Forumas.Fantastika.lt
http://forumas.fantastika.lt/

PSEUDOMOKSLAS, Užduotis įvykdyta (Akivaras)
http://forumas.fantastika.lt/viewtopic.php?f=37&t=7059
Page 1 of 1

Author:  Shtyrius[LT] [ 2013-04-07 18:05 ]
Post subject:  PSEUDOMOKSLAS, Užduotis įvykdyta (Akivaras)

Autorius: Akivaras

Aštuntasis konkurso kūrinys


Užduotis įvykdyta

Drakonlaivis suūžė ir akimirkai sustingo erdvėje. Pagaliau atėjo metas veikti. Prasivėrė anga ir aš šokau. Oras smogė į mane, aš apsiverčiau ir kaip akmuo smigau žemyn. Sulenkiau kojas ir nusileidau. Į orą pakilo sausos dulkės. Šarvų programa pradėjo darbą, tikrino atmosferoje tvyrančias dujas, matavo paviršiaus temperatūrą ir spinduliavimą. Pakėlęs ranką, ant pirštinės pamačiau žioruojančius simbolius, jie rodė, kokia jėga trenkiausi į pasaulio paviršių. Jokių netikėtumų, gravitacija tiksliai tokia, kokios tikėjausi. Apsidairiau. Stovėjau dykynėje, pilkai mėlynos dulkės sukosi aplink mano batus. Mačiau pilkų akmenų laukus, pusapvales kalvas, nugludintas įkyraus vėjo, nuolat pučiančio man į veidą, kad ir į kurią pusę pasisukčiau. Tik dangus buvo įspūdingas, užgrūstas kampuotais, mėlynais debesimis. Atrodo čia nėra jokių gyvybės formų. Tik dirbtiniai mechanizmai. Ir tai man tiko. Visi netikėtumai, paprastai besibaigiantys skausminga mirtimi, dažnai būdavo sąlyčio su įvairaus plauko organika pasekmė. Mano žvilgsnis, kiek aptemdytas šalmo, lėtai slydo negyvomis kalvomis. Štai jis. Pamačiau pastatą, kurį turėsiu sunaikinti. Siaubo tvirtovė. Košmarų lizdas. Liekana, kurios egzistavimo faktas ant kojų sukėlė visus dvidešimt keturių pasaulių apsaugos blokus. Šiek tiek perdėta, ar ne? Bet ką padarysi. Po to, kai žmonės ištrūko iš gimtojo pasaulio, o ypač po to, kai savo daugiau ar mažiau gudrių technologijų pagalba nugalėjo galinguosius, žmonės virto tikrais paranojikais. Net dulkė, nukritusi ant jutiklio, kartais pasiųsdavo mane ir mano kolegas į menkai ištyrinėtus mažutės Saulės sistemos kampus. Toks ir yra oficialus apsaugos blokų darbas – rasti ir sunaikinti technologijų liekanas, kurios kažkada išgąsdino ir išvarė galinguosius iš Saulės sistemos... Bet įtariu, kad yra ir eoficialiųslų. Stovėjau ir žiūrėjau į praeities tvirtovę. Tai, kaip aš ir tikėjausi, buvo sukiužęs geležies, iškastos iš šio pasaulio gelmių, pastatas. Košmarų lizdo, kaip tokius objektus skambiai vadina Saimarso popieriaus gadintojai, korpusas buvo skylėtas, rūdys krūvomis gulėjo šalia gaižiai rudos jo sienos. Nusijuokiau, kai nejučia pradėjau ieškoti apsaugos sistemų. Jų čia, žinoma, nebuvo. Nebent tokių, kokių net šarvų jutikliai negalėjo aptikti. Bet aš netikėjau, kad tokiame pasaulyje būtų tokių technologijų. Spėju, net pagrindiniai vartai bus neužrakinti. Bet aš pro juos neisiu. Aš kuklus, man užteks ir tos svetingai atrodančios skylės sienoje. Žengiau žingsnį, pasilenkiau ir pažvelgiau į pastato vidų. Nustebau. Tamsoje raudonai žėrėjo didelės akys. Aš atšokau, išsitraukiau saturną. Iš plyšio išropojo dideli geležies gabalai su voriškomis kojytėmis ir akytėmis. Pernelyg primityvu, čia jau tikrai kažkoks „košmarų lizdas“, pamaniau. Viskas sudžerškėjo, pro visas objekto, kurį nuvertinau, skyles ėmė virsti tie geležiniai vorai. Į mano pusę ėmė kristi bombos, pro geležvorių akis ėmė sklisti žudančiai karšti spinduliai. Voras šoko ant manęs, kojelėmis kaip peiliais bandydamas pradurti mano šarvus. Sveikas, pamaniau, tuoj tu suprasi, kad aštunto lygmens dvilypių šarvų taip lengvai neįveiksi. Kol suaktyvinau saturną, ant manęs šoko kitas geležvoris. Kol saturnas pasikrovė, mane ėmė skrudinti mažiausiai trys karščio spinduliai. Kol nusitaikiau, jau skendau geležvorių krūvoje. Bet tuoj šios armijos gretos praretės. Šoviau saturnu. Pasaulio atmosferą perskrodė regėjimą atimančio intensyvumo šviesa, vorai, atsidūrę kruvinai raudonų saturno spindulių kelyje, skilinėjo ir byrėjo į rūdis. Bet primityvieji geležvoriai nesitraukė. Metalinės padarų kojytės greitai tiksėjo pasaulio paviršiumi. Vorai atkakliai gynė prieš mane riogsančią geležies krūvą. Jie bėgo link manęs, lindo į saturno spinduliuotę. Į mano šarvų plokštes skriejo atsakomieji geležvorių spinduliai, ant šalmo krito bombų kruša. Beviltiškos pastangos, bet man jau ėmė įkyrėti. Išliejau paskutinį spindulių pliūpsnį ir ėmiau trauktis. Kol senas geras saturnas įsikraus, turėsiu panaudoti plazminį pjautuvą. Jo efektyvumas mažesnis, bet laikinai tiks ir jis. Taikliu smūgiu išlydžiau ant manęs šokantį mechanizmą, suvariau mėlynai švytinčius ašmenis į kito geležvorio galvą. Ji buvo pernelyg maža, kad joje būtų įdiegta kas nors įmantresnio negu paprastas įsakymas sunaikinti įsibrovėlį. Mechanizmai nebuvo labai išmanūs. Jų kūrėjams to nereikėjo. Jiems užteko, kad armija būtų pakankamai gausi. Turiu nesikauti, o mąstyti. Nors jau sunaikinau jų tiek, kad aplink mane gulėjo aukštos rūdžių krūvos, bet mechanizmų mūšio lauke tik padaugėjo. Kiek truks, kol išdaužysiu juos visus? Nors esu nesužeidžiamas, kovoti amžinai negaliu. Vėl paėmiau į rankas saturną, spinduliais išvaliau erdvę aplink save. Turiu juos nugalėti visus ir iškart. Ant manęs šoko dar vienas geležvoris. Užuot jį išlydęs, griebiau mechanizmui už galvos. Šarvų sistema prisijungė prie primityvių dirbtinių smegenų. Pažvelgiau į geležvorio mikroschemas ir dirbtines ląsteles, ieškojau mechanizmo silpnos vietos, kuria galėčiau pasinaudoti ir sugadinti juos visus. Įsiskverbiau į svarbiausią jo dalį, kurioje buvo sumontuota pagrindinė plokštė, o iš jos siunčiami įsakymai, valdantys mechanizmą. Bet iš ten sklido tik viena duomenų eilutė. Dirbtinės geležvorio smegenys kartojo:
- Bijok, bijok, bijok... Matyt, dirbtinį mechanizmo protą valdė kažkoks virusas. Taigi, jeigu aš geležvoriams esu priešas, kurio jie bijo , turiu jiems įrodyti, kad esu pernelyg galingas. Kardas ir saturnas klektelėjo, kai gražinau juos į dėklus ant nugaros. Jeigu man pavyks įgyvendinti savo idėją, ginklų šiame mūšyje daugiau nebeprireiks. Pridėjau ranką prie krūtinės ir paspaudžiau. Šarvai melodingai žtelėjo, krūtinės segmentas įdubo kaip paspaustas mygtukas. Ant mano nugaros atsivėrė anga ir išlindo holograminis projektorius. Pirštinėje atsivėrusiame langelyje suvedžiau ilgą kodą. Įsakiau šarvams suprojektuoti iki dantų ginkluoto kario hologramą ir padauginti ją šimtus kartų. Oras sumirguliavo ir aš išvydau klaikius kampuotus pavidalus, atsispindinčius stiklinėse geležvorių akyse. Jau maniau, kad nieko neišeis, bet tai suveikė. Mechanizmai ėmė lakstyti ratais ir padrikai šaudyti. Panika. Vaizdas buvo apgailėtinas ir baisus. Tikriausiai taip atrodė Platero galingieji, kai į jų pasaulio atmosferą įsirėžė karinis Atlearso drakonlaivis ir ėmė metodiškai naikinti visus didžiausius miestus. Dar kelias akimirkas mechanizmai bejėgiškai priešinosi valdymo programos perkrovai, o paskui parietė voriškas kojeles, sukniubo ir pavirto rūdimis. Toks rezultatas mane pilnai tenkino. Atjungiau projektorius, holograma ištirpo. Peržengiau per geležvorių nuolaužas ir pro plyšį įlindau į pastato vidų, pasiruošęs atskleisti jame slypinčias paslaptis. Stovėjau koridoriuje. Pro apvalius apsinešusius langelius sklido oranžinė šviesa. Iš vidaus pastatas atrodė naujesnis, galbūt dėl to, kad čia viskas buvo panirę į rudą prieblandą. Ant saturno įsijungė liuminatorius. Trumpam sustojau. Ką man dabar daryti? Apsaugos blokų atsiųsti duomenys rodė, kad čia buvo ginklų gamykla. Bet tie geležvoriai neatrodė galingi, o tokiose ginklų gamyklose apsauga dažnai būdavo galingesnė už jos gaminamus ginklus. Viskas čia buvo gan naivu. Blokai šį kartą suklydo. Čia ne praeities karų laikus menanti atgyvena. Šita geležies krūva primena deologų laboratoriją. Deologai – dar vienas apsaugos blokų galvos skausmas. Toks objektas man pasitaiko pirmą kartą. Gūžtelėjau pečiais ir patraukiau gilyn. Ėjau tuščiais koridoriais, kartais išgirsdavau geležinių kojelių tiksėjimą, matyt, apgailėtini, mano tik ką sunaikintos, armijos likučiai. Ieškojau. Vykdžiau vadovybės įsakymą. Turėjau nuo stogo iki požemių iškratyti šią praeities liekaną, o po to ją sunaikinti. Matyt, jie įtarė, kad čia paslėpta kažkas įdomaus. Žinant, kad apsaugos blokai turėjo pačias galingiausias technologijas, savo saugyklose slėpė ginklus, įveikusius galinguosius, tai buvo keista. Ko ieško apsaugos blokai tokiose vietose kaip ši? Kai šiek tiek apsitryniau gimtosios planetos bloke, nusprendžiau, kad iš tiesų apsaugos blokai ne tik stengiasi mūsų mažutę Saulės sistemą apvalyti nuo praeities košmarų bei paversti ją jaukia ir saugia, bet kartu ieško pamirštų paslapčių, kurios jiems leistų įgauti dar daugiau galios. O kol pamažu supratau, kad jie ieško vieno vienintelio artefakto, praleidau daug metų kovodamas su Atlearso apsaugos bloko emblema ant šarvų. Kiekviena užsilikusi praeities tvirtovė yra geidžiamas apsaugos blokų grobis, nes būtent čia gali būti paslėpta tai, ko jie ieško. Kas kartą, gavęs užduotį, susimąstydavau, kad galbūt būsiu tas, kuriam nusišypsos sėkmė. Ėjau tamsiu koridoriumi, kol kelią pastojo kliūtis. Įveikęs įspūdingų gabaritų duris, įėjau į milžinišką salę. Čia tikriausiai vyko pagrindinis pastato gyventojų darbas. Štai dabar viskas paaiškės...
Visur mėtėsi prietaisų nuolaužos. Ilgi darbo stalai, ant kurių kažkada tie prietaisai stovėjo, išvartyti. Vamzdžiai, išvedžioti grindimis ir sienomis, daug kur prakirsti, iš jų ištekėjusiuose regentuose mirko brėžiniai ir senos duomenų dėžės... Kažkas užpuolė šitą aboratoriją... Kažkas išvartė stalus, prakiurdė vamzdžius ir sugadino įrangą. Savaime tokie dalykai neatsitinka. Pastebėjau spindulinio ginklo paliktus pėdsakus. Tai tik patvirtino mano teoriją. Ėjau vis gilyn į salę, visur mačiau naikinimo ženklus. Sugedusių duomenų dėžių ekranuose mirkčiojo raudonas žodis, tas pats: bijok! Rodos, viskas šioje bazėje buvo apimta viruso. Svarsčiau, kas nutiko tiems, kurie čia kažkada dirbo. Tolėliau pastebėjau paslaptingą švytėjimą. Žalia šviesa mirguliavo ant surūdijusių ir skylėtų sienų. Šarvai trakštelėjo, ant pirštinės pasirodė įspėjamasis ženklas. Artėjau prie neįtikėtinai stipraus, keistos energijos šaltinio. Ant stalo gulėjo plokščias, įmantriai išraižytas daiktelis. Aplinkui mėtėsi įvairūs ginklai. Virš daiktelio kabojo apsilydęs aparatas. Žengiau žingsnį, norėdamas apžiūrėti tą aparatą iš arčiau. Šarvai pasiuntė įspėjimo signalą, išgirdau besikraunančio spindulinio ginklo ūžimą ir į mane susmigo akinamai baltas spindulys. Žinoma, tokie išpuoliai man nepavojingi, tik buvau apakintas blyksnio. Atšokau, išsitraukiau saturną, nusitaikiau. Šaulys metė ginklą ir vos girdimai sušnabždėjo:
- Viskas baigta... – mano priešas nutilo ir, nuleidęs galvą, sustingo. Net prieblandoje mačiau, koks jis sugniuždytas. Nukreipiau saturną, nors apsaugos bloko įsakymų tabletės aiškiai nurodo, kad privalau pašalinti bet ką, kas bando pasipriešinti praeities objekto sunaikinimui.
- Kodėl nešauni, juk tave čia tam atsiuntė? – pastebėjęs, kad nebesitaikau priešininkas pabandė užkalbėti dantis. - Galiu tavęs ir nenušauti. Jei pasistengsi greitai iš čia dingti, – tyliai atsakiau.
- Norėčiau... Bet negaliu. Nejau nematai, kas čia nutiko? – jis mostelėjo ranka.
- Šita bazė sušaudyta, kaip rėtis.
- Taip, bet ar numanai, kas tai padarė?
- Iš kur man žinoti? Apsaugos blokai apie šitą skylę nieko nenutuokė... Iki dabar, – įgrūdau į dėklą saturną ir sukryžiavau rankas ant krūtinės. Žmogus kiek patylėjo, o paskui dusliu balsu pradėjo kalbėti. - Gerai... Noriu, kad viską suprastum. Aš esu aukštųjų metalų gildijos narys.
- Bet jūsų gildija neturi nieko bendro su deologų kliedesiais ir apskritai, kaip tu čia atsidūrei? - Mūsų gildija iš tiesų neturi nieko bendro su deologija, bet į mano rankas pakliuvo informacija ir štai aš čia. Aš atvykau surasti ir sunaikinti dievų detektorių, kuris buvo sukurtas ir saugomas šioje laboratorijoje.
- Nesąmonė, deologai dievais vadino paprasčiausius galinguosius, kurie yra seniausiai sunaikinti. Tas vadinamasis „ detektorius“ – fikcija. Jis nieko negali aptikti.
- O jeigu gali? O gal tai, ką žmonija mano sunaikinusi, iš tikrųjų yra? Gal dievai egzistuoja?
- Tai įrodyk, kad jis veikia ir aš įsitikinsiu dievų buvimu.
- Jeigu aš jį suaktyvinčiau, tai būtų tas pats, kas pranešti apsaugos blokams, kad dievų detektorius egzistuoja. Kaip tu manai, ko jie visą laiką ieškojo? Jie atsiuntė tave, kad surastum ir atgabentum tą daikčiuką jiems, bet tau nepaaiškino kam jo reikia, tiesa? Aš tau paaiškinsiu. Deologai galinguosius laikė dievais ir pasirinko juos tyrimų objektu. Jie rinko informaciją , konstravo prietaisus, kurie matavo dievų galią, ir manė, kad dievai - nesunaikinami. Jie sukūrė ir pagamino dievų detektorių ir tikėjosi jo pagalba užmegzti kontaktą su dievais. Kiti mokslininkai jų sudėtingų tyrinėjimų nepripažino. Apsaugos blokai jų veiklą laikė pavojinga ir paskelbė deologus už įstatymo ribų. Persekiojami deologai savo pavojingus išradimus kūrė ir saugojo slaptose laboratorijose. Apsaugos blokai ieškojo tokių vietų po visas planetas ir jas naikino, bet šios paskutinės laboratorijos, įsikūrusios Faigane, aptikti nepavyko. Laboratoriją nusiaubė ir sunaikino virusas, kurį paleido vienas deologas, supratęs, kad jų tyrinėjimai nuėjo per toli. Jis tikėjosi, kad laboratorijos mechanizmus gadinantis, virusas sunaikins ir patį pavojingiausią išradimą – dievų detektorių. Kaip matai jam nepavyko. Aukštųjų metalų gildijoje buvo vienas mokslininkas, prijaučiantis deologams. Kai jo celariume apsaugos bloko pirionai padarė kratą, o jį patį suėmė, aš aptikau gildijos įstatų sąvado informacinėse laikmenose deologo prašymą pasirūpinti dievų detektoriumi. Man jo argumentai pasirodė įtikinami. Aš apsirūpinau atsargomis, iš trigranitinės plokštės pasigaminau apsaugas nuo paveiktų virusu mechanizmų ir pasiekiau laboratoriją gildijos drakonlaiviu. Detektorių rasti nebuvo sunku. Jo švytėjimas rodė, kad prietaisas parengtas darbui .Mano vargai prasidėjo, kai pabandžiau jį sunaikinti. Visi ginklai, buvę arsenale, pasirodė bejėgiai. Tada aš pabandžiau sukonstruoti kažką ypač galingo. Iš mano nepavykusio bandymo buvo tik tiek naudos, kad laboratorijos koordinates užfiksavo apsaugos blokų jutikliai. Dabar belieka tikėtis blogiausio, – mokslininkas nutilo...
Ėmiau „virškinti“ naujai gautą informaciją ir gretinti su tuo, ką žinojau iki tol. Seniai, seniai, žmonės ištrūko iš Žemės. Ir rado galinguosius, tai yra dievus. Tas paslaptingas būtybes, kurios (anot deologų) uždegė žvaigždes ir sukūrė planetas. Dievai kovojo tarpusavy ir nekreipė dėmesio į apgailėtinus mirtinguosius. Bet žmonės smogė pirmi. Naujai išrastais drakonlaiviais jie ištrūko iš Žemės, pasiekė tolimus pasaulius. Ten jie rado neįtikėtinų metalų, paslaptingų energijų ir viską panaudojo statyti ginklams, kuriuos nukreipė prieš dievus. Susikūrė apsaugos blokai, kurie gynė kolonijas visuose Saulės sistemos pasauliuose. Pirmas žmonių puolimas baigėsi mirtingųjų sutriuškinimu. Vilveno pasaulio apsaugos blokas buvo nugalėtas, Žemę užkariavo dievas Astrolonas, Marsą sunaikino deivė Voruta. Mirtingieji išliko tik keliose kolonijose. Bet panaudojus atrastus resursus ir pritaikius naujas technologijas, žmonės pagaliau sustiprėjo tiek, kad galėjo kirsti dievams atgal. Dievai pripažino pralaimėjimą, užleisdami žmonėms Saulės sistemą. Jie pasitraukė ir apie juos daugiau niekas negirdėjo. Ir taip viskas baigėsi. Laikai, kai apsaugos blokai kovojo su dievais ir su jų paliktais siaubais, dabar jau praeitis. Viskas sutvarkyta. Karo nuniokoti pasauliai vėl žaliuoja, ginklai užrakinti požeminėse saugyklose, dievų paskleistos ligos ir kitos negandos nugalėtos. O apsaugos blokai, kažkada buvę vienintele žmonijos viltimi, greitai taps nereikalingi. Blokai nenori būti pamiršti, jie svajoja apie laikus, kada jie valdė ištisus pasaulius ir buvo didvyriai, o ne niekam nereikalingi pinigų ėdikai. Ir todėl apsaugos blokai ieško... Dabar jau žinau ko. Štai šito švytinčio detektoriaus... Dievų detektoriaus. Ką man daryti? Jei parnešiu detektorių vadovybei, jie galbūt ras dievus ir įsakys apsaugos blokams juos pulti. Bet žmonijai nebereikia naujo karo. Dabar mes esame dievai savo mažutėje Saulės sistemoje ir to užtenka. Verčiau tegul dievai slepiasi. Aš nužvelgiau mokslininką. Jis atrodė kaip žmogus, kurio visos viltys žlugo.
- Apsaugos blokai dar nerado dievų detektoriaus... – tariau.
- Tai kas... Juk esi klusnus apsaugos blokų naikinimo mašinos sraigtelis. Tau įsakyta paimti visus vertingus išradimus ir tu taip padarysi. Jei pristatysi dievų detektorių, būsi paaukštintas ir galėsi dalyvauti Visatos užkariavime. O po tavo mirties, tave pagerbs, sukurdami tavo holograminį monumentą ir naujųjų laikų didvyriu žavėsis visos būsimos Saules sistemos kartos. Žinoma, jeigu dievai neiščirškins žmonijos su visa Saules sistema – su kartėliu atsakė mokslininkas. Aišku, jis negalėjo atspėti mano minčių. Pasijutau gerai. Įsivaizdavau, kaip nušvis jo veidas, kai pasakysiu, kad ketinu sunaikinti detektorių. Velniop įstatymus. Velniop paaukštinimą. Man nereikia holograminio monumento. Aš vėl išsitraukiau saturną. - Ne... Aš nusprendžiau. Mano užduotis yra sunaikinti šitą seną geležies krūvą, o „vertingų išradimų“ čia galėjo ir nebūti, – tikiuosi tave tenkina tokia mano misijos versija.
- Atrodo, kad mes, mokslininkai, nesugebam teisingai įvertinti žmonių. Matyt, klydau. Tikiuosi, kad man atleisi. Bet, net ir tu negali sunaikinti dievų detektoriaus. Pernelyg ilgai bandau tą padaryti, – niauriai sumurmėjo mokslininkas. - Mano saturnas pavers tą daiktą pelenais. – išdidžiai atrėžiau, beveik nesiklausydamas, ką jis murma. Prišokau prie švytinčio detektoriaus. Šoviau. Raudoni spinduliai išbluko ir dingo, vos priartėję prie artefakto. Nepasidaviau. Griebiau plazminį pjautuvą ir iš visų jėgų kirtau per detektoriaus metalą. Nieko! Nė įbrėžimo! Trenkiau antrą kartą, trečią... Nesilioviau tol, kol pjautuvas suskilo, ant grindų nukrito sunkūs plazmos lašai, išlydydami skyles geležyje. Nusviedžiau šalin sulūžusio pjautuvo rankeną, stovėjau sunkiai alsuodamas ir žiūrėjau į dievų detektorių... Švytėjimas vargino akis, žvilgsnį ėmė temdyti šleikščios dėmės. Išgirdau tylų mokslininko balsą:
- Kol detektorius užsivėręs, joks ginklas nesunaikins jo. Dievų detektorių saugo skydas pagamintas iš metalo, kurį deologai gavo, išlydę dievo Alarko lazdą. Daug metų visais būdais bandžiau jį bent įbrėžti, bet man nepavyko. Nebent ... Taip! Tai gali būti išeitis! Kol jis aktyvinamas, skydas konfigūruojasi. Tu turėsi per akimirką į jį iššauti. Kitaip bus per vėlu.
- Bet jeigu aš turiu akimirksniu šauti, tu nespėsi išsinešdinti. Jūs mokslininkai esate baisiai nepraktiški ir niekada negalvojate apie pasekmes.
- Apie pasekmes aš pagalvojau. Jeigu tau pavyks sunaikinti detektorių, kaina bus visai nedidelė. Į visa tai aš žiūriu, kaip į dar vieną mokslinį eksperimentą. Taip! Aišku. Mane apėmė siutas. Dar vienas didvyriškas poelgis, o man kaip visada tenka purvinas žudiko vaidmuo.
- Nagi ryžkis. Juk tu ne mažiau už mane nori sunaikinti tą nelemtą detektorių,- pasakė tas pamišėlis ir, nedavęs man laiko apsispręsti, paėmė prietaisą. Kad reikia nedelsiant veikti supratau iš pasikeitusio švytėjimo intensyvumo. Šoviau automatiškai. Erdvė aplink detektorių išsikreipė, pajutau nuo jo sklindančias karščio bangas. Mano atmintyje liko įstrigęs paveikslas, kruvinai raudonas ginklo spindulys, perveriantis žalios, dievo metale slypėjusios, energijos krešulį ir pasiaukojusio mokslininko širdį. Plykstelėjo žalios ir raudonos ugnys, smūgis sviedė mane tolyn.
Atsistojau. Mano šarvai buvo įkaitę ir apsinešę, o ten, kur neseniai stovėjo deologų laboratorija, juodavo išdegęs laukas, aplink telkšojo išsilydžiusios geležies balos. Gana įprastas mano misijų pabaigos vaizdas, tačiau šį kartą panašią tuštumą jaučiau savo viduje. Atsidusau, susiradau savo saturną, kurį smūgio banga buvo išmušusi iš rankų. Įjungiau ryšį, susisiekiau su vadovybe.
- Užduotis įvykdyta, objektas sunaikintas, – ištariau įprastinę frazę. Tada išsikviečiau drakonlaivį. Luktelėjau. Oras suvibravo, virš manęs pakibęs drakonlaivis, atsiuntė pakėlimo platformą ir prarijęs mane, įjungė ultravariklius.Po akimirkos Faiganas liko už tūkstančių aelių.

Kai Atlearso apsaugos bloko arionas Turas Ketsardas grįžo įvykdęs užduotį, jį pasitiko pirionai. Jis buvo nubaustas už tai, kad išdavė apsaugos bloką, sunaikindamas neapsakomai vertingą artefaktą. Vyriausiasis šio apsaugos bloko vadas įsakė Turą Ketsardą įmesti į požeminį kalėjimą, ten jis turėjo kalėti iki gyvos galvos. Praėjo trys metai. Apsaugos blokai, galutinai išsėmę veiklos sferas, paniro į stagnaciją, kol pagaliau buvo paleisti. Jie pabandė ginklu pasipriešinti išformavimui, tačiau valdžios užgrobti nepavyko. Apsaugos blokų nugalėtojai susibūrė į naują organizaciją - Saulės sistemos sargybinius. Jie perėmė apsaugos blokų įrangą, išlaisvino įkalintus žmones. Saulės sistemos sargybiniai atkreipė dėmesį į Turą Ketsardą. Perskaitę slaptus apsaugos blokų protokolus, jie sužinojo, kad buvęs arionas, nepaklusdamas įsakymams, apsaugojo žmoniją nuo rizikingo karo, kurį ketino sukelti agresyvūs apsaugos blokai. Būtent šio kario veiksmai nulėmė militaristinės organizacijos, kuri jau buvo pradėjusi kelti pavojų žmonijai, žlugimą. Saulės sistemos sargybiniai nusprendė pagerbti buvusį arioną sukurdami jam monumentą, tačiau Turas Kersardas atsisakė, motyvuodamas tuo , kad tai nėra vien tik jo nuopelnas. Turas pareiškė, kad verčiau norėtų stoti į Saulės sistemos sargybinių gretas, o monumentas turėtų būti skirtas tolimajame Faigane žuvusiam mokslininkui. Arionas papasakojo, kad mokslininkas padėjo apsispręsti sunaikinti dievų detektorių ir tai pavyko padaryti tik jo gyvybės kaina . Saulės sistemos sargybiniai priėmė į savo gretas Turą Ketsardą ir atidavė pagarbą mokslininkui, sukurdami monumentą, kuris tebestovi buvusios Faigano deologų laboratorijos vietoje. O Turas dar ne kartą sulaukė pasiūlymų įamžinti jo žygius, bet kažkodėl visada atsisakydavo.

Page 1 of 1 All times are UTC+04:00
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Limited
https://www.phpbb.com/