Forumas.Fantastika.lt

fantastika.lt forumas
Dabar yra 2017-12-12 0:53

Visos datos yra UTC + 3 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
Parašytas: 2015-04-05 21:23 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2007-05-31 18:16
Pranešimai: 301
Miestas: Kaunas
Autorius: Pripetė

Ketvirtasis konkurso kūrinys

Už borto


Jeigu nebudėsi, aš ateisiu kaip vagis, ir tu nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu. (Apr 3,3)


2016 05 26

Pabudau iš slogaus sapno, kuriame kažkur bėgau, kažkur skridau, kuriame artėjo kažkokios siaubingos permainos bei negandos. Pabudęs sapno, kaip paprastai būna, neatsiminiau, beliko tik keistas slogutis. Pasitryniau akis. Vis tik keisti sapnai užvaldo miegą, kai esi nesvarumo būsenoje. Praktiškai visi astronautai pasakoja, kad miegas kosmose dažnai nebūna labai malonus dalykas, dažnai kamuoja košmarai ar šiaip neramūs bei ilgesingi sapnai.
Atsegu gulto diržus ir lengvai nusklendžiu Tarptautinės kosminės stoties koridoriais. Stotyje tylu, kaip ir visada tokiu metu, tik vienur kitur dūzgia koks aparatas ar oro filtravimo sistema, bet prie šių garsų ilgainiui pripranti ir nebekreipi į juos dėmesio. Taip sakant šuo ir kariamas pripranta, o žmogus tiesiog adaptuojasi.
Po poros minučių pasiekiu budėjimo pultą. Nieko nėra. Po paraliais, kodėl niekas nebudi? Šiek tiek susinervinu, juk visuomet turi budėti bent jau vienas žmogus.
Į patalpą įsklendžia apsimiegojęs Serioža:
- Sveikas, Vilai. Nepyk, budėjimo metu užmigau ir nusklendžiau velniai žino kur, - šypteli jis, - Dar ir kaktą susitrenkiau. Matai gumbą?
Gumbo nesimatė, bet šyptelėjau atgal tuo pačiu vaizduodamas, jog išreiškiu jam kuo nuoširdžiausią užuojautą.
- Ar viskas gerai, jokių nenumatytų nutikimų neįvyko? – paklausiu spaudinėdamas ryšio su Žeme mygtukus. - Hjustone, čia TKS, kaip girdite? Hjustone...? Hmm, keista, kompiuteris rodo puikų ryšio signalą, tačiau niekas neatsiliepia.
- Duok, aš pažiūrėsiu... – mūsų borto inžinierius Serioža mikliai pirštais perbėga kompiuterio klavišais. - Tikrai kad keista...
- Kas nutiko, vyručiai? - mums už nugarų pasigirsta užsimiėgojęs Tedo balsas. - Vėl ryšio nėra?
- Tame ir kampas, kad ryšys puikus, tik Hjustone niekas nesiteikia atsiliepti...
Pasikasau neskustą smakrą, Hjustone dabar turėtų būti devinta valanda ryto, visi turėtų sėdėti savo postuose, tad kodėl jie, po paraliais, nesiteikia atsiliepti?
- Gerai, - tariu, - Eikite pusryčiauti, o aš pasiknisiu prie ryšio, gal ką pavyks padaryti.
- Ok. Tu gal dar pabandyk kompiterį perkrauti, maža kokia programa nusprogo, - tarstelna Serioža, slęsdamas paskui Tedą kambuzo link.
Geras penkiolika minučių pakaitomis su kompiuterio ryšio programų tikrinimu nesėkmingai bandau iškviesti Hjustoną. Nieko nesuprantu, eteryje tyla ir, kvailiausia, kad kompiuteris rodo, jog jie mūsų signalą gauna, kaip ir mes jų, tačiau niekas nesiteikia atsiliepti. Kompiuterio diagnostika rodo, kad gedimų nėra, tad kas čia negerai, niekaip negaliu suprasti.
- Khm... Vilai, yra problemėlė, - per interkomą išgirstu suenrimusį Tedo balsą.
- Kas nutiko? – paklausiu neatsitraukdamas nuo monitoriaus.
- Hmm... Kaip čia pasakius... Gal tu tiesiog žvilgtelėk į iliuminatorių...

2016 05 29

Nežinau kiek laiko tada žiūrėjau į mūsų Žemelę, turbūt ilgai. Girdėjau, kaip Tedas su Serioža bandė mane prisišaukti per interkomą, tačiau kol nepraskridome terminatoriaus ir neatsidūrėme įdienojusioje pusėje, nesugebėjau atitraukti akių nuo naktinės mūsų planetos pusės. Mano sutrikimą bangomis keitė baimė, pasimetimas ir panika. Niekaip negalėjau patikėti tuo, ką mačiau apačioje. Naktinė mūsų planetos, mūsų gimtojo lopšio pusė, buvo visiškai juoda. Nebuvo jokių naktinių šviesų, nesimatė judančių lėktuvų, tebuvo aklina tamsa, kurioje nebuvo matyti net žemynų kontūrų. Tai ko gero baisiausias mano gyvenime matytas vaizdas. Žemė. Kas jai nutiko? Kodėl niekur nėra šviesų? Kas per velniava ten dedasi?
Praėjo trys nežinios dienos. Per tą laiką mes ne kartą bandėme susiekti su Žeme. Išbandėme visus įmanomus dažnius, visas įmanomas stotis. Hjustonas tylėjo. Tada mes bandėme susisiekti su Baikonuru, tačiau ten taip pat niekas neatsiliepė. Radijo ir bevielio ryšio kanaluose buvo tyla, net interneto ryšiu jokio atsako nesulaukėme. Išbandėme rodos visas priemones.
Pradžioje mes nervingai aptarinėjome tai kas galėjo nutikti tenai apačioje, vėliau dvi dienas tylėjome, net tarpusavyje nesišnekėjome, tik laikas nuo laiko pagaudavome save bežiūrinčius per iliumatorių į mūsų gimtuosius namus. Visi suvokėme, kad Žemėje kažkas nutiko, kažkas globalaus, kažkas baisaus, o labiausiai kankino tai, kad nė vienas neturėjome tam paaiškinimo. Buvome visiškai izoliuoti nuo žmonijos, nežinojome nieko nei apie savo artimuosius, nei apie draugus. Nežinia tiesiog žudė, o pakeisti ką nors nebuvo jokios galimybės, beliko tik laukti, kol kas nors iš Žemės teiksis atsiliepti.
Bandėme peržvelgti išorinių vaizdo kamerų įrašus, su viltimi pamatyti ką nors, na ne žinau, sprogimus, uraganus ar dar ką nors, bet išskyrus keistą vienos sekundės trumės blyksnį apšvietusį vaizdo įrašus nieko, nepavyko pastebėti. Kas tai per blyksnis, mums taip ir nepavyko išsiaiškinti, kameros tą akimirksnį nieko nesugebėjo užfiksuoti išskyrus šviesos triukšmą, todėl kiekvienas ir skendėjome savose mintyse ir apmąstymuose.
Praėjus dar dviem dienom tylos, staiga pratrūko Serioža:
- Ar ilgai dar tylėsime, lyg nieko nevyktų?! Darykime ką nors, imkimės veiksmų! Man jau per gerklę lipa ta tyla! Kiek gi galima?
Jis pravirko. Mums vyrams visuomet būna sunku kai vienas iš kompanijos pravirksta, o kai dar tokia nežinia... Bandžiau paslėpti savo ašaras, mačiau kaip ir Tedas nusuko žvilgsnį ir bandė apsimesti, kad kažkas įkrito į akį. Vyriškai, skūpai, bet visi trys tyliai paverkėme.
- Tai ką, darom? – džeržgenčiu balsu paklausiau.
Serioža ir Tedas susižvalgė ir lyg susitarę tyliai paklausė:
- Gal leidžiamės?...

2016 05 31

Nusileidimui ruošėmės dvi dienas. Reikėjo apskaičiuoti orbitą, nusileidimo vietą, laiką ir kitas subtilybes, juk turėjome leistis aklai, be Hjustono ar dar kieno nors pagalbos. Patupdyti erelį ne taip lengva, aklai leidžiantis jis greičiau primena nuo stogo drimbančią vištą, kuri tėškiasi žemėn su 9,81 m/s pagreičiu ir gerai būna jei nieko nesusilaužo. Žinoma, tai tik kvailas palyginimas, bet kaip ten bebūtų, Shuttle patupdymas nebus iš minkštųjų. Tedas pilotuodamas turės pasirodyti ne blogiau nei savo laiku Raudonasis Baronas [1] . Na, bet su Fortūnos pagalba tikimės, kad nusileisime be didesnių bėdų.
Po ilgų svarstymų buvo nuspręsta Shuttle tupdyti netoli Niujorko, vandenyne, o tada gelbėjimosi valtimi pasiekti krantą. Galbūt kas nors pasakytų, kad tai – kvailas pasirinkimas, bet po ilgų svarstymų buvo pasirinkta ši vieta, nes jei Žemėje įvyko kažkokia globali katastrofa, nusileidus Hjustone mums bus sudėtingiau pasiekti žmones, nei nusileidus prie megapolio. O jei prasidėjo karas ar koks kitas socialinis kataklizmas, tada tokiame mieste didesnė tikimybė surasti karines pajėgas ir jų pagalba apsisaugoti nuo negandų.

---

- Na, visi pasiruošę? – paklausiu per interkomą, stengdamasis išlaikyti ramų balso toną.
- Taip. Taip. – pasigirsta du trumpi atsakymai.
- Aš, jums sakau, ten bus prasidėjusi suknista zombių apokalipsė, - nervingai suburba Serioža.
- Bus matyt, - šypteliu ir visi skambiai nusijuokiame, nors ir suvokiame, kad šis juokas labiau nervinės įtampos pasekmė.
Netrukus vėl įsivyrauja tyla, kurią nutraukia Tedo balsas:
- Iki starto liko dešimt sekundžių. Dešimt, devynios, aštuonios...

---

Kol nuo gravitacijos atpratusiais raumenimis išsiriogžlinome iš gelbėjimo valties, nemenkai nusiplūkėme. Eiti buvo itin sunku, kojos vos vilkosi. Taip visuomet būna, kai parskrendi iš kosmoso – vis atrodo, kad tau ant pečių uždėta pusė tonos plytų nedideliais gabaliukais paskirstytų ant kiekvieno raumenėlio. Net norint nosį pasikasyti jautiesi it koks maniakas sunkumų kilnotojas.
Išlipome kažkur uoste ir pamažėle patraukėme link miesto centro. Matėme visko: degančių automobilių, atvirų parduotuvėlių ir barų, tačiau nesutikome nei vieno gyvo padaro. Gatvės atrodė tuščios, o aplink tvyrojo visiškas chaosas, lyg staiga visi būtų viską metę ir apleidę miestą.
- Kas čia dedasi? – vis pasigirsdavo klausimas iš kurio nors lūpų, tačiau atsakymo nežinojome nė vienas.
Visą dieną klajojome po miestą, bet taip ir neradome nė vieno žmogaus, kas keisčiausia, nei gyvo nei mirusio, net gyvūnai kažkur išnyko. Paprastai keliaudamas po uosto rajoną pamatysi daug valkataujančių šunų, kur ne kur prabėgs viena kita žiurkė, o dabar nieko, lyk kokiame klaikiame sapne nematėme jokios gyvybės.
Nakčiai apsistojome pirmame pasitaikiusiame bute ir iškart kritome miegoti.

