Forumas.Fantastika.lt

fantastika.lt forumas
Dabar yra 2017-06-29 6:06

Visos datos yra UTC + 3 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 3 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
Parašytas: 2015-04-12 17:16 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2007-05-31 18:16
Pranešimai: 297
Miestas: Kaunas
Autorius: Toks Dėdė

Penktasis kūrinys

Sekmą dieną ilsėjosi

Pirma Dalis

Man, mokslo žmogui, pakilusiam aukščiau už visą žmoniją ir puolusiam žemiau už žemiausią nusidėjėlį, nepritinka skųstis patirtais vargais, nes tik pats esu atsakingas už savo veiksmų pasekmes. Deja, mano veiksmai – ar jų nebuvimas – taip pat nuskriaudė ar įskaudino ir kitus, niekuo prieš mane nenusidėjusius. Būtent tai slegia mano širdį labiau nei nenumaldomai artėjanti mirtis. Meldžiu tave, o nepažįstamasis, jei atkeliavai čia, jei pasiekei šią neįmanomą vietą – perskaityk ir nukelk dalį tos naštos. Negaliu šauktis Kūrėjo malonės, tad beldžiuosi į tavosios sąžinės duris, ir išpažįstu savo paklydimus kaip žmogus žmogui.
Negaliu tikėtis, jog pažinojai mane šiame gyvenime, tad pradėsiu prisistatymu. Gimiau Velopodrasėje, turtingoje žmonėmis ir idėjomis, akademiko ir gero progresoriaus Džonatano Persono šeimoje. Pakrikštijo mane Karlu Džonatanu Personu – protėvio ir tėvo garbei. Kiek žinau, turėjau du vyresnius brolius ir vieną seserį. Deja, man neteko jų pažinti, nes nei vienas neišgyveno iki pirmojo gimtadienio. Vos sulaukęs šešerių, netekau ir motinos, švelnios ir geraširdės moters. Juos visus nusinešė vienokia ar kitokia liga.
Nepamanyk, skaitytojau, kad skundžiuosi. Nei viena šeima neišvengia praradimų, ir manieji buvo nei didesni nei mažesni nei kitų. Tačiau nevarginsiu tavęs nuobodžiomis šeimos kronikomis ir paveldu. Tik paminėsiu, jog vaikystėje ir paauglystėje daug skausmo suteikiau našliui tėvui kvailomis išdaigomis ir padykusiu elgesiu. Laimei, atėjus brandai, begalinė gimdytojo kantrybė bei įgimtas proto guvumas galų gale nukreipė mano jaunatvišką energiją mokslo ir pažinimo keliu. Nepraėjus nei dešimčiai metų, tapau vienu iš jauniausių Akademijos lektorių, tuo pačiu nusipelnydamas visišką tėvo atleidimą už jaunystės paklydimus.
Galėčiau ieškoti priežasčių, pateisinančių šiandienos nelaimes, tose tolimose jaunystės kvailysčių dienose, bet mane riboja sveikas protas bei laiko trūkumas. Smulkiai išdėstysiu tik svarbiausius paskutinių dviejų dienų įvykius...

