelėdavo it perlietos siaubo bangos.

Naujasis kardas, žinoma, buvo atimtas Tėvo ir pritvirtintas prie sienos ginklų rūsyje. Vytautui lankytis toje patalpoje buvo griežtai draudžiama kaip ir vienam keliauti į tolimesnes žemes. Vytas tėvui sakė, jog kardą radęs miške, o Kęstutis atšovęs, jog dar anksti mojuoti metaliniais ginklais.
Mečislovas Jučas, Lietuvos metraščiai ir kronikos, 2002 m.

Almintui pradėjus rodytis ne tik sapnuose, košmaruose, bet ir šešėlio pavidalu šmėžuoti šventyklos sienose, tipenti pilies koridoriais bei trintis turguje it nelaimėliui vargdieniui Vytautas suprato, kad visa tai nėra nemigos sukurta iliuzija ar nuvargusio proto vaizdinys. Almintas iš tiesų vaikštinėjo pilyje ir tuo Vytautas įsitikino vieną vakarą, sėdėdamas prie nuo maisto ir šnekų lūžtančio stalo. Didžiojoje salėje prisirinko visa galybė svečių iš gretimų kraštų. Tarp jų buvo ne tik vietiniai žemaičiai ar lietuviai, bet ir atstovai iš Rusijos bei Lenkijos. Tarp jų ir Vytauto mokytojai, giminaičiai ir net pats Ordino maršalas.

Ūmai berniukas sustingo kėdėje. Į salę ryžtingai įžengė vyriškis juodu apsiaustu, gobtuvu slepiantis galvą. Tai buvo Almintas. Bet kaip? Vieni dievai težinojo, kas jį čia įleido. Ir kodėl. Ilgai netrukus Vytas suprato, kur šuo pakastas. Jo tėvas draugiškai uždėjo ranką atėjūnui ant peties ir pakvietė prisėst kartu su visais prie keptos mėsos gabalais, įvairiomis daržovėmis, duonos papločiais bei gėrimais nukloto stalo. Tik visiems susėdus pilies valdovas Kęstutis pakilo iš savo krėslo ir šurmuliui nutilus rėžė įžanginę kalbą. Per ilgai nesukęs visko į vatą supažindino Vytautą su jo būsimu mokytoju. Berniuko tėvas kalbėjo, jog Almintas – ne tik vienas iš geriausių jo draugų, bet ir nepaprastu protu, įžvalgumu pasižymintis žmogus. Taigi mokysiantis Vytautą karo meno ir viso to, ko reikia augančiam būsimam valdovui, karvedžiui. Vytautas sėdėjo apšalęs, kone sustiręs, ir tik žvilgsnis nepaliaujamai bėgiojo nuo Alminto prie tėvo. Nuo tėvo prie Alminto. Senukas iš padilbų stebėjo Vytautą o jo sukta šypsenėlė bylojo: „Vytautai, ar nesakiau, kad dar pasimatysim“.

***
1362–ieji

Sukriošėlis Almintas sėdėjo atsirėmęs į milžiniško ąžuolo kamieną ir kramtė sudžiūvusį žolės stiebelį, kai Vytautas išniro iš miško gelmės. Šnopuodamas kaip įniršęs bulius jis palei žemę vilko krauju numargintą lapę.

– Che che, matai, kaip greitai? – sugergždė Almintas žvilgteldamas į miško gudruolę, padrėbtą jam prieš akis.
Vytautas žaliu trauklapiu nusivalė krauju nuteptą kardo ašmenį ir piktai dėbtelėjo į savo mokytoją.
– Žinai, kiek laiko tykojau šito keturkojo? Žinai kiek? Pusę dienos. O žinai, kiek laiko ją gaudžiau, jau nekalbant apie...
– Tu įvykdei skirtą užduotį, sveikinu, – linksmai nutraukė jaunuolį jo mokytojas. – Rytoj sumedžiosi man briedį. Jie stipresni, bet lėtesni.

Tarp išpuvusių Alminto dantų smagiai sukinėjosi šiaudelis.

– Gal jau užteks šitų nesąmoningų medžioklių ir pradėkime mokytis tikrosios kovos.
– Pirmiausia turi pažinti savo priešą, vaiki. Šiandien to ir mokysimės ir tau tai, manau, turėtų patikti. – išsprogdino akis seniokas. – Beje, ši medžioklė netgi labai prasminga. Turėsiu ką valgyti ne tik ateinančios vakarienės metu, be to, ir tave galėsiu pavaišinti, – Almintas vos girdimai nusijuokė ir ištiesė Vytautui maišelį. – Paimk ir pažvelk.
– Kas šiandien jame? Tikiuosi eilinį kartą nepamatyti pastipusios žiurkės, – Vytautas pagriebė maišeliūkštį. Pažvelgė vidun. Tenai gulėjo smulkūs kažkokio paukščio kauleliai su apkibusiais mėsos gabaliukais.
– Prieš kelias dienas suvalgiau juodąjį paukštį, apgraužiau mėsą ligi pat kaulų. Kaip man patiko. Ahhh, su kokiu pasimėgavimu jį suvalgiau, ar bent įsivaizduoji? – svajingai tauškė Almintas, užsižiūrėjęs į giedro dangaus platybes, mėlynuojančias tarp eglių viršūnių. – Ar taip sunku atsilyginti senukui sumedžiojant jam miško gyventoją? Juk jis tau greitai parūpins tikrą karūną.

Vytautas nusviedė maišelį su kaulais Almintui ant kelių.

– Apie karūną jau girdžiu nuo pirmojo susitikimo, galite nebekartoti.
– Tikrojo karaliaus karūną, – pataisė berniuką Almintas. Pagaliau nuleidęs žvilgsnį jis bedė smiliumi į Vytautą. – Ne bet kokią, o tikrą. Bet ne dabar Vytautai, ne dabar, – papurtė savo seną galvą mokytojas tarsi norėdamas kuo greičiau užbaigti šią temą. – Šiandien aplankysime kryžininkus, – išsiviepė jis.
– Jūs juokaujate? – išsprogdino akis Vytautas.
– Visai ne, juk turi pažinti savo priešus iš arti, argi aš neteisus?

Seneliukas atsistojo, ir nepalikdamas maišelio, davė ženklą sekti jam iš paskos ir neatsilikinėti, tarsi pats judėtų greičiau už žirgą. Vytautas nepajuto, kaip atsistojo ir kaip patraukė kartu su mokytoju vakarų pusėn. Almintas visiškai valdė jį tiek medžioklės plotuose, tiek dabar, tiek visada. Nuo pat pirmojo susitikimo jis nepaleido Vytauto. Kitaip pasielgti berniukas negalėjo. Net jei ir būtų pajėgęs, to neleistų karūna, tikrojo karaliaus karūna, kurią buvo pažadėjęs Almintas. O jis tikrai sugeba neįmanoma paversti įmanomu. Deja, gyvūnų medžioklėje neeiliniais sugebėjimais mokytojas nepasižymėdavo, ir vietoje parsiskraidinamas sau kokį šerną, o vėliau sukapodamas jį nematomu peiliu į kelias dalis ir be ugnies išsikepdamas, talkon siųsdavo Vytautą

– Gaila, o aš taip norėjau briedienos... – vapėjo panosėje senis. Krūmokšniai priešaky it klusnūs tarnai patys skyrėsi vos šiam prisiartinus.
Tai buvo pirmasis kartas, kai Vytautas lankėsi pas kryžiuočius. Ir keisčiausia, kad jie priėmė jį kaip savą. Greičiausiai vėlgi Alminto keistų sugebėjimų dėka.

Tai buvo vienas kartas iš daugelio kitų, kai Vytautas viešėjo pas savo naujuosius draugus, mokytojus – kryžiuočių ordiną. Didžiulis krūvis, sunkūs išbandymai, dalyvavimas turnyruose su kitais panašaus amžiaus jaunuoliais berniukui padėjo tobulėti.
Giedrė Mickūnaitė, Didžiojo valdovo suformavimas: Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, 2006 m.

O senolis tuo metu stovėdavo nuošalėje, vaišindavosi kryžiuočių brukamomis vaišėmis ir akies kampučiu stebėdavo Vytauto treniruotes. Po jų Almintas nuolatos Vytautui kartodavo, jog nieku gyvu neužsimintų tėvui apie jų išvykas pas jo mirtinus priešus.

Ėjo metai ir Vytauto sūnus vis dažniau lankydavo supratimas, jog kryžiuočiai nėra tokie žvėrys, žmogžudžiai, monstrai, nešantys mirtį, kaip jam buvo peršama nuo mažų dienų. Jie lygiai tokie pat žmonės kaip jo tautiečiai, kaip žemaičiai, kaip lietuviai. O gal visa tai tik gudri Alminto apgaulė?

Bet laikui bėgant, Vytautas įgavo visišką pasitikėjimą tiek savo mokytoju, tiek kryžininkais. Iki vieno šilto vasaros vakaro, kai mokytojas Almintas paprašė įvykdyti paskutinę užduotį.
Mečislovas Jučas, Lietuvos metraščiai ir kronikos, 2002 m.
1367–ieji

Ugnis buvo didžiulė, karšta ir sunkiai prieinama. Ją saugojo du ginkluoti vyrukai. Užduotis atrodė nesunki, tik klausimas, ar pats Vytautas neliks ant ledo. Bet kuriuo atveju tik šventajai ugniai užgesus ji tuojau vėl bus uždegta. Tamsa netruks nė minutės, o vėliau karūna bus Vytauto. Kas gali įvykti per minutę? Net Almintas nespėtų atkeliauti su tikrąja karūna rankose. Vytautas dar kartelį pakėlė galvą į temstantį dangų. Juodų dūmų stulpas kilo į aukštybes, vaizduojantis amžinosios ugnies galybę. Deja, šiandien po akimirkos šios liepsnos virs laikinomis. Labai greitai ir stulpas vėl pakils į dangaus begalybę. Vytautas priėjęs prie sargų pasakė šiems, jog tėvo paliepimu ugnis keliomis minutėmis privalo būti užgesinta. Vyrai susižvalgė ir tik po antro pakartojimo labai nenoriai patraukė pakalnėje kaimo vidury esančio šulinio link. Į juos, pareinančius su keturiais kibirais vandens ir kopiančius kalvele aukštyn, mažai kas kreipė dėmesį.

Iki vakarinio aukojimo dar buvo likęs pusvalandis. Ir tik pasirodžius baltiems dūmams ir susitraukus liepsnos liežuviams, sunerimę vaikai, moterys ir vyrai apspito šventąją ugnį ir negalėdami patikėt savo akimis stebėjo, kaip paskutiniai oranžinės ugnies pasispardymai miršta vandens prislėgti. Pasigirdo aimanos, šūksniai, verksmai. Vytautas atsigręžė į žmonės ir nuramino juos sakydamas, jog už kelių akimirkų šventoji vėl bus įžiebta. Deja, įvyko kai kas, ką Vytautas nujautė tolimoje galvos kertelėje, bet palaikė tai tik bergždžiu vaikišku būgštavimu. Žmonės puolė vienas kitą kaip žvėrys, kovojantis dėl būvio. Ėmė kapoti vienas kitam akis, nagais draskyti veidus, plėšyti rūbus kaip didžiausiems priešams. Visa tai įvyko prieš Vytauto akis. Jie tapo nebe atsakingi už savo veiksmus.

Ūmai kaip perkūnas iš giedro dangaus kaimą apklojo ugnies liežuviai. Sudrebėjusi žemė ėmė skilti po kojomis, dangų pervėrė žaibų kombinacijos. Kažkur miške sudundėjo, sugriaudėjo kareivių balsai – svetimi, bet Vytautui taip žinomi. Medžiai prasiskyrė. Kęstučio sūnus sustiręs įsmeigė žvilgsnį ten, kur turėjo pasirodyti didžiulis kryžininkų būrys, bent jau taip galvojo Vytautas. Armijos nesimatė, bet ji buvo čia. Vytautas girdėjo metalinių šarvų džeržgesį, kovos riksmus, stebėjo kalavijų kliudomus pasimetusius gyventojus. Vyko tai, ko paprastas žmogus nepajėgtų suprasti. Vytautas suprato.

Ūmai liepsnojančios gyvenvietės viduryje Vytautas išvydo Almintą, jis juokėsi ir palengva siūbuodamas rankomis permetinėjo liepsnas nuo trobelės ant trobelės, nuo tvarto ant tvorų, nuo vartų ant klėčių. Žmonės kaip bepročiai pasileido pilies link, bet ne gelbėtis, ne slėptis. Priešais juos tarsi nepralaužiama organinė siena atsistojo karininkai – Dvaro sergėtojai. Apsėsti pragariškų galių vyrai moterys bei vaikai puolė prieš ginkluotus vyrus, skuodė tiesiai į mirtį. O pilies gynėjai neturėjo kitos išeities. Sumosavo kalavijai, sušvilpė strėlės. Krito galvos ir kitos kūnų dalys.

Priešpilį nuklojo kančios riksmai ir kraujo upės. Vytautas pasileido prie Alminto, tik pribėgti niekaip nepajėgė. Tarytum sapne – kuo smarkiau bėgo, tuo giliau klimpo nematomuose sakuose. Kartu klimpo ir stingo visas aplinkinis fonas. Balsai, ugnis, dūmai, Alminto juokas priašaky. Tik degėsių ir kraujo kvapas, sumišęs su baime smelkėsi vis giliau į sielą. Vytautas sukniubo. Nematomos grandinės surakino jaunuolio rankas ir kojas. Atrodo, sustingus pasauliui, tik vienintelis Almintas lengvu žingsniu ir teartėjo prie savo mokinio. Labai lengvu. Jis nebešlubavo, neatrodė susikūprinęs. Almintas buvo kur kas jaunesnis. Jo veide nebesimatė tiek raukšlių kaip ankščiau, o rankos tapo nebe tokios suvytusios kaip seniau. Pakaušį dengė tamsūs plaukai. Almintas atrodė jaunesnis bent dvidešimčia metų, jei ne daugiau.

– Štai dėl tokių akimirkų verta gyventi, net jei tas gyvenimas tęsiasi amžinybę, ar ne taip Vytai? – išsišiepė Mokytojas, jo burnoje bolavo dantys.

Vytautas norėjo pasakyti daug ką, norėjo šaukti, keiktis, bet įstengė tik žiopčioti. Neregėta jėga spaudė jį prie žemės, laužė rankas, bet jis galėjo matyti. Paralyžiuotas visu kūnu Vytautas matė prie jo prisilenkusį Almintą. „Kas tu esi?!“ – rėkė mintyse Kęstučio sūnus. – „Kas tu toks?!“

– Tu man padėjai Vytautai, o aš savo pažadą tesėsiu tik, jeigu paklusi man.
Tik atlaisvink mane ir aš nužudysiu tave
– Bet kiek žinau, to nebus, todėl Vytuk, man teks tave nužudyti. Dėl daugelio priežasčių. Kai mirsi, aš tau ant galvos uždėsiu karūną. Juk supranti, kad aš laikausi pažado.

Almintas atsitraukė kiek toliau nuo sustirusio Vytauto. Jo mokinys daugiau nieko nematė, tik mokytojo veidą ir troškinančių dūmų užsklandą, girdėjo traškančias trobeles, prislopusius šūksnius, griaudesį, dundesį, vis garsėjantį bildesį.

Almintas pakėlė nuo žemės Vytauto kalaviją. Taip, buvo girdimas bildesys. Vis garsesnis ir artimesnis. Kanopų bildesys – laisvas, greitas, nesusaistytas jokiais ryšiais su šia, dabar vykstančia velniava.

– Vytautai, joks žmogus šiame pasaulyje nėra pajėgus mane įveikti. Aš stipriausias, aš valdau viską, ir taip bus visados. Ar žinai, kaip aš elgiuosi su žmonėmis, kurie man nebereikalingi?
Almintas savo energingu nepavargusiu žvilgsniu nužvelgė Vytauto kalaviją ir žengė jo link.
– Amžinoji ugnis, tik ji vienintelė užgožianti mano jėgas. Amžinas aš arba ugnis. Abu egzistuoti kaip vienis negalime – tik aš arba ji.

Staiga mokytojas sustojo kaip įbestas, atsigręžė į tą pusę, nuo kurios sklido bildesys. Kaip tik iš tenai pro dūmų debesį išniro Žirgas – juodas, greitas, piktas – ir savo visu svoriu perbėgo Almintą, kanopomis sutrypdamas jo atjaunėjusį kūną, mantiją bei tai, kas buvo maišelyje. Almintas žemiškos jėgos buvo visiškai prislėgtas prie žemės, prie pat Vytauto kojų. Žirgas nusižvengė, apsuko ratą aplink Vytautą ir dingo troškiuose dūmuose.

Kanopų bildesys tolo. Vytautas pajuto galįs pajudinti rankas ir kojas, sunkiai ir lėtai jis atsisėdo, išplėšė kalaviją iš Alminto gniaužto. Jo mokytojas sunkiai alsavo, nuo lūpų kampučio kaklo link sruveno tamsiai raudono kraujo srovelė. Galva buvo suknežinta.

Vos girdimu balsu Almintas sugergždė kažką nesuprantamo ir įbruko Vytautui į ranką savo maišelį, kuriame visuomet laikydavo maisto likučius. Vytautas neskubėdamas pažvelgė vidun, kur arklio kanopų sulenkta gulėjo auksinė karūna. Kai jaunuolis atsigręžė į Almintą, šis tyliai, vos girdimai pridususiu balsu juokėsi. Kęstučio sūnus iškėlė kalaviją virš savo mokytojo, kurio veidas vėl priminė šimtametį senuką. Bet to neprireikė – bedantė šypsena dėkingai atsukta į Vytautą, jau buvo sustingusi, akys – pavargusios, senos – žvelgė į jį, bet savo mokinio daugiau nebematė.

Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių metraštyje aptinkami štai tokie žodžiai: „Vytautas kaip pametęs galvą šaukė savo tėvui Kęstučiui rodydamas į seną nebegyvą kryžiuotį, esą jis užviręs visą šia košę. O Kęstutis nesupratęs, kad jis visą tą laiką net ir jį maustęs. Kęstutis teigė, kad tą žmogų mato pirmą kartą. Visi negyvi kryžiuočiai Kęstučio įsaku buvo garbingai sudeginti specialiai tam tikslui užkurtame dideliame lauže. Vytautas paprašė, kad senąjį kryžiuotį sudegintų dar garbingesnėje vietoje. Metraštininkas pažymi dar kai ką: „Kariškis pastebėjo neįprastas figūras, nupieštas kryžiuočio pakaušyje, vienas suprato jas kaip nereikšmingus simbolius, kitas įžvelgė žemėlapį ir nesuprantamą raštą. Nežinia kieno, nežinia kokį“.
Mečislovas Jučas, Lietuvos metraščiai ir kronikos, 2002 m.

Naujai uždegtoje amžinojoje ugnyje gulėjo vyrukas, senolis, su tuščiomis akiduobėmis tarsi skeletas. Liepsnų liežuviai jau skubėjo pabaigti savo darbus. Greitai jo kūnas virto pelenais, tik karūna, kurią apnuogino sudegęs maišelis, nė kiek nepasikeitė. Deja, tas tylus gergždžiantis balsas Vytauto galvoje skambėjo net ir tuomet, kai jo mokytojo kūnas, virtęs tamsiu dūmų stulpu, pakilo į žvaigždėtą dangų. Skambėjo ir žygyje prieš aukso ordą, svečiuojantis pas kryžiuočius, krikštijant Lietuvą, kovojant Žalgirio mūšio laukuose, karūnavimo išvakarėse. Balsas kvietė Vytautą pasiimt savo karūną, tikrąją karaliaus karūną.

Metraštyje rašoma, kad tą pačia naktį Vytautas ištraukė kažkokį, spindintį auksu daiktą iš šventosios ugnies. Jis nebuvo panašus į nieką. Figūra, susidariusi nuo karščio, nepriminė konkretaus objekto. Keista. Bet Vytautui ji labai patikusi. Vėliau Vytautas popieriaus lape perrašinėjo ant keisto auksinio daikto buvusią simboliką. Manoma, ten buvę kontūrai lygiai tokių pačių formų kaip ir ant mirusio kryžiuočio galvos. Metraštininkas perrašė tų laikų žmonėms nesuprantamą piešinį; įdomiausia tai, kad mūsų laikais visa tai atrodo labai pažįstama. Vytauto piešinys be galo panašus į dabartinės Lietuvos kontūrus, mažos, kuklios, paprastos. Joje buvo išraižytos kreivos šleivos, bet mūsų laikais suprantamos raidės: „Karūna amžiams“.
Mečislovas Jučas, Lietuvos metraščiai ir kronikos, 2002 m.

_________________
Va kuo tikiu, tai - God of Random :)


Top
   
Display posts from previous:  Sort by  
Post new topic  Reply to topic  [ 1 post ] 

All times are UTC+04:00


Who is online

Users browsing this forum: No registered users and 1 guest


You cannot post new topics in this forum
You cannot reply to topics in this forum
You cannot edit your posts in this forum
You cannot delete your posts in this forum
You cannot post attachments in this forum

Jump to: 

cron
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Limited