2016 06 01

- Greičiau kelkitės, čia kažkokia nesąmonė! – staiga buvome prižadinti iš miego sujaudinto Tedo balso, - Pažiūrėkite šitą įrašą!
Jis pakišo mums nežinia iš kur ištrauktą išmanųjį telefoną, kad pažiūrėtume vaizdo įrašą.
Peržiūrėjome jį gal kokius penkis kartus. Mus apėmė klaiki baimė, nes supratome, kas per šviesos blysnis buvo TKS vaizdo įraše bei tai, kur dingo visi žmonės, o tada visi kartu skambiai išsikeikėme, nes nieko kito nebeliko.

2016 06 06

Praėjo penkios dienos. Mes beviltiškai klajojome po apleistą pasaulį. Žinojimas, kad esame vieninteliai žmonės visoje žemėje varė į neviltį. Tai abejonių nekėlė. Po vaizdo įrašo telefone mes kaip pašėlę ieškojome kitų laikmenų. Visose matėme tą patį. Deja, to nenupasakosi žodžiais, tai ir didinga ir baisu, todėl net nesiimsiu to daryti. Galų gale, to, ką rašau dabar, greičiausiai niekas neišvys, nes be mūsų daugiau nieko nėra, o ir niekada nebebus.
Belieka tik pacituoti Bibliją, nes joje viskas aiškiai išdėstyta: “Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą.”[2] . Taip dabar ir esame mes savo mažame pragarėlyje, nes tai ką matėme vaizdo įraše buvo suknistas antrasis Kristaus atėjimas!
Kaip bebūtų keista tai sakyti, Apokalipsė įvyko, žmonijai ir visam kas gyva atėjo galas, o gal kažko naujo pradžia. Dabar visi, ko gero, džiūgauja danguje arba kenčia pragare, o kur mes esame? Kur mūsų vieta? Kodėl mes buvome palikti? Po velnių, net nebežinau ar čia džiaugtis ar liūdėti. Kartais apima jausmas, kad visi išlėkė į smagų vakarėlį, o mes trys buvome palikti už borto, nes Kristaus atėjimo momentu, mes buvome už Žemės ribų. Ką dabar daryti? Melstis? Gyventi apsimetant, kad čia nieko baisaus? Kas dabar mūsų laukia? Ar numirę taip pat nukeliausime į Anapilį, o gal jau per vėlu? Kodėl dangiškoji biurokratinė mašina mus paliko ir kodėl dabar esame kažkur už sistemos ribų?
Mes esame tie, kurie kažkodėl nebuvo įrašyti į gyvenimo knygą. Matomai dangiškasis teismas taip pat yra vienas grandiozinis biurokratinis aparatas, kuris per neapsižiūrėjimą mus pamiršo.
Mes tiesiog buvome palikti už borto.


[1]Raudonasis Baronas – garsiausias Pirmojo pasaulinio karo asas, vokiečių pilotas baronas Manfred von Richthofen. Jis taip buvo pramintas, nes skraidė ryškiai raudonai dažytu naikintuvu. Raudonasis Baronas iki 1918 metų balandžio 21 d. numušė 80 priešų lėktuvų.

[2] Apr 20,15

_________________
Va kuo tikiu, tai - God of Random :)


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2015-04-13 15:00 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2011-05-17 22:59
Pranešimai: 14
Pradžioje norisi duoti autoriui(ei) liniuote per nagus už skubėjimą. Žinau, parašius norisi tuojau pat rodyti visam pasauliui, tačiau jei laikas leidžia, tiesiog būtina skaityti pačiam dar ir dar kartą, atšlifuoti sakinių sklandumą, pasitikrinti formatavimą.

Neskaitant aukščiau minėto rupumo, kūrinėlis neblogas, o pabaigos "užsukimas" smagiai netikėtas.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 3 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į: