Čia apie Arcanum. Visų pirma, pakankamai daug yra jį žaidusių, bet nedaug perėjusių. Kiek teko susidurti, daugumai užknisa, ir gana greitai. Ir tą pilnai suprantu. Jei esi exploreris (pvz. kokiu esu aš
, Arcanumo pasaulis yra per didelis ir per monotoniškas. Sakyčiau, tam tikra gigantomanija
Čia, žinoma, neketinu argumentuotai įrodinėti, kad Adžiui ar kam kitam Arcanumas iš tiesų patiko tik jie to nesuprato
, bet su keliais dalykais nenoriu sutikti
Kodėl didelis pasaulis yra kliūtis exploreriui? Juk tada gali jį pereidinėti vėl ir vėl, vis atrasdamas kažką naujo. (Pavyzdžiui, aš Arcanumą spėjau pereiti gal 7 kartus įvairiais būdais, pakol užkniso).
Dėl kitų dalykų taip - gausybė bugų, gausybė nenuoseklumų ar prieštaravimų, neišbaigtos siužeto linijos, netgi daug absurdų*. Ir visgi tai yra mano mėgstamiausias (ir apskritai vienintelis mėgstamas) cRPG, patikęs net labiau už fallout'ą. Jau iki pykinimo atsibodusios high fantasy pasaulyje post-nuclear ar steampunk'as yra tikra atgaiva
* Keli absurdų pavyzdžiai (
spoil):
1. Tokie veikėjai, kaip Nasrudinas ar Arronaxas ten pristatomi vos ne už pusdievius, savo galiomis sugebėję naikinti ištisus miestus (pvz., Arronaxas sunaikino Vendigrothą). Tuo tarpu juos užmušti yra kaip du pirštus...
2. Į Isle of Despair antrą kartą nebegali nuvykti. To priežastis - nei vienas kapitonas nenori ten tavęs vežti. Tačiau kaip paaiškinti, kad antrą kartą ten negali nuvykti net turėdamas savo laivą?
3. Vakare paskui bet kurio shopo savininkus galima nueiti į jų miegamąjį, kur stovi skrynios su daug daiktų. Kad bičai eina miegoti nekreipdami dėmesio į svetimų chebrą, stovinčią šalia, jau savaime absurdas. Dar linksmiau, kai bandant kirviu atidaryti jų skrynią, NPC pabunda ir puola muštis...bet, tip: jie nepabunda, skrynią išsprogdinus dinamitu. Išbandyta. Visi skrynioje buvę daiktai, suprantama, po sprogimo sveikutėliai.