Forumas.Fantastika.lt
http://forumas.fantastika.lt/

POSTAPOCON'AS, ALISA DYKYNĖS ŠALYJE arba [...] (Man-Erg)
http://forumas.fantastika.lt/viewtopic.php?f=37&t=7804
Page 1 of 1

Author:  Shtyrius[LT] [ 2015-04-13 0:38 ]
Post subject:  POSTAPOCON'AS, ALISA DYKYNĖS ŠALYJE arba [...] (Man-Erg)

Autorius: Man-Erg

Septintasis konkurso kūrinys


ALISA DYKYNĖS ŠALYJE
arba
VIENA IŠGYVENUSIOJO PASAULIO PABAIGĄ DIENA



Gegužės 30-oji, 19-ieji metai po sprogimų.
Kiekvieną kartą prieš pasineriant į neramų, konvulsišką miegą, kurį greičiau jau būtų galima pavadinti būdravimu, susimąstau – kam to reikia?
Ar verta skrebenti šiuos tuščius žodžius į suvytusį ir pageltusį, skylių suvarpytą ir beviltišką ligonį primenantį sąsiuvinį? Ar verta tuščiai eikvoti žibintuvėlio bateriją? Vis tiek šių žodžių niekas neskaitys, o jei kam šio dienoraščio ir prireiktų, tai nebent senojo pasaulio patogumų išsiilgusiam ir nostalgijos apimtam dykynės bastūnui, nusprendusiam popieriaus lapu pamaloninti savo radiacijos nualintą užpakalį.
Atleisk man, mielas dienorašti – berods taip pagarbiai į jūsų padermę kreipdavosi prieškario patogumų išlepintos panelės – tačiau suprask, kad esi nė velnio nepanašus į lipdukais apklijuotą, nuspalvintą ir kvepiantį tų laikų egzempliorių. Gudresnis bastūnas tikriausiai prikištų prie tavęs Geigerio skaitiklį prieš atlikdamas gamtinius reikalus.
Sėdžiu sutrūnijusiame mokyklinio autobuso kėbule, kuris šiąnakt bus mano naktinis prieglobstis, vairuotojo sėdynės vietoje. Naktys eina tamsyn, atrodo, kad nuo sprogimų laikų išlikęs šleikštus švytėjimas po truputį blėsta. O gal blėsta mano akys, nuolatos kankinamos nykaus naujojo pasaulio kraštovaizdžio ir jo skleidžiamo nesveiko tvaiko. Naujasis pasaulis... Kaip ironiškai tai skamba. Kažkada toks pavadinimas asocijavosi su didžiaisiais geografiniais atradimais, ar proveržiais kosmoso užkariavime. Dabar jis žymėjo dieną, kada pasaulio galingieji nusprendė nuspausti raudonuosius mygtukus ir ištaškyti į vienas kitą savo branduolinių ir cheminių ginklų arsenalą. Žymėjo dieną, kuomet pasaulis pavirto dykviete, pilna griuvėsių, šiukšlių ir po jas slankiojančių bastūnų – varganų žmogystų paklaikusiomis akimis, keikiančių savo prakeiksmą primenančią sėkmę – išlikti gyviems po pasaulio pabaigos.
Daugelio šių nelaimėlių veiduose buvo galima įskaityti mirties šešėlį, jų egzistencija buvo trapi lyg senojo pasaulio liekanos, subyrančios į dulkes vos jas palietus. Kai kurių veidų perskaityti nebuvo įmanoma, nes jų... na, jų tiesiog nebuvo. Bent jau įprastine to žodžio prasme. Purvinais skarmalais apkarstytos apšašusios žaizdos, tuščios akiduobės, duslūs švokščiantys garsai, sklindantys iš bedančių apipuvusių burnų skylių – radiacijos ir kitos bjaurasties poveikis anksčiau ar vėliau paveikdavo visus: subjaurodavo, išdarkydavo ir visaip kitaip išniekindavo. Stebėtina buvo tai, kad šie gyvi lavonai vis judėjo, krutėjo ir iš paskutiniųjų kabinosi į nieko gero nežadantį gyvenimą. Man pasisekė labiau. Sprogimus ir metų laikotarpį po jų praleidau gerai aprūpintoje slėptuvėje, kol baigėsi atsargos ir teko kilti į paviršių bei pradėti žūtbūtinę kovą dėl išgyvenimo.
Besibastydamas supratau, kad kiekviename žmoguje slypi žvėris, išėjus toli už komforto zonos anksčiau ar vėliau išlendantis į paviršių. Dėl to išmokau niekuo nepasitikėti. Šiandien ryte pramerkęs akis priešais save išvydau išsigandusį traiškanotą vaiko veidą. Užuot švelniai pasiteiravęs jo, kas atsitiko, automatiškai suriečiau kelius, spyriau jam į krūtinę ir nusiritau į šoną. Po akimirkos supratau, kad tai buvo teisingas sprendimas, nes tuo pat metu į padangą, kurią buvau pasidėjęs po galva nakčiai, atsimušė galingas kūjis, kuris būtų pavertęs mano galvą į skystą košę. Už manęs stovėjo šviesių plaukų moteris, kuri, supratusi savo nesėkmę, suriko parpuolusiam vaikigaliui: „Zenonai, liepsnosvaidį!“ Vaikinukas kaip prisukamas kareivėlis staigiai atsistojo ant kojų ir stvėrė šalia padėtą kreivą ir surūdijusį vamzdį, su prie jo pritvirtintu dujų balionu. Dar akimirka, ir būčiau pavirtęs liepsnojančiu fakelu, tačiau dykynėje išugdyta žaibiška reakcija ir vėl pagelbėjo – staigiai mečiausi atgal prie moters ir pakišau jai koją. Ji parkrito ant manęs, tačiau panaudoti liepsnosvaidžio vaikinukas jau negalėjo, mat būtų supleškinęs ne tik mane, bet ir savo mamą. O gal ir seserį, nes priešais mane atsidūręs moters veidas buvo visai jaunas ir gražus, nors ir purvinas kaip ir kiekvieno dykynės bastūno. Deja, vos akimirką trukęs mano neveiksnumas kainavo brangiai – moteris trenkė man kažkuo metaliniu, ir aš praradau sąmonę.
Atsipeikėjau klaikiai skaudančia ištinusia galva ir iš karto nusistebėjau, kad vis dar esu gyvas. Iš lėto atsistojau ir supratau, kad esu ne tik apvogtas, bet ir basas, netekęs ne tik savo daiktų, bet ir drabužių. Nebebuvo šiltojo pončo, puikiosios skrybėlės ir odinės liemenės, revolverio, nė ženklo senųjų sulopytų kelnių, tik apatiniai ir skylėtos kojinės gėdingai pūpsojo ant gyslotų užgrūdinto dykynės bastūno kojų.
Bet ir tai jau buvo šis tas. Gyvenimas dykynėje išmokė būti pasiruošusiam bet kokiai situacijai. Aš nusiėmiau kairiąją šiek tiek mažiau apiplyšusią kojinę ir nuvyniojau nuo kojos nykščio raištelį su mažyčiu ant jo prikabintu paketėliu. Šis paketėlis iš pradžių man pritrindavo didžiausias pūsles, tačiau visos jos dabar atsipirko su kaupu. Išsitraukiau iš jo mažytį raktelį, patraukiau vietoj pagalvės pasidėtą padangą ir kaip kas rytą išsikasiau per porą sprindžių nakčiai į žemę įkastą plieninę dėžutę.
Atsirakinau dėžutę, kurioje buvo tvarkingai sudėtos „antiero“ ampulės – tai buvo mišinys, skirtas radiacijos poveikiui slopinti, viena iš paklausiausių naujojo pasaulio prekių. Šalia jų gulėjo į paketėlius tvarkingai supakuoti balti kristalai, kitas geidžiamas dykynėje produktas – „mana“, mišinys tikrovės poveikiui slopinti, kaip aš jį vadindavau. Abiejų naujojo pasaulio produktų vartojimas vienu metu buvo tolygus kepenų egzekucijai, dėl to dykynė buvo pilna į maną įjunkusių išsigimėlių, dar vadinamų „manos mutantais“. Jie rūkydavo maną pakampėse, o po to palaimingais gumbų subjaurotais veidais trainiodavosi po dykynę, kai kurie dėl smarkiai padidėjusių galūnių, susuktų stuburų ar išaugusių svetimkūnių negalėdavo paeiti, tad klibinkščiuodavo, ropodavo, o keletą esu matęs nešančių savo ataugas rankose tarsi kūdikius. Išgyvenant manos abstinenciją, mutantai pasidarydavo itin žiaurūs ir puldavo viską, kas juda. Sklido kalbos, kad mana pagreitina radiacijos poveikį, ir tai buvo akivaizdu, nors „Manos šventikai“, kitaip sakant, narkotikų pardavėjai, tikino, kad manos vartotojai panašėja į Dievą-sutvėrėją, ir rodydavo klaikius jo paveikslus, primenančius senojo pasaulio religijos induizmo dievybes su daugybe rankų.
Dėžutėje gulėjai ir tu, mielas dienoraštį primenantis popieriaus gabale. Nors nežinau, kodėl laikau tave tokioje garbingoje vietoje.
Susileidau „antiero“ dozę, pasiėmiau dėžutę po pažastimi ir, stengdamasis neužlipti ant aštrių daiktų, patraukiau pas netoliese įsikūrusį Geležinį Zedą – keliaujantį dykynės pirklį. Pas jį galėjai parduoti, ar nusipirkti įvairiausių dalykų – baterijų, generatorių, vandens purifikatorių, kuro, vaistų, o taip pat porno žurnalų, manos, informacijos, o kartais net ir dantų šepetėlių. Zedas laikė daugybę šakalus primenančių bjaurių šunų, o jo prekes tampančius galingus buivolus sergėjo ginkluoti samdiniai. Zedas man taikė nuolaidą, nes kadaise dirbau jo samdiniu, o ir šiaip dažnai atnešdavau vertingos informacijos ir dykynėje vertinamų daiktų. Zedas pasižymėjo begaliniu atsargumu ir paranoja, ir tai ne kartą išgelbėjo jo prekes ir gyvybę, tačiau jis daug kur peržengdavo ribas. Pavyzdžiui, iš metalo gabalų, skardinių ir kitokio šlamšto jis buvo susivirinęs šarvus, su kuriais paprastai ir miegojo, ir nesiskyrė net karštomis vasaros dienomis. Dėl to kita Geležinio Zedo pravardė buvo Smirdantis Zedas, tačiau žinoma, į akis niekas jo taip nevadino, nes kad ir su savo keistumais, Zedas visgi buvo įtakingas, nekenčiamas, bet kartu ir gerbiamas dykynės personažas. Nuo to, ar tave mėgo Geležinis Zedas, dažnai priklausydavo išlikimas dykynėje.
Pamatęs mane, Zedas pradėjo pasikriuksėdamas juoktis, ir jo šarvų gelžgaliai daužėsi vienas į kitą, jam pritardami. „Karteris, žymusis bastūnas, nuogas iki apatinių, ho ho ho! Sakiau, lik mano samdiniu, nes liksi be kelnių, kaip matau mano pranašystė išsipildė.“
Aš nieko neatsakiau ir išverčiau manos maišelius ant stalo. „Man šio bei to reikia, pradėkime nuo ginklų ir vaistų.“
Zedas išpūtė akis. „Kaip matau, darbas pas mane daug ko išmokė. Net ir nurengtas iki apatinių, vis tiek turi išeitį. Ką gi, Geležinis Zedas tau padės.“
„Kur gi nepadėsi, senas sukčiau, su tiek manos tu tapsi nauju mutantų šventuoju.“
Zedas atidarinėjo savo dėžes, o aš rinkausi išgyvenimui būtinus daiktus. Pasirinkimas buvo neblogas, ypač ginklų srityje – nuo beisbolo lazdos iki liepsnosvaidžių. Tačiau ypatingai džiaugiausi suradęs gerus tinkamo dydžio kareiviškus batus, didesnę retenybę. Su įsigėrusiomis kraujo dėmėmis, tačiau mažai nudėvėtus, ir, kas svarbiausia, be skylių. Tačiau prakalbus apie kitus drabužius, Zedas susiraukė: „Na, kaip čia tau pasakius...Turiu nebent štai ką“, – ir jis ištraukė iš skrynios kažką griozdiško. Tai buvo amerikietiškojo futbolo apranga. Su visomis apsaugomis. „Žiūrėk, septintas numeris, atneš tau laimę“ – vėl sukriuksėjo Zedas. – Dar ir šalmas visai neblogas, imk, kol neapsigalvojau ir nepritaikiau savo reikmėms.“
Nužvelgiau Zedą ir užsimaniau trinktelėti jam į barzdotą, iš gelžgalių kyšančią marmūzę. Tačiau čia atgijo mano, kažkada senajame pasaulyje buvusio literatūros mokytoju, praeitis ir prisiminęs Liuiso Kerolio būtinai turinčius susikauti personažus dručkius, į kuriuos Zedas buvo velniškai panašus dėl savo gremėzdiškų iš visokio metalo laužo ir kitokio šlamšto suręstų šarvų, nusijuokiau. Paniūniavau dainelę iš dykynės folkloro:
Alisa iš stebuklų šalies
Dykynėje netektų vilties
Mutantai sugraužtų jos akis
Ir surūkytų jos krūtis
Visas tris
Visas tris
„Ką? – kilstelėjo antakius Zedas. – Alisa? Geriau neprisišauk nelaimės. Po šias apylinkes, girdėjau, klaidžioja moteris su tokiu vardu. Kartu su tokiu pat nevispročiu berniuku jie pleškina savo liepsnosvaidžiu viską, kas juda. Greitai keliausiu toliau iš čia, nes tuoj nebeliks potencialių pirkėjų. O gaila, nes čia man patinka.“
„O kuo skiriasi ten nuo čia? – paklausiau. – Ta pati depresija kelianti dykvietė.“
„Dykvietė pilna šlamšto, o šlamštas šlamštui nelygu. Tokiems kaip Zedas šlamštas gali tapti auksu. O čia šlamštas žiba labiau, jei supranti, ką noriu pasakyti, – Zedas susimąstė. – Klausyk, o gal tu nori ja, taip sakant, pasirūpinti? Gerai atsilyginčiau.“
„Tu juk žinai, Zedai, aš tuo neužsiimu,“ – atsakiau. Čia pat pažvelgęs į savo amerikietiškojo futbolo aprangą ir prisiminęs savo puikiąją skrybėlę, pridūriau: „Visgi pamąstysiu apie tai.“
Atsisveikinau su Zedu ir išėjau atgal į dykynę. Plačios pečių apsaugos suteikė žingsniui grėsmingumo, o besileidžianti saulė atsispindėjo šalmo grotelėse. „Nakamura“ – buvo užrašyta ant marškinėlių. Kaip ši apranga atsidūrė pas Zedą, neįsivaizduoju, tačiau ankstesnis jos savininkas, kaip įprasta, gyvenimą matyt baigė tragiškai, nes marškinėlių krūtinę dengė įsisenėjusios kraujo dėmės. Ėjau ir vis galvojau, kodėl šioji dykynės siaubūnė Alisa paliko mane gyvą. Vienintelis logiškas atsakymas buvo tai, kad galbūt jai kažkas sutrukdė tai padaryti. Bet kas? Kam turėčiau būti dėkingas už tai, kad vis dar kvėpuoju šiuo nesveiku dykynės oru?
Po kelių valandų ėjimo, jau atslinkus tamsai, mano svarstymus pertraukė triukšmas iš priešais išdygusių griuvėsių. Tokiose vietose dažnai įsikurdavo dykynės gaujos, ar manos mutantai, tad sulėtinau žingsnį ir, dangstydamasis už betono nuolaužų, prisliūkinau arčiau. Girdėjosi keli švokščiantys balsai, tačiau atrodė, kad retkarčiais prabildavo ir moteris. Netrukus suradau plyšį, pro kurį sklido šviesa – griuvėsių gyventojai tikriausiai degino laužą – ir po akimirkos jau galėjau matyti triukšmo šaltinį.
Ugnies liežuvius žarstančią metalinę statinę apsupę stovėjo trys vienas už kitą šlykštesni manos mutantai: vienas sulinkęs iki pusės nuo kupros, didesnės už jį patį, svorio; antras su padidėjusia kairiąja kaukolės puse – iš tolo kas nors galėjo pagalvoti, kad jis turi dvi galvas; trečiojo, tikriausiai jų lyderio, apsigimimus slėpė platus apsiaustas, tačiau iš po gobtuvo kyšojo apipuvęs veidas su žilų plaukų veltiniais. Prie žemėn įkastų medinių stulpų buvo pririštos jų aukos: ne kas kita, o ryte mane iki kojinių nurengusi Alisa ir su ja besitrainiojantis vaikigalis, apvilktas jam kur kas per didele dar šiandien mano vilkėta odine liemene. Turėjau progos geriau įsižiūrėti į Alisos veidą. Net pasikrapščiau išvargusias akis: šviesūs banguoti plaukai krito ant drąsių, žibančių ir tiesiai į mutantus įsmeigtų akių, o žavi riesta nosis puošė apokaliptinį griuvėsių peizažą labiau nei blausus žvaigždžių spindesys. Tikra pretendentė į „Mis Dykynė“ karūną, jei tik būtų rengiamas toks konkursas. Jos grožio nė kiek negadino tikriausiai peilio paliktas randas ant kairiojo skruosto, o tik papildė jį ir puikiai derėjo prie šios dykynės bastūnės laukiniškumo. Staiga ji prabilo, iššiepdama savo baltus ir sveikus dantis: „Jūs, apgailėtini šliužai ir išsigimėliai, paleiskit berniuką ir stokit į kovą! Jūs ką, trise bijot moters?“ Mutantas su apsiaustu atsakė jai dusliu švokščiančiu balsu: „Tylėk, moterie. Mes puikiai matėm, ką tu sugebi ir ką padarei kitiems mūsų šventiesiems, tegul nepristinga jiems manos dangaus karalystėje. Vyresnysis apsidžiaugs tokiais trofėjais. Tačiau pirmiausiai pasidžiaugsime mes, ar ne taip, mano broliai?“ Kiti manos mutantai sugargaliavo pritardami.
Mutantas nusimetė apsiaustą, ir mane net supykino nuo vaizdo, nes visas jo kūnas buvo nuėjęs žaizdom ir užpūliavęs. Keista, tačiau įjunkusieji į maną pakankamai retai mirdavo nuo infekcijų ar kraujo užkrėtimų, nors turėjo būti priešingai. Dykynėje juokais buvo kalbama, kad mutantų net bakterijos šalinasi, na, o manos šventikai tikindavo, kad pasukęs šventuoju manos keliu, ilgainiui persikeldavai į aukštesnį egzistencijos lygmenį ir įgydavai atsparumą daugeliui naujojo pasaulio pavojų.
Priėjęs prie Alisos, mutantas stebėtinai vikriu judesiu nuplėšė jos marškinius. Iš po jų įsiveržė dvi, ne trys, kaip toj kvailoj dykynės dainelėj, stangrios ir baltos kaip boluojanti mėnulio pilnatis krūtys. Tačiau tolesnėms mutanto užmačioms nebuvo lemta išsipildyti – supokšėjo šūvis ir jis krito ant žemės kaip pati šlykščiausia senojo pasaulio daržo kaliausė. Pasigirdo antras šūvis, trečias, ir krito abu mutanto kompanionai. Vienas jų, tas su išpampusia galva, užvirto tiesiai ant degančios statinės ir užsiliepsnojo.
Tada stojo tyla. Ją gana greitai pertraukė Alisa: „Tai jau gali pasirodyti, kad ir kas bebūtum. Kaip matai, aplodismentų nesulauksi, nes mūsų rankos surištos.“
Mintyse padėkojęs Zedui, kad revolveris neužsikirto, nuleidau jį, užpūčiau rūkstantį dūmelį kaip senojo pasaulio filmų herojus, ir pralindau pro siaurus tarpus tarp betono luitų į degančio mutanto nutviekstą aikštelę, įsispraudusią tarp griuvėsių. Priėjau prie Alisos ir šiek tiek negrabiai pridengiau jos krūtis, tarp kurių žaidė šokinėjantys ugnies šešėliai. Sudvejojau, ką daryti toliau. Galiausiai nusiėmiau amerikietiškojo futbolo šalmą ir įsistebeilijau į Alisos akis, kuriose sužaižaravo kibirkštėlės, vos mane atpažinus.
Galiausiai vėl stojusią nepatogią tylą pertraukė vaikinukas: „Aš Zenonas. Tavo vardas Nakamura?“
„Ne, mano vardas Džonas.“
„Džonas Nakamura?“
„Ne, Džonas Karteris.“
Čia prisijungė Alisa: „Nagi, baik tempti laiką. Arba paleisk mus, arba paleisk dar du šūvius. Viskas labai paprasta.“
„Kodėl šįryt norėjai mane užmušti?“
„Niekas tavęs užmušti nenorėjo. Mes norėjom paprašyti vaistų. Mano brolis serga.“
„Tai kam kūjis ir liepsnosvaidis? Ar gi čia mandagus prašymas?“
„Čia dykynė. Reikia imtis atsargumo priemonių. O tu buvai agresyvus.“
Alisa nekantriai pasimuistė ir krestelėjo galva, atmesdama šviesius plaukus, vis nenaudėliškai krentančius jai ant akių, atgal.
„Kiek tau metų, Alisa?“ – paklausiau.
„Kas čia per klausimas? Ir iš kur žinai mano vardą? Praleidau dykynėje pakankamai ilgai, nesijaudink. Teko pagyventi ir senajame pasaulyje. Visas suknistas dvi dienas. Neblogai, ar ne? Vos gimsti, o visas pasaulis išsitaško velniop.“
Galbūt radiacija atbukino mano protą, galbūt manyje vėl prabudo senojo pasaulio prisiminimai... Tačiau priėjau prie Alisos ir nupjoviau ją supančiojusias virves. Tą patį padariau ir su Zenonu. Stovėjau tylėdamas, kol jie trynė nutirpusias nuo virvių rankas ir kojas.
„Galite keliauti kartu su manimi, – pasakiau. – Kartu bus saugiau. Mutantai pastaruoju metu suaktyvėję. Matyt dėl pilnaties.“
Alisa žiojosi kažką pasakyti, tačiau jos žvilgsnis užkliuvo už berniuko. Jis, toks pats šviesiaplaukis kaip ir sesė, linktelėjo ir sumirksėjo liūdnomis akimis. Mergina atsiduso ir, nuėjusi prie manos mutantų purvinų rakandų, sumestų į krūvą, atsirinko savo daiktus. „Tavo, – mestelėjo man krepšį. – Trūksta tik šiek tiek vandens, maisto ir antibiotikų...“ Čia ji pasisuko į vaikinuką ir paragino: „Zenonai, atiduok Džonui liemenę.“
„Tegul pasilieka, – numojau ranka ir, išsitraukęs iš krepšio, užsimečiau savo senąjį gerąjį pončą. – O kur skrybėlė?“
Alisa apsidairė aplink, kol pamatė skrybėlę visiškai nepagarbiai gulinčią tarp betono gabalų. Atnešė man. Aš nupurčiau dulkes, išlyginau ir vikriai apsukęs aplink pirštus, užsidėjau ją ant galvos. Iškart pasijutau žmogumi. Amerikietiškojo futbolo šalmą paspyriau šalin tarsi kamuolį. Jis pataikė tiesiai į liepsnojančią mutanto galvą, kuri nusirito ant žemės tarsi išpampusi senojo pasaulio kriaušė.
„Džonas Nakamura! Džonas Nakamura!“ – Alisos brolis skandavo kaip tikras sirgalius, nors niekada nebuvo matęs amerikietiškojo futbolo varžybų. Alisa iškart jį sudrausmino, tačiau šyptelėjo ir pati.
Palikome griuvėsius ir kelias valandas ėjome per naktinę dykynę, kuri šiąnakt buvo kaip niekad tyli. Galiausiai susiradome neblogą vietą nakvynei, užtikę seno sutrūnijusio mokyklinio autobuso liekanas – šiokią tokią priedangą nuo dykynės pavojų.
Alisa, apkamšiusi berniuką, priėjo prie manęs, ir, nieko netarusi, atsigulė šalia. Netrukus ji jau miegojo įsikniaubusi man į glėbį, ir aš pamaniau, kad naujasis pasaulis dar turi vilties.
Praėjo dar viena išgyvenusiojo apokalipsę diena. O jei rytoj visgi neatsibusčiau, mielas dienorašti, tai teįsidėmi koks nors dykynės bastūnas, kuris, stebuklingu būdu nuspręstų šiuos žodžius perskaityti, užuot panaudojęs tave kitiems jau aptartiems tikslams, du dalykus:
Pirma, už gėrį dykynėje nieko nenusipirksi.
Antra, nepasitikėk niekuo, o ypač moterimis su liepsnosvaidžiais.
Gerai, gana tuščiai eikvoti popierių. Grįžtu miegančiosios Alisos iš Dykynės šalies glėbin. Rytoj keliausime toliau, ir kiekvienas būsime šiek tiek mažiau vieniši po šio nesvetingo naujojo pasaulio blyškia saule.
O gal aš tiesiog esu naivus, ir rytoj toji saulė nušvies mano apsuktą aplink moterišką pirštą ir suknežintą makaulę.

Nuoširdžiai Jūsų,
Džonas „Nakamura“ Karteris.

Author:  Catacomba [ 2015-04-13 15:31 ]
Post subject:  Re: POSTAPOCON'AS, ALISA DYKYNĖS ŠALYJE arba [...] (Man-Erg)

Labai šauniai parašyta. Siužetas klasikinis, tačiau detalės išdirbtos dailiai ir gražiai "limpa" į visumą. Kalba sklandi, veikėjai ryškūs, ko daugiau reikia?
Na o kad nenusaldinčiau per daug, tai pabaigai prikibsiu prie tiesioginės kalbos skyrybos. Kiek žinau, lietuvių kalboje kabutės tam reikalui nenaudojamos? ;)

Author:  camouflage [ 2015-04-15 13:22 ]
Post subject:  Re: POSTAPOCON'AS, ALISA DYKYNĖS ŠALYJE arba [...] (Man-Erg)

Pritariu ankstesnei nuomonei. Tiesioginė kalba kiek žinau gali būti skiriama ir kabutėmis, ypač jei išreiškiamos mintys ar prisiminimai... Tai šiuo atveju kaip ir tinka, nors nesu ekspertas.

Author:  Klia [ 2015-04-29 18:23 ]
Post subject:  Re: POSTAPOCON'AS, ALISA DYKYNĖS ŠALYJE arba [...] (Man-Erg)

epizodas neblogas, mesti per vidurį nesinori, neerzinantis ypatingom šlykštybėm, ko pilna, manytina, postapokaliptiniam pasauly. tik tiek, kad epizodas, tinkamas konkursui, o ne pilnavertis apsakymas, nes nėra idėjos, apie kurią suktųsi siužetas. autorių kviečiu neužsigauti, pagalvojęs su tuo sutiktumėt:) juk "prasirašyti" nėr blogai. praktika praverčia.

Page 1 of 1 All times are UTC+04:00
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Limited
https://www.phpbb.com/