---
Bangelės tingiai lyžčiojo mūrą. Vanduo kilo ir leidosi švelniai, neteškėdamas, nežirdamas purslais. Pirso gale raminančiai čiuksėjo variklis, vėjas pūkšnojo jūros šilumą. Iš padangės aukštybėse siūbuojančių aerostatų sklido nerišlūs takelažininkų šūksniai ir juokas. Juoda dėmė, pakibusi tarp horizonto ir dienovidžio juostos, pranašavo orlaivio atvykimą.
Perdėta vakaro ramybė erzino, kaip niekada gyvenime. Sulankstomos kėdės medžiaga spaudė sėdynę, standi apykaklė gremžė kaklą, marškiniai lipo prie prakaituoto kūno, o dailiai pasiūta liemenė trukdė kvėpuoti. Atsidusau, perkėliau kairę koją ant dešinės, ir pamėginau sutramdyti įsibėgėjančią dirglumo bangą.
Niekas manęs nevertė ateiti, juo labiau apsitaisius kaip į vestuves ar laidotuves. Tarkime, laiką ir vietą diktavo aplinkybės, bet aprangą pasirinkau pats, neverta pykti. Tiesiog tam tikri veiksmai reikalauja atitinkamo dekoro. Pavyzdžiui, piršlybos. Arba atsisveikinimai.
Mano mintis nutraukė paūmėjęs variklio garsas. Kuro granulės pabiro į atsivėrusios pakuros nasrus, supūkštė garas. Intensyviau suklapsėjo vožtuvai, smagratis trumpam sukaukė ir vėl nutilo, kai klingtelėję krumpliaračiai perdavė variklio jėgą į suktuvą. Girgžtelėjo mažesnioji gervė, priimdama svorį. Oro padavimo žarna, valdymo troselių šarvas ir grandinė barškėdami vyniojosi ant veleno.
Natūralus nerimas, pakurstytas užsitęsusio laukimo, skatino mane šokti prie variklio, pažiūrėti ar viskas gerai, patikrinti vandens ir kuro atsargas. Valios pastangomis susitvardžiau ir net nepakilau nuo kėdės – Marla negalėjo pakęsti globėjiško elgesio, o šį vakarą barniams nebuvo laiko. Kantrybės, Karlai, kantrybės.
Po tris minutes užtrukusios amžinybės, garsus pūkštelėjimas pranešė apie batsikafo atvykimą. Dviejų statinių dydžio monstras pamažu niro iš jūros gelmių. Pradžioje pasirodė krištoliniais iliuminatoriais blizganti galva, paskui bronzinis torsas, krevetės žnyples primenantys manipuliatoriai, valdymo sraigtai. Gervė pasisuko, pastatė batiskafą ant pirso, klingtelėjo dangtis, dar kelios nepakeliamai ilgos akimirkos ir liuko angoje pasirodė nuo karščio įraudęs veidelis.
Aš pašokau, nusitraukiau nuo galvos skrybėlę ir sustingau. Iš anksto paruošta prakalba užstrigo ties pirmu žodžiu – kaip turėčiau kreiptis? Brangioji? Ponia? Gerbiamoji? Etiketas kapituliavo prieš situacijos nevienareikšmiškumą.
Marlos nekamavo tokios dvejonės:
– Ooo! – sumurkė, koketiškai nubraukdama plaukų sruogą, prilipusią prie kaktos, – kaip miela, kad aplankei!
– Ee... Labas Marla... – šiaip ne taip išstenėjau atsakymą, prarasdamas paskutinį šansą pasinaudoti išmoktomis frazėmis.
– Palūkėk, – Marla nedavė man įsibėgėti, – tuojau išlipsiu, tik išjungsiu viską.
Jos žvilgsnis nukrypo kažkur šonan. Tikėdamasis atgauti vidinę lygsvarą, pabandžiau pakreipti pokalbį neutralia vaga:
– Kaip sekėsi žvejyba? Vis dar nieko gero gelmėse? – nepaisant jaudulio, man pro akis neprasprūdo faktas, kad didžiosios gervės suktuvas nejudėjo.
– O ne! Kaip tik priešingai! – Marla žybtelėjo akinančia šypsena, – užkabinau tokį gabalą, kad nedrįstu traukti, nepasitarusi su oreiviais!
Oho! Išties laimikis, jei reikia derinti su balastinių aerostatų oreiviais. Žinoma, mūsų sala pakankamai didelė ir turtinga, nepaskęs ir neapsivers net didžiausią metalo luitą keliant, bet atsarga gėdos nedaro. Spėju, kad mano nuostaba atsispindėjo veide, nes Marla nusikvatojo, sugriebė tvirtais pirštais liuko angos kraštus ir vienu šuoliu išnėrė iš batiskafo. Nuostaba virto šoku.
Negaliu įvardinti, ko tikėjausi. Tikrai nemaniau, jog Marla vilkės suknią su korsetu. Arba bus nuoga, it „Jūros Madona“ eretiko Anzelmino paveiksluose. Ji ir nebuvo. Paprastučiai balti marškinėliai. Vos kelius siekiančios lininės kelnės. Verpėjos ir audėjos dirbdamos vilki lygiai taip pat. Praktiška ir patogu, nieko ypatingo, nieko iššaukiančio. Išskyrus tą faktą, kad Marla itin akivaizdžiai vilkėjo tik marškinius ir kelnes. Prie prakaituoto kūno limpanti medžiaga dilgino akis ne tiek demonstracija, kiek pažadu, o suvokimas, kad po vieninteliu medžiagos sluoksniu yra nuogas, karštas, norintis kūnas akimirksniu užvirė vaizduotę iki isteriško aktyvumo.
Net nereikia sakyti, jog pamiršau viską, absoliučiai viską – kur esu, kodėl atėjau ir ką turiu padaryti. Marla, pasimėgavusi efektu, pasirąžė it katė, ir žengė artyn. O Kūrėjau, kaip ji judėjo! Man atrodė, kad tie penki žingsniai truko pusę amžinybės. Dalis manęs norėjo šokti į priekį ir apkabinti, sugniaužti, nuplėšti drabužius, patenkinti aistrą. Kita dalis norėjo, kad Marla eitų amžinai, kad laikytų mane prikausčiusi linguojančiais klubais, šokčiojančiomis krūtimis, vos matoma šypsena ir įžūliai primerktomis akimis.
Kančia baigėsi Marlos bučiniu. Pakirstomis kojomis susmukau į kėdę, o Marla klestelėjo man ant kelių. Vis dar nieko nesakydama, žiūrėdama tiesiai į akis, suėmė savo marškinių apačia ir pradėjo kelti aukštyn. Baltas linas pamažu kilo, atidengdamas įkaitusią odą. Nosį kuteno jauno, sveiko kūno prakaito kvapas. Rankos pačios pradėjo glostyti Marlos pilvą ir šonus. Marškiniai pasiekę krūtinę erzinančiai stabtelėjo, bet tik akimirkai. Tuojau vėl pajudėjo viršun, ir dvi stangrios krūtys išsprūdo iš medžiagos gniaužtų. Marla vėl stabtelėjo, tartum norėdama kažkokiu šeštu pojūčiu įsitikinti, kad pilnai valdo mano dėmesį, nors pati nieko nematė per marškinių audeklą, dabar dengiantį jos veidą. Tada ryžtingai pasilenkė priekin, prispausdama kairį spenelį man prie lūpų. Jos kūnas sudrebėjo, tartum prijungtas prie dinamo mašinos. Jeigu ji ką nors sakė, šaukė ar dejavo, aš negirdėjau. Ausyse griaudėjo pulsas, rankos drebėjo, o akys matė tik ją, tik ją! Ir nerūpėjo, kad galbūt kas nors gali ateiti prie pirso, kad galbūt mus gali matyti takelažininkai, kad atėjau čia atsisveikinti, kad tiesiai virš mūsų sklendžia orlaivis „Klevo Žiedas“, pilotuojamas kapitono Prato, teisėto Marlos sutuoktinio...
---
Tą pačią naktį mane areštavo. Pagal visas taisykles, lygiai vidurnaktį, tyliai ir efektyviai. Kažkuria sąmonės dalimi tikėjausi ir laukiau arešto. Susitikimas su Marla negalėjo likti nepastebėtas, o pavydžių sielų visada atsiras.
Giliai į salos pamatą įkirstoje komisariato areštinėje tvoskė karščiu. Kojomis sustūmiau ant grindų pakreiktus šiaudus į vieną kampą ir ne tiek atsiguliau, kiek sudribau. Šiaudai, kaip ir visa celė, dvokė žmogiškomis išskyromis ir pigiu spiritu. Gaila, bet nuo tada, kai vienas pijokėlis sugebėjo padegti kraiką ir vos neužduso dūmuose, areštinėje uždrausta rūkyti. Gaila, nes tabokos dūmai užgoždavo vietinį „aromatą“ ir atbaidydavo įkyriausius parazitus.
Sąmonė pamažu nuklajojo į jaunystės prisiminimus, kuomet neretai tekdavo praleisti dalį laisvalaikio šioje pačioje kameroje. Šviesu ir paprasta buvo tomis dienomis. Nereikėjo rūpintis ir nerimauti dėl rytojaus. Visas gyvenimas virė nenutrūkstančioje dabartyje. Šiandien atrodo ypač keista ir juokinga, kad tuomet labiausiai norėjau kuo greičiau užaugti ir mėgautis suaugusiųjų laisvėmis bei privilegijomis. Ech, jaunatviškas naivumas ir nekaltybė.
Mano liūdnas godas nutraukė laiptuose subildėję žingsniai. Įdomu, ką tokį atveda į kompaniją? Turbūt kokį pijokėlį, vėl pamiršusį, kad gamtinių reikalų atlikimas centriniame koridoriuje yra antivisuomeniška ir baustina. Turėtų būti gera valanda, o tai ir dvi, po vidurnakčio – per vėlu planiniams areštams, ir sala mūsų garsėja ramybe bei gyventojų paklusnumu įstatymui...
– Laurai! – ištrūko iš mano lūpų.
Tai netikėtumas! Prie durų stovėjo ne žandaras, o Lauras Pilkingtonas, mano kolega, Medžiagų Katedros asistentas.
– Čionai, Karlai! Paskubėk! – uždususiu balsu sušvokštė šis, modamas ranka.
– Kur skubėti? Kas atsitiko?..
– Greičiau, greičiau! – ragino Lauras. Vis dar nieko nesuprasdamas, pasidaviau jo balse skambančiam nerimui ir žingtelėjau artyn celės durų.
Lauras be ceremonijų griebė mane už rankos, ištempė iš celės ir pasileido laiptais viršun. Nepaisant to, kad Lauras buvo smulkesnis, jaunesnis ir žemesnio akademinio rango, sekiau paskui jį, kaip vaikas seka piktą tėvą – nesuprasdamas bet nedrįsdamas klausti. Visas situacijos absurdiškumas kvoštelėjo tik išvydus atlapas laukujes komisariato duris.
– Nagi, stok! – išlupęs plaštaką iš Lauro gniaužtų sustojau ir, įsprendęs rankas į šonus, pareikalavau, – malonėk paaiškinti, gerbiamas kolega, kas vyksta!
Lauras net sutrypčiojo iš nekantrumo:
– Karlai, drauge mano, tau reikia bėgti! Kuo greičiau!
Man atvipo žandikaulis.
– Bėgti? Kodėl!? Kad vietoje baudos už viešosios tvarkos pažeidimą būčiau nuteistas kalėti už įstatymo vengimą?
– Karlai, patikėk vardan mūsų draugystės, mums gresia mirtinas pavojus! Meldžiu, eime greičiau, kol dar galime, kol žandarai negrįžo!
Negrįžo? Iš ties, kur visi? Niekas nešiurena plunksnomis prie stalų, sulaikytųjų suolas tuščias, iš tardymo kambarėlio negirdėti nei balso. Ramybę drumstė tik knarkčiojimas iš budėtojo būdelės šalia durų. Švelniai tiksintis sieninis laikrodis rodė be penkių minučių trečią, bet komisariatas net vidury nakties nebūdavo visiškai tuščias. Tarkime, patruliai gali būti išvykę į reidą, bet pamainos viršininkas ir budėtojas... Budėtojas! Paskubomis kyštelėjau galvą budėtojo būdelėn. Sudribęs ant grindų, švelniai glausdamas prie krūtinės tuščia degtinės butelį, į žilą ūsą pūtė brolis Žeromas. Visi žinojo senojo broliuko silpnybę stipriems gėrimams, bet prisiliuobti iki sąmonės netekimo budėjimo metu... Galutinai įsitikinęs, kad pasaulis išėjo iš proto, paklusau Lauro raginimams ir žengiau pro komisariato duris kiton įstatymo pusėn.

Lauras, akivaizdžiai stokodamas sprukimo nuo įstatymo sergėtojų patirties, pasileido tekinas. Jam net nešovė į galvą, kad du strimgalviais lekiantys džentelmenai, atrodo žymiai įtartinesni nei, tarkim, du džentelmenai ramiai keliaujantys savo reikalais. Tačiau savavališkas pasišalinimas iš komisariato tartum pralaužė nematomą užtvarą, ir mane patį užvaldė nuo paauglystės nepatirta beprotybė, noras peržengti ribas, poreikis veikti nemąstant apie pasekmes. Lėkiau kartu, nestabdydamas ir neperspėdamas, mėgaudamasis akimirkos laisve nieko negalvoti ir nespręsti.
Laimei, mus lydėjo sėkmė ir koridoriuose nieko nesutikome. Nelaimei, abu buvome akademikai, o ne bėgikai. Kai dieglys šone pasidarė nepakeliamas, timptelėjau Laurą už rankovės ir parodžiau į artimiausią aptarnavimo koridorių. Įsitikinęs, kad koridorius turi dar vieną išėjimą, sudribau tiesiai ant grindų, kaip kiauras orlaivio balionas. Kolega, dvėsuodamas it užvaikyta karvė, šlumštelėjo šalia.
– Kur... Mes... Esame?
Iš ties, kur? Koridoriaus sienos neapipaišytos, išpjautos mechaniškai, o ne termiškai. Paviršius netinkuotas, bet gana lygus, beveik neiškorijęs. Galinės butų durys toli viena nuo kitos. Šiukšlių kubilai neišvartyti. Naktinės spingsulės neišdaužytos.
– Senojoje Vermonoje.
Niekada nesupratau, kodėl žmonės, galintys įpirkti būstą bet kurioje salos dalyje, renkasi gyventi pačioje seniausioje. Gal turtai ir senatvė gerai dera vienas prie kito? Nežinau. Kai pasensiu, galbūt kitaip galvosiu. Jeigu pasensiu...
– Gerbiamas kolega, manau atėjo metas išgirsti paaiškinimus, kodėl mes sprunkame? – kreipiausi į vis dar dūsaujantį Laurą. – Nė už ką nepatikėsiu, jog Pratas pateikė kaltinimus svetimavimu!
Gal ir drąsus pareiškimas, bet mano įsitikinimas rėmėsi gerai žinomais faktais. Kaip žinia, žmonija kuo toliau, tuo labiau vyriškėja, nes dėl mokslui vis dar nežinomų priežasčių mergaičių gimsta gerokai mažiau, nei berniukų. Natūralu, kad tik energingiausi, stipriausi ir daugiausiai pasiekę vyrai gali tikėtis sukurti šeimą. Visa tai yra teisinga ir neprieštarauja nei Kūrėjo, nei žmogaus įstatymui. Taip pat niekam ne paslaptis, jog toli gražu ne visos šeimos susilaukia palikuonių. Esu girdėjęs visokiausių būdų spręsti šiai ypač aštriai problemai – pradedant paprasčiausiomis maldomis ir baigiant labai sudėtingu aukojimu vaisingumą globojantiems šventiesiems. Kai kuriose salose padėtis tokia bloga, kad Mažieji Broliai įkūrė specialius tribunolus, kuriems suteikta teisė išardyti santuoką, jei minėtoji santuoka per tam tikrą laiką neduoda vaisių.
Velopodrasė tačiau nusekė mokslo keliu. Akademijos natūralistai nenuginčijamai įrodė, kad pasiekus tam tikrą amžiaus ribą, reprodukciniai pajėgumai labai sparčiai ir negrąžinamai mažėja. Tai išsiaiškinę netrukome surasti ir išeitį, paprastą ir praktišką. Jau kelinta karta iš eilės mūsų apsišvietusioje saloje nieko nestebina, jei ištekėjusi moteriškė laikas nuo laiko susitinka privačioje aplinkoje su tuo ar kitu jaunu viengungiu, ypač jei jaunuolio plaukų ir akių spalva tokia pati, kaip teisėto vyro. Taip, Kūrėjas prisakė nesvetimauti, bet lygiai taip pat prisakė gyventi ir daugintis.
Lauras, visais atžvilgiais labai išsilavinęs bei protingas jaunuolis, atvyko į Velopodrasę palyginus neseniai, tad mūsų papročiai jam vis dar kėlė stiprius jausmus. Net prie blausaus naktinio apšvietimo matėsi, kaip jaunasis Medžiagų Katedros asistentas nuraudo iki pat plaukų pašaknų ir nusuko žvilgsnį šonan. Mane užplūdo netikėtas irzlumas, kurį galiu paaiškinti nebent kaip reakciją į paskutinių dienų įvykius:
– Ak, tik prašau, be pamokslų! Tamsta pats puikiai žinai, kad tai yra moksliškai teisingas ir išslavinusioje visuomenėje priimtinas prokreacijos metodas, – ir pridūriau tai, ko iš tiesų nevertėjo sakyti, – esu tikras, tamstos požiūris kardinaliai pasikeistų, jei pagaliau pats sudalyvautum!
Man užkando žadą, kai supratau, ką ištariau. Visa sistema rėmėsi visuotiniu diskretiškumu ir taktu, tad mano nepateisinamą ir negarbingą protrūkį turėjo lydėti neatidėliotinas atsiprašymas. Deja žemosios emocijos nugalėjo, ir vietoje atsiprašymo, pašokęs nužingsniavau šalin.

Pradžioje ėjau kur akys mato, tačiau greitai susivokiau, kad Kapitono Prato apartamentai yra už artimiausio kampo pačia tikriausia to žodžio prasme. Mane vis dar graužė savotiškas praradimo jausmas, jog išvykstu neatsisveikinęs su Marla. Žinoma, negalėjo būti nei kalbos apie svečiavimąsi tokią bedievišką valandą ir dar puikiai žinant, kad Marlos sutuoktinis namuose, bet palikti laiškelį... Kojos pačios nunešė gerai žinomu keliu prie galinių durų, ir tik priėjęs susivokiau, kad neturiu nei popieriaus, nei rašiklio.
Kol stovėjau, neapsispręsdamas, ką daryti, iš už kampo išniro Lauras. Vis dar vedamas vaikiško užsispyrimo nepripažinti akivaizdžios klaidos, griebiausi paskutinio šiaudo – ištiesiau ranką ir garsiai pabeldžiau į duris.
Galite įsivaizduoti, kaip nustebau, kai durys atsidarė. Tarpduryje stovėjo kretantis broliukas Gesbis. Sukumpęs, purpurinių venų išmarginta oda, nutįsusiais baltais antakiai ir visiškai plika galva, senasis tarnas vilkėjo įprastinį juodą kostiumą, darbinę prijuostę ir antrankovius, tartum būtų trečia valanda po pietų, o ne po vidurnakčio.
– Aaa-chaa... – sušvokštė jis, – ponaitis Personas ir ponaitis Pilkingtonas... Kuo galiu būti naudingas, cha-aa..?
Preciziškai tvarkinga tarno apranga bedė skaudžiu suvokimu, jog mano kostiumas šiandieną patyrė audringą susitikimą su Marla, drybsojimą areštinės šiauduose ir pasėdėjimą ant dulkėtų koridoriaus grindų, bet nebuvo kur dingti. Sąmonės krašteliu aštriai jausdamas kiekvieną raukšlę, dėmę ir šapą, pakėliau smakrą, pasitempiau ir kaip įmanydamas oriau pareiškiau:
– A, Gesbis! Ar galėčiau tamstą sutrukdyti vienos mažos paslaugos prašymu?
– Ch-ch-žinoma, ponaiti Personai, žinoma, – sušvokštė Gesbis, - tik va, pono ir ponios tai nėra, ychh... Tik ponas grįžo, ir iškart liepė poniai daiktus krautis, chyy... Sako, atvyko naujas komisaras, yych... Reikia keliauti nedelsiant, chyy-chy... Per daug pavojinga, chyy... Gali apkaltinti bendrininkavimu...
– Ką? Kokiu bendrininkavimu? Kur keliauti? Apie ką čia tauziji, žmogau! – gal Gesbiui nuo senatvės pasimaišė protas? Naujo komisaro atvykimas iš Dominikos prasta naujiena – visada geriu, kai paskiria vietinį žmogų – tačiau kokia grėsmė galėjo kilti Prato šeimai? Neskaitant Mažųjų Brolių, Oreivių brolija bene pati didžiausia ir įtakingiausia...
– Ponas, ychh, sakė... Naujas komisaras, Brolis Inokentijus, chyy... Inokentijus Ksaveras, ychh... Gali nesuprasti, blogai pažiūrėti...
– K-k-kas toks!?
– Inokentijus Ksaveras, – tyliu balsu patvirtino Lauras. – Šviesusis Revizorius atskrido „Klevo Žiedu“ vakar vakare. Oreiviai dokuose tik ir šneka, kaip visą kelią grasinosi prigriebsiąs bedievius išsišokėlius.
– Bet.. Juk... Jis gi iš Mažųjų... Jis gi Revizorius, kaip galėjo pasiskirti save? O kaip Chartija!? – negalėjau, nenorėjau patikėti tokia neteisybe. Šviesusis Revizorius Inokentijus Ksaveras, „Kurijos Šuo“, „Melo Traiškytojas“, „Tikėjimo Gaivintojas“, žmogus, atvirai reikalavęs Akademikų brolijos paleidimo, Oreivių ir Žvejų teisių apribojimo, Įrašų išdeginimo bei kuo griežčiausio Chartijos peržiūrėjimo, tiesiog negalėjo tapti Velopodrasės tvarkos ir teisingumo sergėtoju!
– Jis neturi teisės! Kurija atšauks, panaikins sprendimą, – toliau veblenau, žvelgdamas į išbalusį, prakaito išmuštą Laurą, skaudžiai suvokdamas argumentų bejėgiškumą. Sušaukti Kuriją užtruks du-tris mėnesius, ir visą tą laiką Šviesusis ieškos, demaskuos, kiš nosį, reikalaus paaiškinimų. Visi tyrimai, atliekami be Kurijos palaiminimo, bus sustabdyti, rezultatai sunaikinti.
– Karlai, ar supranti, kas bus, kai Ksaveras atras Skrajūną?
Prisipažinsiu, man pakirto kojas. Tai bus ne tik galas mano išradimui, viso mano gyvenimo darbui. Dar blogiau – tinkamai panaudota žinia apie sunkesnį nei oras skraidymo aparatą įkals abejonės pleištą tarp Akademikų ir Oreivių, galbūt net supriešins progresorius. Kūrėjas žino, mes pernelyg linkę peštis tarpusavyje. O po to Mažieji Broliai netruks sugrąžinti šiltą, saugią, nekintančią, stabilią, dusinančią stagnaciją.
Pro nevilties užtvarą prasimušė Lauro raginimas:
– Karlai, paskubėk! Tau reikia bėgti!
Kur bėgti? Kur slėptis? Velopodrasė gal ir didelė, bet Skrajūno nepaslėpsi. Nebent...
---
Pabudau kamuojamas troškulio, skaudančia nugara ir nutirpusiomis galūnėmis, bet visi kūno sopuliai nublanko prieš krūtinėje kunkuliuojantį džiaugsmą – pabėgome! Pasprukome! Išsigelbėjome, ir, svarbiausia, išgelbėjome Skrajūną! Na, ir modernią visuomenę tuo pačiu.
Mūsų nevertus kailius išsaugojo dvi pašėlusiai sėkmingos aplinkybės: didis brolio Inokentijaus troškimas atskirti pelus nuo grūdų, bei tas faktas, jog ketinome išgabenti Skrajūną bandymams į nuošalų atolą dar prieš pasirodant Revizoriui.
Taigi, vos atvykęs, Revizorius puolė įvedinėti naują tvarką, pradėdamas nuo darbo įrankių – vietinio Žandarų brolijos skyriaus. Matyt siekdamas tinkamai įbauginti ir parodyti, kas čia svarbiausias, prisakė visiems iki vieno žandarams meistrams, broliams ir novicijams iš karto po vidurnakčio susirinkti į jo paties aukojamas Apvalymo Mišias, išpažinti vienas kitam nuodėmes ir tinkamai atgailauti, idant galėtų iš pačio ryto švaria sąžine bei tvirta ranka vykdyti naujai iškepto komisaro valią. Brolis Inokentijus neabejotinai mąstė plačiai, atsižvelgdamas į ateitį, ir visiškai ignoruodamas faktą, kad kelioms valandoms paliko be priežiūros nuovadas, koridorius ir dokus.
Taip jau gavosi, kad kolega Lauras vėlai vakare nugabeno paskutines Skrajūno detales į dokus, kur plepus broliukas oreivis negaišdamas pasidalino informacija apie skandalingą Šviesiausiojo poelgį. Lauras tuojau suvokė iškilusią grėsmę, ir nuskubėjo ieškoti manęs. Na, o kas buvo toliau, jau žinote. Dėl Revizoriaus liapsuso mūsų kelias į dokus gavosi trivialiai paprastas, o ten jau laukė paruoštas ir supakuotas Skrajūnas. Beliko tik pasirūpinti, kad aparatas būtų tinkamai pakrautas į „Klevo Žiedą“.
Nusižiovavęs išsiropščiau iš ankštos kabinos į gaivaus vėjo košiamą orlaivio krovinių gondolą. Gigantišką pintinę primenanti patalpa buvo beveik tuščia – dar vienas įrodymas, kad ne tik mes norėjome kuo greičiau išsinešdinti iš Velopodrasės. Neabejotinai, keleivių kajutės taip pat apytuštės, tačiau konspiracijos sumetimais nusprendėme, kad aš keliausiu pasislėpęs Skrajūno kabinoje, o Lauras užims mano vietą kaip keleivis. Kuo ilgiau išliksim neaptikti, tuo geriau ir mums, ir žmonijai.
Energinga mankšta išjudinau kraują ir, vildamasis kad Lauras netrukus pasirodys su maistu ir gėrimu, ėmiau kimšti į kišenes įrankius. Samosas, mūsų kelionės tikslas, nenumaldomai artėjo - laikas paruošti Skrajūną pirmajam savarankiškam nusileidimui. Vienišas, skurdus atolas neturėjo nei padorios populiacijos, nei oro uosto, nei dokų, užtat galėjo pasigirti nuošalumu ir neįtikėtinai kietu, liepsnai atspariu paviršiumi. Tiesiog ideali vieta, tik reikia paskubėti, kad nepraleistume savo sustojimo.
Negaliu apsakyti, su kokiu malonumu darbavausi. Džiaugėsi širdis, matant glotnius Skrajūno šonus, savomis rankomis tvirtinant blizgančias vairavimo plokštumas. Sunkesnis už orą skraidymo aparatas, mano viso gyvenimo darbas, spindėjo metaline didybe, pasiruošęs kilti ir skristi, pasiruošęs griauti mitus ir kanonus, pasiruošęs atverti duris į naują rytojų. Kokiu idiotu, kokiu niekšu, kokiu bailiu reikia būti, kad pasikėsintum sunaikinti tokį grožį, tikrą progreso ir tobulėjimo simbolį?
Prisipažinsiu – šiąnakt, skubėdamas į dokus ir vis dar nežinodamas, ar pavyks pasprukti, buvau kupinas ryžto spjauti į tai, kad Skrajūnas neišbandytas, kad pakilimas tarp daugybės aerostatų bus pavojingas, kad liepsnos sunaikins gerą gabalą salos. Vienintelė mintis kirbėjo galvoje – privalau gelbėti didžiausią mūsų amžiaus išradimą, tebūnie man atleista už savigyrą.
Už poros valandų darbas buvo baigtas, kuro bakai užpildyti, Skrajūnas paruoštas. Lauras taip ir nepasirodė. Jausdamas kylantį nerimą bei gerokai įsisiautėjusį alkį ir troškulį, spjoviau į atsargumą ir patraukiau į keleivių gondolą. Galų gale, esant taip arti tikslo, nieko baisaus neatsitiks jei mane pastebės keleiviai ar įgula.
Lauro kajutėje nebuvo. Užtat buvo didelis grafinas su vandeniu! Paskubomis numalšinęs troškulį, patraukiau toliau. Nepaisant bendro orlaivio dydžio, keleivinė gondola plotu vargiai galėjo lygintis su butu padoresniame rajone. Kajutės mažos, koridoriai siauri ir nei gyvos dvasios. Tik varikliai blerbia. Nors palauk... Lauro balsas sklido iš kajutės, ant kurios durų puikavosi užrašas „Kapitonas“. Sprendžiant iš kolegos balso, vizitas nebuvo iš maloniųjų... Sugrabaliojau kišenėje didžiausią veržliaraktį ir atplėšiau duris. Lauras stovėjo priešais į kampą įsispraudusią Marlą. Kapitono Prato kajutėje nesimatė.
– Gerbiamoji ponia, atleiskite už įsiveržimą, – pradėjau, įeidamas vidun, - tamsta Pilk... Kas gi čia dabar!?
Kai įžengiau, kolegos akademiko rankoje drebėjo dvivamzdis strėlšaudis, nukreiptas į Marlą. Dabar abu vamzdžiai atsisuko į mane. Išraudusiais Lauro skruostais riedėjo ašaros.
– Tu! Amžinai tu! – suklykė man į veidą vos atpažįstamas balsas, – atbėgai dar pasikrušt? Tau negana, kad jau viską sugadinai!?
– Ką sugadinau!?
– Viską! Viską! Visą mano gyvenimą! Nors aš taip stengiausi! Nors viskas jau ėjosi kaip reikiant! Nors man pagaliau pavyko išgrūsti ir tave, ir tavo sušiktą aparatą iš salos!
Karštligiškos, nerišlios frazės apie mane, Marlą, Skrajūną ir net Revizorių, dribo kaip putos iš pamišėlio lūpų. Viskas persimaišę ir suplakta į krūvą, bet aišku kaip dieną – jaunasis kolega papuolė į meilės žabangas, kaip musė į medų.
– Na jau, na jau, neperdėkit kolega! Gyvenimas dar nesibaigė, – pabandžiau apraminti meilės kankinį. Prisipažinsiu, man net truputį pagailo vargšo nususėlio, kuris greičiausiai ir dirbo su manimi, ir iš areštinės traukė tik norėdamas greičiau atsikratyti beviltiškai stipresnio konkurento, bet meilėje ir kare daug kas atleistina. Juk jis nekaltas, kad likimas atseikėjo mažiau, nei man?
– Viskas baigėsi, – atrėžė šis, – ji nešioja tavo benkartą!
– Ti...ti...tikrai? – išmikčiojau aš, žvelgdamas Marlai į akis. Ji lengvu galvos linktelėjimu patvirtino. Galėčiau prisiekti, tą akimirką ir taip nuostabų jos veidelį apgaubė vos matoma angeliška aureolė. Negalėjau patikėti savo ausimis. Marla laukėsi! Ji nešiojo mano vaisių! Taip taip, oficialiai – ne mano, bet kam tai rūpi! Man norėjosi griebti ją į glėbį ir išbučiuoti, šokti ir dainuoti!
– Ir perniek mano pastangos, perniek visi skundai Kurijai, perniek viskas... Na ir velniop jus visus... – jau nerėkė, o tik kūkčiojo Lauras.
– Skundai Kurijai!? – perklausiau, netikėdamas savomis ausimis. Euforijos neliko nė pėdsako.
---
Šlubčiojau koridoriumi, vienoje rankoje spausdamas kruviną veržliaraktį, kita prilaikydamas strėlę, styrančią iš klubo. Ne be reikalo sakoma – aukštai šoksi, žemai pulsi. Per mažiau nei tris minutes mano gyvenimas užkilo į aukščiausią tašką ir žlugo į žemiausią bedugnę. Dar šį rytą galvojau, kad turiu draugą, kuriuo pasitikėjau, kuriam – tebūnie tai ištarta garsiai – suteikiau galimybę dirbti prie didžiausio šių dienų išradimo. Dabar galėjau džiaugtis tik tuo, kad teisingumas įvykdytas, išdavikas negyvas. Prieš minutę galvojau, kad turiu svajonių moterį, nešiojančią mano būsimą vaiką. Dabar turėjau strėlę sąnaryje.
Kapitonas Pratas, niekuo nenusidėjęs nei prieš mane, nei prieš broliją, taip pat gulėjo negyvas. Negaliu ir neprivalau prisiimti atsakomybės už pastarąją nuodėmę. Tiesiog likimas lėmė, kad kapitonas ne laiku atidarytų kajutės duris. Nežinau, ar Lauras norėjo nušauti Pratą, ar tai buvo tik atsitiktinumas. Pasinaudojau ta akimirką, kol išdaviko dėmesys buvo nukreiptas, kad suknežinčiau jo kaukolę veržliarakčiu. Keista, bet teisingumo aktas neatnešė jokio palengvėjimo. Gal todėl, kad pats įvykdžiau?
Kita keistenybė – Lauro išdavystė taip neįskaudino, kaip Marlos atsisakymas tapti mano sutuoktine. Žinau, momentas pasipiršti išties ne idealus, bet vis tik... Aš jai nepadariau nieko blogo, aš nekaltas, dėl Prato mirties, o vaisius jos įsčiose vienodai priklauso tiek man tiek jai. Kam reikėjo kelti nuo žemės Lauro dvivamzdį ir šauti į mane, tartum kokį žudiką? Nesuprantu...
Neatsiteisiau su Marla už kūno žaizdą. Ranka nepakilo. Tegu. Likimas ją nubaus. O man vėl reikia bėgti, vėl reikia gelbėti Skrajūną. Oreiviai netruks pastebėti, kad kapitonas negyvas, ir tik Kūrėjas žino, ką kvaiša moteriškė jiems pripaistys.
Atlupau gondolos vartus, įsiropščiau į Skrajūno kabiną ir sustingau. Mintys apie žmones ir skriaudas išsilakstė, kaip vėjo nupūstos. Lemiamas momentas atėjo. Pirmasis skrydis. Pakilsiu į dangų ar krisiu akmeniu į amžinąją jūrą?.. Sušvokštė kompresoriai. Mintyse mačiau, kaip degimo kameroje purkštukai vientisu rūku skleidžia kurą ir oksidatorių, kaip... BUM!! Pirmoji detonacija vis tiek užklupo netikėtai! Dar akimirka, ir reakcijos griausmo tonas pakilo iki žviegimo. Skrajūnas trūktelėjo kartą, kitą ir išsliuogė iš gondolos kaip strėlė iš vamzdžio! Aš skridau!
Įsitikinęs, kad archajiškasis orlaivis liko už nugaros, nukreipiau Skrajūną aukštyn ir pilnai atidariau kuro sklendę. O Kūrėjau! Skrajūnas taip šoko priekin, kad man net akyse užtemo! Griaudėjantis liepsnos fakelas stūmė mus abu aukštyn, dangaus skliautas artėjo, širdis daužėsi krūtinėje – tuojau išvysiu tai, ko iš arti nei vienas žmogus nėra matęs!
Mano noras išsipildė anksčiau nei tikėjausi. Skrajūnas staiga rėžėsi į kažką taip, kad visas korpusas sutratėjo, pasigirdo plyštančios medžiagos garsas. Mane metė priekin, diržai įsipjovė į pečius, o akyse vėl užtemo, tik šį kartą raudonai. Pirmą kartą gyvenime praradau sąmonę.
---
...kažkada skaičiau eretiko Anzelmino traktatą „Erdvė ir laikas“. Jis klydo. Visata nėra begalinė. Didelė – taip. Begalinė – ne. Iš kitos pusės eretikas buvo teisus. Čia nėra oro, nėra vandens, nėra gyvybės. Tik neįtikėtinai tolimos sienos ir mano mirštantis kūnas, krentantis į begalybę Skrajūno nuolaužoje.
Už nugaros pasiliko Pasaulis. Didžiulis, gražus pasaulis, pilnas keistų padarų: protingų ir kvailų, mažų ir didelių, tikinčiųjų ir bedievių. Tie padarai yra žmonės. Įdomu, ar jie supranta, kad yra pasmerkti?
Pro Pasaulio skliaute pramuštą skylę į Visatos erdvę veržiasi oras. Pasaulis netrukus bus tuščias. Žmonės netrukus mirs. Esu tikras, protingieji karštligiškai ieško išsigelbėjimo savo žiniose, o tikintieji ne mažiau karštligiškai meldžia Kūrėjo malonės. Įdomu, kuriems labiau pasiseks?
Štai čia ir baigiasi mano istorija, o nepažįstamasis skaitytojau. Būdamas ligoto kūno bet šviesaus proto, prisiekiu liudijęs viską taip kaip buvo, nei pridėdamas nei atimdamas. Žinau esąs kaltas dėl žmonijos mirties. Palieku tau nuspręsti, o nepažįstamasis, ar būdamas tuo kas esu, galėjau pasielgti kitaip?
Mano laikas baigiasi. Oras pašvinkęs, vis sunkiau ir sunkiau kvėpuoti. Priešais mane erdvėje kybo milžiniškas baltas nejudantis žmogus, jei galima žmogumi pavadinti Pasaulio dydžio figūrą. Kas tai? Statula? Ateivis iš kitos Visatos? Kūrėjas? Vaizduotės žaismas? Nežinau. Ant figūros kelių guli milžiniška atversta knyga. Įdomu, spėsiu perskaityti, kas joje parašyta?..

Antra Dalis

Pirmadienis, Liepos 2-a diena
Valio! Tikslas pasiektas – palyginamoji hotentotų DNR klasifikacija baigta :) Metas pakuotis ir ruoštis išvykimui. NB: Parvatė kvietė į „atsisveikinimo vakarėlį“.
P.S. Žinios iš apačios vis dar nesmagios. Laikom špygas kišenėse.
Ta pati, vakaras
Vakarėlis gavosi šiaip sau. Kai Masimo naminė baigėsi, Parvatė ir Keitė vėl demonstravo savąją „delno dydžio fermą“ (kvailas pavadinimas). Juodvi tikisi „fermą“ užpatentuoti ir pardavinėtį kaip žaisliuką ar tai pakaitalą naminiams gyvūnėliams. Mano nekuklia nuomone šnipštas gausis. Labai daug priešiškumo modifikuotiems genams. Va, net Jora patempė lūpą ir išėjo, o juk pats genetikas.

Antradienis, Liepos 3-ia diena
Velniai velniai velniai griebtų! Saulės dėmė! Trečia valanda iš eilės jokio ryšio!!
Ta pati, popietė
Vis dar jokio ryšio iš apačios. Iš matomumo ribose esančių palydovų pagaunam tik koduotus kanalus, kelis radijo kanalus nesuprantama kalba (Mika sako norvegų, bet niekas juo netiki) bei vieną televizijos kanalą, rodantį prieštvaninius begarsius filmus. Šansai sulaukti pamainos šiandien artėja prie nulio. Parvatė ir Jora riejasi taip garsiai, kad visa stotis skamba.
Vakaras
Jokių naujienų iš apačios. Jora su Parvate labai triukšmingai taikosi. Galėtų ir tyliau, ištvirkėliai.

Trečiadienis, Liepos 4-a diena
Špygos kišenėse nepadėjo. Iš visų kontinentų kyla, linksta, tįsta trajektorijų linijos. Kai kurios nutrūksta, kitos leidžiasi ir pasibaigia blyksniu. Stovim ir žiūrim jau kelinta valanda, bet šou nesibaigia. Niekas nekalba. Pabaiga prasidėjo. Sudie, pasauli.
Ta pati, vėliau
Orbitoje taip pat blyksi sprogimai. Palydovų ir stočių identifikatoriai gęsta vienas po kito. Logiškai mąstant, Orbitinio Genų Banko sunaikinimas neturi nei politinės, nei karinės prasmės. Logiškai mąstant, mes saugūs, nes nekeliam grėsmės. Logiškai mąstant, dėl mūsų neverta eikvoti raketos ir užtaiso. Logiškai mąstant. Logiškai. Mąstant.
Įdomu, mano sąmonė spės užfiksuoti tą paskutinį blyksnį?

Ketvirtadienis, Liepos 5-a diena
Manau, kad naktį nei vienas nemiegojom. Paryčiais fejerverkai aprimo. Raketos vis dar kyla, bet sporadiškai, tartum negyvą kūną tampantys traukuliai. Šiaurinis pusrutulis aklinai uždengtas dulkių ir pelenų debesimis.
Mika kalbina išeiti laukan ir pabandyti rankiniu būdu užmegzti ryšį su išgyvenusiais orbitiniais objektais. Manau, kad eisiu. Beprasmiška veikla geriau negu jokios veiklos.
Ta pati, vėliau
Kol mudu krapštėmės (kaip ir maniau, nepagavom jokio signalo), praskriejanti palydovo ar tai raketos nuolauža išskrodė stotį tartum peilis žuvį. Keitės palaikus radom. Kitus išsiurbė lauk dekompresija.
Surinkom oro likučius. Taupiai vartojant užteks trims paroms. Net nežinau, kodėl varginomės. Trys mėnesiai, trys dienos ar trys valandos – koks gi skirtumas?

Penktadienis, Liepos 6-a diena
Eureka ir valio! Kaip aš anksčiau nepagalvojau! Mano rankose – žmonijos genų bankas. Mano rankose – miniatiūrizacijos algoritmas. Mano rankose – galimybė pratęsti žmoniją!
Vėliau
Netikėlis Mika atsisako prisidėti. Užkroviau algoritmą ir banko duomenis į DNR transfigūratorių. Pats ieškau iš ko sutverti naujosios žmonijos pasaulį.
Dar vėliau
Tarp Masimo rakandų radau didžiulį liumoplasto maišą. Šiek tiek didesnis, nei norėtųsi, bet kaip sakoma...
Prieš vidurnaktį
Pirma problema – nėra iš ko pagaminti „planetą“. Antra problema – neturiu pakankamai oro užpildyti tokį didelį burbulą. Trečia problema – biosintezatoriui reikia didelio kiekio organikos. Bandžiau tartis su Mika, bet jis pravardžiuoja mane norvegu ir griežtai atsisako bendradarbiauti.

Šeštadienis, Liepos 7-a diena
Kraštutiniais argumentais įtikinau Miką pasiaukoti ateities labui. Gaila, bet tai vienintelis įmanomas sprendimas. Mielai būčiau pats sumokėjęs tą kainą, bet negaliu būti tikras, kad Mika užbaigs darbą. Antra ir trečia problemos išsisprendė.
Vėliau
Išsprendžiau ir pirmąją bėdą. Supyliau visą turimą vandenį į Masimo burbulą. Susiformavo tartum didelis lašas pačiame viduryje. Sumečiau viską, ką radau – sąvaržėles, pieštuko drožles, pemzos, gumos ir plastiko gabalėlius. Kas nuskendo, bus „naudingos iškasenos“, o kas plaukioja bus pagrindas po kojomis naujajai žmonijai!
Biosintezatorius vis dar dirba, tad nusprendžiau palikti naujažmogiams šiokios tokios informacijos. Tikiuosi, kad mano įrašai palengvins ir pagreitins vystymosi kančias. Gaila, neturiu laiko atrinkti, tad liepiau kompiuteriui graviruoti viską, ką spės.
Dar vėliau
Viskas! Gyvybė pasėta, atmosfera užpildyta, visos angos užsandarintos. Esu pavargęs, kaip šuo, bet bijau užmigti. Bijau nepabusti. Keista baimė – lyg būdraudamas galėčiau nugalėti ar atidėti mirtį, vienintelę neišvengiamą gyvenimo dalį.
Vėlai naktį
Tik dabar kvoštelėjo, kad krikščionys, žydai ir mahometonai einamu momentu tariasi su Paskutiniojo Teismo advokatais, išdykauja su hurijom arba šildosi prie smalos katilo. Tuo tarpu indusai, budistai ir kitokie konfucijai vis dar stovi eilėje ir laukia karmiškai tinkamo gimimo. Visiški nusidėjėliai turbūt gali tikėtis kokios anaerobinės bakterijos vandenyno gilumoje, visiems kitiems teks skubos tvarka kraustytis į Nirvaną arba palaukti pora milijardų metų, kol išsivystys tinkamas sapiensas, triušis ar tai baobabas. Abraomiškoji pradžios ir pabaigos idėja nugalėjo Gyvenimo Ratą, cha cha.
Deguonies koncentracija krenta. Rašau nesąmones.

Sekmadienis, aštunta__
_neįžiūriu daviklio. kvėpuoti sunku. palieku naujajai žmonijai vienintelį įsakymą – gyvenkite geriau, nei mes. įdomu, ar sugebėsite?__

_________________
Va kuo tikiu, tai - God of Random :)


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2015-04-13 15:06 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2011-05-17 22:59
Pranešimai: 14
Hm... Ilgokokas kūrinys. Dar šiek tiek pagalvosiu, prieš ką nors gudraus komentuodamas ;)


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2015-04-15 13:11 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2015-04-13 19:26
Pranešimai: 4
Sklandus ir gyvas rašymo stilius, vaizdingų detalių gausa, visumoj - tikrai neblogas kūrinys. Tik galbūt kartais tose nepažįstamo konteksto detalėse pasimeta pačio pasakojimo gija.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 3 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 3 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Yahoo [Bot] ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron