Forumas.Fantastika.lt

fantastika.lt forumas
Dabar yra 2017-10-17 4:21

Visos datos yra UTC + 3 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
Parašytas: 2014-08-31 14:49 
Atsijungęs
Raudonoji kolegija
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2002-12-06 15:40
Pranešimai: 3419
Miestas: Wilno Kochane
Augso Veršius
Vieną žiemą, vienoje palėpėje

Miestas prasideda – arba baigiasi – dokuose, kur žmonių ir mašinų atmatos drumzlinais upės vandenimis srūva į apgaulingai skaidrią jūrą, kur švartuojasi kolonijų žaliavomis nėšti krovinvežiai, kur nenutrūkstamai žvanga kranų grandinės, ūbauja signalinės sirenos, klanksi, trinksi ir cypia metalas į metalą, kur aštriai plieskia dujiniai žibintai ir murzinai spingso alyvinės lempos. Čia apgaulingai žvarbūs žieminio brizo pirštai graibo nuo drungno jūros paviršiaus garo saujas, maišo su katilinių bei pakurų išvemtais dūmais, praskiedžia atidirbusiu variklių garu, lipdo pilkos miglos gniūžtes ir siunčia į krantą. Rūko tumulai muistosi, tįsta, traukiasi ir vangiai slenka virš blausiai apšviestų gatvelių, įsispraudusių tarp išpampusių sandėlių, stoginių ir angarų. Netrukus į miglos glėbį papuola mažos gamyklėlės ir surinkimo cechai.
Gamyklų ir sandėlių juosta pasikeičia daugiaaukščiais-skruzdėlynais ir komerciniais kvartalais. Ištisais rajonais vienodų suodino betono dėžių, išmargintų chemine šviesa degančiais langų kvadratais, kurie savo ruožtu vėl užleidžia vietą liejykloms, manufaktūroms, raugykloms, malūnams. Rūkas sėlina rūgšties nubalintais stogais, apkaišytais kaminų baterijomis, rangosi tarp gamyklų antstatų ir pilonų, gerdamas šviežius garus ir pampdamas nuo dūmų. Inertiškas smogo sluoksnis užgula miestą nuo dokų iki pat Dūminio kalno, kurio status šlaitas apkibęs namų-skruzdėlynų, prašmatnių dvarų ir aptriušusių lūšnynų mozaika, apraizgytas keltuvų lynais, išvagotas nuotėkų latakais.
Pačiame šlaito centre, kirsdamas kalną į dvi dalis, stūkso Citadelės monolitas. Masyvi neišraiškingo gelžbetonio siena kyla nuo pat papėdės į tokį aukštį, kad viršų vargiai įžiūrėsi net vasarą, kai šviečia saulė. Apkerpėjus, ištrupėjus ir suskeldėjus siena neturi jokių langų ir tik kelias duris.
Sakoma, kad kalnas pavadintas Dūminiu, nes kažkada spjaudėsi dūmais, kaip koks kaminas. Sakoma, kad Citadelę pastatė Pirmeiviai, iškart po išsilaipinimo, padedami milžiniškų mašinų. Sakoma, kad kai kurios mašinos vis dar gyvos, vis dar rausia tunelius gilyn į Dūminį. Kai kas priduria, kad vieną dieną mašinos pasuks atgal, į miestą...

***
Trenkė pelėsiais, šilta drėgme ir kažkuo labai senu. Tyliai dūzgė vamzdžiai, išsirangę ant galinės sienos. Raminančiai kapsėjo lašai kondensatoriuje. Vienišos bioliumo spingsulės šviesa atsimušė drėgnu blizgesiu nuo trijų betono sienų ir palša baltuma nuo ketvirtos, sukaltos iš presuotos medžolės lentų ir gipskartonio plokščių.
Kumiko nerimastingai suko ratą po rato – vietos kaip tik užteko. Buro-Saka pūkšnojo drėgnu vėstančiu garu ir šlependama žingsniaračiais per grindis nuklojusias šiukšlės sąžiningai nešė dvišimtkilograminį šeimininkės kūną. Pirmą kartą per paskutinius penkis mėnesius Kumiko galėjo leisti sau atsipalaiduoti. Galėjo, bet neleido.
Jos negąsdino klaustrofobiška kambario vienatvė. Kai aplink nėra kitų, nėra ir ko bijoti, niekas negali nuskriausti ar pažeminti. Ar atimti. Ranka nejučia kilstelėjo prie kaklo, bet Kumiko susilaikė nepalietus grandinėlės. Žydinti sakura… Ne, nereikia, negalima, negalima galvoti apie tai. Čia ir dabar. Praeitį palikti praeityje, koncentruotis į čia ir dabar.
Kumiko lėtu žvilgsniu permetė patalpą. Ką dar būtina nuveikti? Bioliumui – ir jai pačiai – reikėjo vandens ir maisto. Tiek vieno tiek kito trūkumas buvo didžiausia problema Citadelės pastogėje. Iš kitos pusės būtent tas trūkumas atbaidė kitus pretendentus į šiltą ir santykinai patogų gyvenamą plotą.
Vandens klausimą Kumiko išsprendė į garo magistralės sandūrą įsriegusi savadarbį kondensatorių. Bioliumas maistui neišrankus, gali vartoti bet kokią organiką, įskaitant žmogiškąsias išskyras. Maistas sau buvo didesnė problema. Žinoma, kurį laiką galima ir pabadauti, alkis labai seniai tapo dalimi Kumiko gyvenimo, bet netepsi – nevažiuosi. Laikas rasti kaip užsidirbti, arba ką parduoti.
Žemesniuose Citadelės aukštuose kartais galima gauti darbo, bet labai retai. Silpnesnės nei vidutinės mechanikos žinios ir beviltiškai dideli gabaritai itin ribojo Kumiko įsidarbinimo galimybes.
Pardavinėti irgi neliko ką. Tai yra, beveik neliko. Ant gipskartonio sienos vis dar kabojo paskutinio gyventojo palikti... piešiniai? Skulptūros? Sunku įvardinti. Medinis ratlankis apipintas surūdijusia viela. Balta lenta-veidas su dviem skylėm-akim, raudonu kamuoliu-nosimi ir riebiai nutepta raudona dažų šypsena. Pigiu laku blizgantis dvivamzdis, pakabintas ant kontrastingai prabangaus kardo laikiklio. Pastarasis atrodė labiausiai tikėtina prekė. Poliruota kietmedžio lenta su masyviais, grakščiai išlenktais anoduoto plieno kabliais laisvai patrauks bent savaitės maisto davinį. Šautuvėlis, nors ir dailus žaisliukas, bet greičiausiai bevertis.
Šešėlių žaismas pagavo akį. Kumiko stumtelėjo svertą, Buro-Saka šnypštelėjo, veriančiai džyrgžtelėjo ir sustojo. Kumiko nejučia vyptelėjo – ištikimajam dviráčiui garo dieta nepatiko – bet žvilgsnio nuo akį patraukusio „paveikslo“ neatitraukė.
Išskobti grioveliai, dažų linijos ir dantratis staiga susidėliojo į primityvią žmogeliuko-pagaliuko figūrą. Štai galva, linija - liemuo, dvi linijos – išskėstos rankos, o čia šešėliai susideda į koją, pakeltą spyriui... Kaip tik taip, kaip vaikas nupieštų žmogeliuką... arba pasalūną nindzę... arba užšifruotą raidę K...

***

- Trečio Pasidalijimo pabaigoje, kai Dominijų Sąjungos reikalavimu Šogunatas permetė pagrindines pajėgas į pakrantės frontą, Nūru Soši apsireiškė... atsiskirti į savarankišką koku, kuriame galėtų atvirai išpažinti... Šogunatas siekia perimti atgal, bet sąjunga su Konfederacija...
Spigus istorijos pamoką atsakinėjančios vienuolikmetės balsas vos prasimušė pro kraujo ūžesį ausyse. Bejėgiško įtūžio temdomos akys žvelgė į tris eilutes juodų žmogeliukų-nindzių. Žmogeliukai nerūpestingai šokinėjo, spardėsi ir vartėsi lapo paraštėje. Jiems visai nerūpėjo, kad ta, kuri iki skylių suskaitė "Šokančių Nindzių Paslaptį" galėjo akimirksniu perskaityti agento Šerloko-san iššifruotą Konfederacijos šnipų kodą.
Negalėjo būti nei menkiausios abejonės, kad užšifruotas haiku skirtas būtent jai, hen'i-tai, išsigimėlei. Bendraklasės akivaizdžiai tobulino techniką, perėjo nuo atvirų užgauliojimų prie subtilių. Atsakomasis smūgis irgi turės būti atliktas taip pat paslapčiomis, be suaugusiųjų pagalbos – Ryū mokinėms nepriklausė gaišti laiko skaitant Šogunate tiražuojamus komiksus.
Iš nosies ant atversto knygos lapo kaptelėjo vienas raudonas lašas, antras, trečias. Tiesiog puiku, tereikia susinervinti ir prašom – dar vienas pažeminimas. Lyg neužtektų groteskiškai peraugusio kūno, kurio net savos kojos nepaneša.

***

Kumiko krestelėjo galvą, vydama šalin šešių metų senumo prisiminimus, bet buvo vėlu. Iš atminties pakampių lindo lauk tamsiausios praeities gijos. Kas iš to, kad jos nepribaigė patylomis kūdikystėje, kaip daugumos kitų apsigimėlių? Kas iš to, kad ją priėmė mokytis į ryū? Kam pasauliui reikėjo dar vienos invalidės ir dar išsilavinusios?
Nebūtų jai „pasisekę“ gimti pačios Soši vaikaite ir Mitsukės dukra... Užslėptos, senos nuoskaudos aitrino širdį: bendraamžės jos nekentė, suaugusieji šalinosi, Soši – amžinai užsiėmus Koku administracija ir tikėjimo reikalais, Mitsukė – amžinai diplomatinėse misijose. Iš Kumiko akių sruvo pykčio ir nuoskaudos ašaros. Svarbiausia, kad nei misijos nei organizavimai nieko nepadėjo. Užteko konfliktui rytuose nukreipti Konfederacijos dėmesį ir Šogunatas sutraiškė Koku kaip vabzdį, aptiktą kur nors pažastyje.
Ranka pusiau savavališkai ištraukė iš po drabužių grandinėlę ir sugniaužė pakabuką plaštakoje. Kietos briaunos skausmingai įsirėžė į delno odą. Kumiko prisivertė atgniaužti kumštį ir pažvelgti į medalioną. Žydinti Sakura, švelniai rožinis kristalas, bioliumo šviesoje atrodė paliegusiai pilkšvas, o besiskleidžiančios žiedo formos inkliuzas dabar atrodė panašesnis į kaukolę, šiepiančią mirties dantis.
Kumiko neskubėdama atsegė grandinėlės sagtį, užsimojo, ir iš visų jėgų šveitė nelemtąjį atsinaujinimo ir tyrumo simbolį kuo toliau nuo savęs. Ji vis dar nesuprato, kodėl prieš ilgus ilgus penkis mėnesius, nulupo Sakurą nuo dar neatšalusio Soši kūno, kodėl bėgo, kodėl slapstėsi nuo Šogunato kareivių. Koku neliko, kaip ir neliko visų tų, kurie šaipėsi, kurie skriaudė. Kam toliau bėgti? Kam toliau slapstytis? Užteks...

***
Nuojautos dilgtelėjimas pažadino Kumiko iš stingulio. Nepašertas bioliumas vos spingsojo, vargiai išplėšdamas iš tamsos daiktų siluetus. Už gipskartonio sienos ūžavo vėjas, viduje dūzgė vamzdžiai. Lyg ir viskas tvarkoje, bet nerimo banga neatslūgo, o kaip tik priešingai – sustiprėjo.
Paskubomis užvožusi bioliumo gaubtą, Kumiko spustelėjo svertą ir Buro-Saka vangiai nušlepeno link vienintelio langelio. Pagrindinio manometro rodyklė virpėjo prie pat nulinės žymos – garas spėjo atvėsti. Buro-Sakos sistema, pritaikyta suspaustam orui, neturėjo adekvačios šiluminės izoliacijos.
Už sienos buvo kažin kada sugriuvusi laiptinė ir į kalno gilumą einantis šachtos tunelis, vos įžiūrimi blausiuose miesto žiburių pašvaistės pro plyšį gelžbetonio sienoje. Pro tą patį plyšį tunelio gerklė dideliais skersvėjo gurkšniais traukė vidun šaltą žieminį smogą. Suodinos rūko gijos sroveno tarp ištrupėjusių betono dantų, atviri surūdijusios armatūros nervai rinko murziną kondensatą, o drėgmės perteklius kaupėsi į lašus, riedėjo žemyn ir tįso drumzlinais varvekliais, kur ne kur padabintais nuplautų rūdžių raudoniu.
Pralaužą sienoje dalinai dengė surūdijęs kaušas, kybantis ant ilgos, korozijos artrito išėstos metalinės rankos. Pastaroji priklausė mechaniniam leviatanui, kurio nūnai bedvasis kūnas kėpsojo tunelyje. Namo dydžio korpusas, galingi akmenskaldžiai žabtai, rankos-manipuliatoriai, delnai-kaušai, akys-reflektoriai išdužusiais stiklais, plieniniai vikšrai – viskas padengta negailestinga rūdžių patina.
Jei tikėti miesto legendomis, savaeigis monstras rausė šachtų tunelius, skaldė, trupino bei perdirbinėjo uolieną nuo pat Išsilaipinimo dienos. Jei tikėti Citadelės legendomis, kažkada ne taip seniai, šis kalnakasys užsimanė išvysti saulės šviesą, tad vietoj anglies ir geležies kasimo, pasuko atgal. Vien tik tam, kad rastų žmonių pastatytą sieną.
Nieko daugiau nesimatė pro apgaravusį, niekados nevalytą langelį, bet Kumiko vis tiek žvelgė į tunelio tamsą. Šachta, beveik pilnai užtverta leviatano lavono, buvo vienintelis realus būdas patekti vidun ir, Kumiko įsitikinimu, gerai apsaugotas. Iš kur tas nerimas? Norint pasinaudoti laiptais reiktų pradžioje iškasti ne vieną kubinį metrą uolienos ir betono nuolaužų. Norint įlipti pro išgriuvą reiktų užkopti gerus keturis šimtus metrų statmena...
Šmėstelėjo siluetas. Po to antras. Po to dar du. Ir dar du.
Kumiko puolė link garo magistralės. Panika atmiežtos mintys kunkuliavo galvoje, konkuruodamos dėl dėmesio:
...Surado! Vidury didžiausio Konfederacijos miesto! Kaip!?
...Bakas tuščias!
...Kaip užlipo??
...Bakas tuščias!!
Barkštelėjo durų rankena. Kumiko sustingo, staiga pasijutusi visiška kvaile. Kam lipti aukštyn, jei galima nusileisti žemyn? Tereikia tokios nemažos smulkmenos – orlaivio. Iš kitos pusės, sunku net įsivaizduoti Šogunato orlaivį Konfederacijos padangėje...
Durys sudrebėjo nuo smūgio. Laikas apmastymams baigėsi – pagrindinis bakas vis dar tuščias.
Dar vienas smūgis. Iš nosies nuvinguriavo išdavikiška šilto kraujo srovelė.
Ir dar smūgis. Rezervinio bako manometras ties dviem trečdaliais. Paskutinės suspausto oro atsargos, taip sunkiai išsaugotos.
Durys paskutinį kartą sudrebėjo, triokštelėjo ir išvirto. Į kambarį įgriuvo dvi juodos žmogystos. Kumiko, inkšdama iš baimės, įmygo pneumopultos gaiduką. Pneumatinė svaidyklė nepasižymėjo nei taiklumu, nei mušamaja galia, tačiau trijų žingsnių atstumu pakako ir vieno, ir kito – zvimbiantys aštriabriauniai diskai sustabdė įsibrovėlius. Abi figūros susmuko į juodą šliurpsinčią ir dejuojančią krūvą.
Nespėjo Kumiko apsispręsti, ar džiūgauti trumpalaike pergale, ar apsivemti, kai kambarin įsirito metalinis cilindras. Skardžiai spragtelėjo spyruoklė ir iš cilindro pasipylė kunkuliuojantys dūmai. Aštrus garstyčių kvapas sudirgino Kumiko nosį, akys tuojau pat paplūdo ašaromis. Žudančios dujos! Kumiko paniškai užgulė svertus. Buro-Saka supūkštė – šį kartą oru – ir nutratėjo per kambarį.
Įsibėgėjęs dvirátis rėžėsi į gipskartonio sieną daugiau nei pustone bendro savo ir raitelės svorio. Senos lentos, apipelijęs gipskartonis bei keistieji meno kūriniai pažiro į šonus šipuliais. Kažkas triaukštelėjo, kažkas krioktelėjo. Žingsniaračiai slystelėjo, vėl sukibo su betoninėm grindim, dar akimirka važiavimo ir Buro-Saka galiai švokštelėjusi sustingo.
Veidą ir plaštakas nutvilkė šaltis. Dūmais prasmirdusio oro gurkšnis neturėjo aštraus dujų kvapo. Kumiko prisivertė įkvėpti giliau, atsimerkti ir apsidairyti. Buro-Saka stirksojo įstrigusi gelžbetonio nuolaužų krūvoje. Iš kambarėlio, pro išlaužtą pertvarą, kamuoliais virto tiršti dūmai. Laimei, skersvėjis traukė nuodus gilyn į tunelį.
Šalia pertvaros drybsojo ir kriokė Buro-Sakos partrenktas užpuolikas. Likę trys stovėjo atokiau, ir tik dabar pradėjo reaguoti: vienas pajudėjo link sužeisto sėbro, o kiti du išsitraukė... kardus? Ne šaudykles, ne peilius – kardus?!
Murkšlinas panikos ir nevilties voratinklis Kumiko viduje sudrebėjo ir pradėjo trauktis, o jo vieton plūstelėjo liepsnos švarumo įniršis. Užpuolikai buvo ne profesionalūs smogikai, prieš kuriuos Kumiko nebūtų atsilaikius nė penkių sekundžių. Ne, įsibrovėliai buvo buši, Šogunato aristokratų atžalos, šovinizmu persunktos Šinto atšakos pasekėjai, šventai tikintys vyriško prado galia ir nenugalimu kardu. Likimas suteikė Kumiko galimybę jei ne išgyventi, tai bent atkeršyti už Mitsukę, už Soši, už žioplas įžeidinėjančias bendraamžes – buši buvo varomoji Šogunato agresijos jėga, tiesiogiai atsakinga už Koku sunaikinimą.
Deginama aršaus džiaugsmo, Kumiko atidžiai prisitaikė ir spragtelėjo gaiduką. Nei šnypštelėjimo. Rezervinis bakas visiškai tuščias, likučiai išnaudoti paniškam bėgimui nuo žudančių dujų. Liko vienintelis energijos šaltinis – giroskopo smagratis. Pirštai trakštelėjo niekados nenaudotą svertą, supukšėjo kompresorius. Manometro rodyklė net nesudrebėjo. Arba mažytis kompresorius neveikė, arba
Kumiko paskubomis persisvėrė per dviráčio kraštą ir ėmė grabalioti grindis. Po ranka papuolė – ir nulėkė į užpuolikus – betono gabalas, lentgalis, kažkoks ratas. Tada pirštai užčiuopė tvirtą lentą, plieninį kablį, šautuvo buožę. Kumiko, nedrįsdama nuleisti akių nuo artėjančių buši, apčiupinėjo radinį. Skardinis žaislinio šautuvo vamzdis suplotas, buožė perskilusi. Užtat tvirta, sunki kardo laikiklio lenta sveika ir kaip tik patogaus ilgio...
Užpuolikai buvo čia pat. Nevaržantys judesių drabužiai, stiklinės dujokaukių akys, buki šnipai-filtrai – atrodė, kad puola ne žmonės, o peraugę vabzdžiai išsigimėliai. Kumiko nuomone, vidus nuo išorės smarkiai nesiskyrė.
Viena iš juodų figūrų dusliai riktelėjo ir šoko artyn. Tradicinis kiai taip apstulbino Kumiko, kad ji vos spėjo atremti švystelėjusį kardą. Užtat po to sekusios atakos nesudarė jokių problemų – buši atliko puikų vaza-geiko. Nuostabiai preciziškai, ritmingai ir beviltiškai nuspėjamai. Pabaigęs ataką buši atšoko atgal, atlaisvindamas vietą savo sėbrui. Pastarasis puolė tylėdamas. Ir atliko tą patį vaza-geiko. Kumiko įsidrąsino ir paskutinį atmuštą smūgį palydėjo improvizuota odži-vaza.
Rezultatas pranoko geriausius lūkesčius. Smūgis lenta per galvą nepasižymėjo nei stiliumi, nei grakštumu, užtat patikimai išvedė iš rikiuotės. Gaila, buši spėjo žengti atbulas ir išvengė antro smūgio.
Pirmasis užpuolikas vėl riktelėjo ir puolė. Šį kartą ataka buvo dar stipresnė, bet stokojo ritmo – gėdingas sėbro pralaimėjimas išmušė buši iš vėžių. Kumiko, jausdama didėjantį skausmą nubrozdintuose delnuose, negaišo ir kontratakavo jau po trečio smūgio.
Šį kartą smūgis kliuvo ne lentos plokštuma, o plieniniu kabliu. Kablys išdaužė dujokaukės stiklą ir šlapiai triaukštelėjęs įstrigo akiduobėje. Buši trūktelėjo, mostelėjo rankomis ir pargriuvo, išplėšdamas sukapotą lentą iš Kumiko rankų.
Kumiko, nelaukdama kol antrasis buši atsipeikės, persivertė per Buro-Sakos kraštą ir sugebėjo pačiais pirštų galais pačiupti užmuštojo kardą. Buši šlitinėjo, bandydamas viena ranka nusitraukti nuo veido sumaigytą dujokaukę. Kumiko paskubom apsidairė. Kur paskutinis iš užpuolikų? Štai jis, kažką traukia iš nuolaužų krūvos... Kumiko konvulsyviai griebėsi už kaklo – Sakura! Niekšas rado Žydinčia Sakurą!
Įsibrovėlis paskubomis apvyniojo grandinėlę apie plaštaką, įsakmiai mostelėjo leisgyviui sėbrui ir nurisnojo... gilyn į tunelį. Kumiko šiek tiek atsipalaidavo. Toli nenubėgs. Gaila, sužeistasis nepasekė iš paskos, nerįžtingai žvelgdamas tai į sudaužytą dujokaukę, tai į paskutines nuodingų dūmų gijas, skersvėjo siurbiamas tunelin.
Dvejonė išgelbėjo buši gyvybę. Klaikus žviegesys nustelbė visus kitus garsus. Spąstai užsitrenkė.
Bėglys bandė išsisukti, prasmukti, atšokti. Iš letargo pabudusio leviatano letenos, purkšdamos rudžių dulkes iš sąnarių, pagavo buši kaip musę. Ir sutraiškė. Monstras pamažu nurimo. Kumiko žinojo, kad paskutinėmis kompresoriaus pastangomis užpildyta žemkasio sistema išnaudojo visus varganus syvus vieninteliam spąstų čiaukštelėjimui, bet net jai buvo sunku patikėti jog milžinas vėl užmigo. Išties, Pirmeiviai buvo galingi. Kaip ir dera protėviams.
Nepaisant spąstų efektyvumo, vienas užpuolikas vis dar buvo gyvas ir, skirtingai nei Kumiko, galėjo judėti. Ji galėjo tik bejėgiškai siusdama stebėti, kaip pamažu atsitokėjęs buši lentos nuolauža prisitraukia į košę sutrintą ranką ir iškrapšto iš delno liekanų kruviną Sakurą. Tada nuo kito mirusio sėbro liemens nuvynioja virvę su kabliu ir, plačiai aplenkdamas įkalintą Kumiko, pasuka link pralaužos.
Apimta nevilties, Kumiko vėl pradėjo mėtyti viską, kas pakliuvo po ranka, įskaitant atkovotą kardą. Nei vienas iš „sviedinių“ nepasiekė tikslo. Buši sėkmingai pasiekė pralaužą. Ką dar galima padaryti?! Ranka beveik netyčia užkliudė gaiduką. Tyliai pūkštelėjo suspaustas oras ir metalinis diskas išskėlė kibirkščių fontaną iš priešinės sienos. Kumiko atitraukė ranką it nuplikyta. Iš kur sistemoje atsirado oro?! Ach taip! Smagračio energija... ir manometro rodyklė virpa virš nulio!
Kelis kartus paskubomis iškvėpusi, Kumiko nusitaikė. Penki žingsniai, pati taiklaus šūvio riba. Oro geriausiu atveju užteks tam vieninteliam lemiamam šūviui. Dar vienas iškvėpimas, gaidukas nusispaudžia lėtai, be trūktelėjimo.
Diskas pralėkė taip aukštai, kad buši net nepastebėjo atakos. Ramiai įsuko ant virvės galo pririštą kablį, užkabino ir prisitraukė lauke kabantį lyną. Va tik išlipti nespėjo. Iš lauko atsklidusi, akis rėžianti melsvai balta šviesa išplėšė iš tamsos nagų viską, kas buvo viduje ir lauke. Netikėtą šviesą palydėjo milžiniško būgno tratėjimą primenantis dundesys, atsklidęs iš apačios, iš Miesto.
Buši turbūt suprato ko laukti, nes pabandė pasitraukti nuo plyšio. Sprogimų serija ištaškė į gabalus ir buši, ir sieną, ir gerą gabalą stogo. Kumiko trumpam prarado sąmonę, pritrenkta detonacijos ir ant krentančių nuolaužų.
Kai suvokimas pamažu sugrįžo, prieš akis atsivėrė neįtikėtina Miesto panorama. Virš galvos smagiai traškėdamas degė Šogunato orlaivis, sugriebtas trijų melsvai baltos šviesos pirštų. Iš pralaužos grindyse purškė neįtikėtinai galingas karšto vandens ir garo stulpas. Miesto ir liepsnos šviesa lūžinėjo pursluose, paversdama stulpą beprotiška šviesos ir šešėlių kolona, trykštančia į dangų kaip pergalės simbolis.
Kumiko veidu tekėjo karštu vandeniu atmieštos palengvėjimo ašaros. Žūtbūtinis Šogunato buši bandymas užgrobti Žydinčios Sakurą reiškė tik vieną: Mitsukė ar dar kuri nors iš nūru gyva ir nepasiduoda. Anksčiau ar vėliau kas nors ateis taisyti pramušto Citadelės boilerio ir suras Kumiko. Žinia, kad ji išgyveno, pasieks reikiamas ausis, ir visai nesvarbu, kad Žydinti Sakura iš tiesų dingo amžiams sprogimų liepsnose. Bus, kas tiki, jog Kumiko vis dar turi lemtingąjį brangakmenį. Pasipriešinimas išgyvens.
Pačiai Kumiko irgi reikės išgyventi, nes kol ji gyva, gyva ir viltis.

_________________
o jei kiekvienas pirma galvotų, o tik paskui postintų, pusė topikų išvis nebūtų gimę.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2014-09-05 23:29 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2004-01-30 18:20
Pranešimai: 773
Miestas: Vilnius
matau, kad nieks nekomentuoja, labai liūdna, nes autorius daug stengėsi, manau, rašydamas.

perskaityti irgi buvo nelengva. preambulė pradėjo kelti lyg pyktį, lyg nuovargį, bet na nieko, ji baigėsi. noras sudėti kelis privalomus 'fintus', nors ir modifikuojant, kai kur sukeldavo nuostabą iš serijos "kam to reikėjo?". bent jau kraujas iš nosies.

o šiaip tai savotiškas kūrinys. detalės atrodo rimčiau apgalvotos, negu siužetas. manau, kad perrašius ne pagal konkurso kriterijus po pusmečio, jis būtų daug geresnis:)


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 3 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron