Forumas.Fantastika.lt

fantastika.lt forumas
Dabar yra 2017-10-17 7:59

Visos datos yra UTC + 3 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 3 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
Parašytas: 2015-04-12 17:21 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2007-05-31 18:16
Pranešimai: 301
Miestas: Kaunas
Autorius: Vienas-iš-daugelio

Šeštasis konkurso kūrinys

Malda dūlantiems kaulams


Po švininiais debesimis tarp griuvėsių slinko vienišas keliauninkas. Vejas plaikstė pelenais aplipusį apsiaustą ir gviešėsi pagriebti plačiabrylę skrybėlę, po sunkiais kareiviškais batais traškėjo kažkada keliu buvęs sutrupėjęs asfaltas. Jis pasiekė vienišas bažnyčios liekanas ir įžengė pro tarsi demono burna žiojančius išgriuvusius vartus. Patekęs į vidų, nusiėmė skrybėlę, persižegnojo ir žengė prie altoriaus.
Prieš Pabaigą keliauninkas buvo tėvas Ignacijus Velsas, katalikų bažnyčios kunigas ir uolus Šventojo Sosto valios vykdytojas. Po Pabaigos neliko nei Šventojo Sosto, nei tikinčiųjų, tik jis – per sugriuvusį pasaulį tarp sugriuvusių bažnyčių kursuojantis paskutinis tikintysis, paskutinis kunigas ir paskutinis krikščionių bažnyčios narys viename asmenyje. Pasiekęs altorių, numetė ant grindų kuprinę, tada apžvelgė bažnyčios vidų. Armagedonas pavertė maldos namus klaikia savo pačių parodija: išgriuvęs stogas, išdužę vitražai, sueižėjusios marmurinės grindys ir kūnai – vyrų, moterų ir vaikų skeletai, sukniubę klauptuose ir priešais altorių, apsikabinę vieni kitus. Moterys mirė dengdamos kūnais vaikus, vyrai - moteris, kai kurie mirė apkabinę kūdikius ir vis dar rankose laikė jų kaulus.
-Ir šviesa spindėjo tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. – sumurmėjo Ignacijus, tada nusisuko ir priklaupė prieš ant sienos tebekabantį kryžių. – Jėzau Kristau, Dieve, Sūnau ir Pasaulio atpirkėjau, pažvelk į šiuos savo vaikus, kuriuos be gailesčio iš gyvenimo išplėšė šėtono letenos. Pasigailėk jų. Subyrėjusiame, apleistame, dykuma virtusiame pasaulyje dūlantys kaulai meldžia tavo gailesčio. Jie nebylūs, jų liežuviai virtę pelenais, todėl aš meldžiu už juos – pasigailėk jų...
Jis meldėsi toliau, sukniubęs prie nukryžiuotojo kojų, berdamas maldos už mirusiuosius žodžius – kelintą kartą? Kiek tokių mirties karalystės prieangiais virtusių bažnyčių aplankė? Dešimtis? Šimtus? Nebežinojo. Nelabai ir rūpėjo: ši piligrimystė nuo vienos prie kitos kaulų kapinėmis virtusios sugriautos šventovės vienintelė palaikė jo gyvastį. Jei ne būtinybė melsti už milijonų mirusiųjų nuodėmes, jis jau seniausiai būtų prigulęs pakelyje ir nesijudinęs, kol badas ir troškulys užpūstų gyvybės liepsną. Paskutinis gyvasis, atsisakantis numirti, nes nebūtų kam melstis už visus pasaulio mirusiuosius.
-Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, suteik mums ramybę...
-Tu žinai, kad jie tavęs negirdi, tiesa? Tu gal ir jausiesi geriau, bet jiems maža naudos.
Kunigas nustėro vietoje – po įgriuvusiais bažnyčios skliautais skambėjo svetimas balsas. Jis pakilo nuo grindinio ir atsisuko – ant altoriaus sėdėjo mergaitė: dvylikos, gal trylikos metų, basakojė, ji vilkėjo pilkšva purvina suknele, o ant nugaros krito ilgi, čiurnas siekiantys plaukai. Ji spoksojo į jį didelėmis mėlynomis akimis – vieninteliais spalvos lopinėliais bespalviame pasaulyje.
-Tu juk supranti? Bet nieko – jei nori toliau melstis, linktelk – nebetrukdysiu. Senuk, viskas gerai? Labai nekaip atrodai, - ji nusijuokė skardžiu kaip varpelis balsu.
-Tu... tu gyva, – šiaip ne taip išstenėjo kunigas, – kaip?
Ji vėl nusijuokė.
-Aš visada gyva, – ir nusišypsojo, – visada.
Ignacijaus galvoje siautė minčių uraganas: kas ši keista mergaitė? Troškulio ir nuovargio sukelta žiauri haliucinacija? Angelas? Kaukė, už kurios šlykštų snukį slepia jo pasiimti atėjęs šėtonas? O gal... o gal išties kitas žmogus? Jis privalėjo sužinoti, tiesiog privalėjo. Jis staigiai prišoko prie jos ir sugriebė už rankos. Kaulėtais pirštais pajutęs minkštą, švelnią odą, jis tučtuojau paleido ją, ir tada nugriuvo. Jis juto gumulą gerklėje, juto, kaip iš akių kampučių ištryško ir skuostai ėmė tekėti ašaros – viena, kita, kol virto upeliais. Kitas žmogus!
-Tau viskas gerai? – ji nulipo nuo altoriaus ir priėjo arčiau. Atrodė susirūpinusi.
Jis tik palinksėjo galva.
-Aš ilgai miegojau. Pasakyk, kas čia įvyko? – paklausė ji.
Ignacijus nesuprato. Papurtė galvą.
-Čia,– ji mostelėjo ranka į išdaužtus vitražus, – čia, – pirštu parodė į sukniubusius klauptuose kaulus, – čia, – išskėtė rankas.
-Karas, – rankove nusišluostęs ašaras išlemeno Ignacijus, – didelis karas, kuris prarijo pasaulį.
Kaip ji galėjo kažko tokio klausti?
-Karas,– tyliai pakartojo mergaitė, – vėl karas. Visai kaip anksčiau. Nepasimokot. Bet nieko, – pasakė jau kiek linksmiau, – aš jus pažįstu: jūs stiprūs, visada atsistatot. Pora šimtų metų, ir ant griuvėsių vėl stovi miestai. Išgyvenote Atlantidą, išgyvensite ir šitai.
Kunigas spoksojo į ją, netekęs amo. Kliedėjo arba jis, arba mergaitė. Atlantida? Miestai ant griuvėsių?
-Mergaite, pasaulis mirė. Mes, tu ir aš, paskutiniai – daugiau nieko nėra.
-Aš... taip, aš paskutinė, – pasakė ji liūdnu balsu. – Tokių kaip aš daugiau nėra. O tokių kaip tu pakanka. Kaip nors išgyvensit.
-Tokių kaip aš?
-Žmonių. Yra miestelis – už dviejų dienų kelio į rytus. Ten bent šimtas. Yra ir daugiau, bet kitur. Jiems tavo žinios, tavo maldos, Ignacijau, tikrai praverstų. Kur kas labiau nei šiems mirusiems akmenims. Labiau nei dūlantiems kaulams.
Tvykstelėjo žaibas. Nugriaudė griaustinis.
-Kas tu?
-Aš – tarsi vienišas žvirblis ant namo stogo, ir šviesa tamsoje...
Pradėjo lyti: sunkūs lietaus lašai krito pro sugriuvusius skliautus ant marmurinių grindų, ant nukryžiuotojo, ant altoriaus, ant tėvo Ignacijaus galvos. Bet ne ant mergaitės: jie sustodavo per plauką nuo jos odos ir nuslysdavo žemyn, tarsi atsitrenkę į stiklą. Ji priklaupė prie kunigo ir jį apkabino. Tyliai kažką sumurmėjo, ką tiksliai, jis neišgirdo, bent jau ne ausimis – užgožė kurtinantis lietaus lašų barbenimas.
Dar sykį sužaibavo žaibas, nugriaudė griaustinis. Mergaitės bažnyčios viduje nebebuvo. Kunigas atsistojo, susirinko savo daiktus, ir išėjo pro duris. Jo laukė kelionė į rytus.

_________________
Va kuo tikiu, tai - God of Random :)


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2015-04-13 15:19 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2011-05-17 22:59
Pranešimai: 14
Įdomus sutapimas: abu autoriai, pateikę po du kūrinius (Pripetė ir Vienas-iš-daugelio), pirmuoju publikavo humoristinį, o antruoju rimtesnio turinio kūrinėlį. Tačiau skirtingai nei Pripetės, pastarojo autoriaus(ės) humoristinis man patiko labiau, nei rimtasis. Nesu tikras, kodėl. Negaliu besti piršto į konkretų blogį. Kūrinėlis turi ryškią nuotaiką, aiškų personažą. Silpnoka pabaiga? Neaiškus antrinis personažas? Nežinau. Tikiuosi, kiti skaitytojai pakomentuos daugiau.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Parašytas: 2015-04-15 12:36 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2015-04-13 19:26
Pranešimai: 4
Pritariu ankstesnei nuomonei. Man regis, pagrindinis trūkumas - stipresnės kulminacijos, atomazgos, ir šiaip, istorijos nebuvimas. Kaip kūrinio epizodas būtų puiku, bet iki išbaigto kūrinio pritrūksta. Senukas keliauja po šventovių griuvėsius ir meldžiasi dūlantiems kaulams, kol vienoj jų sutinka mergaitę/angelą/paslaptingą būtybę, kuri nurodo jam tikrąjį kelią. Užuomazga kažkokia yra, bet... Galbūt tikrai reikėjo išryškinti mergaitės personažą labiau. Suteikti gilesnę potekstę, priešistorę, nežinau... Užkabinta, bet paleista.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 3 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 3 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron