Tie autoriai yra mokslininkai, praėję ir atlaikę kritiką, savo srities autoritetai (nors kai kurios tų knygų, kaip apžvalginės yra labiau vadovėliai, viena netgi mokslo romanas, bet manipuliavimu faktais jų neapkaltinsi). Gal tai ir neatrodo kaip kažin kas, bet yra vienas dalykas, kuriuo šie autoriai nekelia didelių abejonių -- tai sąžiningumas metodologijos atžvilgiu. Jie tose knygose rašo apie kitus žmones, kurie bandė aiškintis tiesą apie įvairius socialinius reiškinius ir tas problemas stengėsi nagrinėti atviru protu, apie žmones, kurie stengėsi laužyti sustabarėjusios minties barjerus ir sėkmingai tą padarė. O dėl pačios metodologijos, tai prašau man parodyti atviresnį ir sąžiningesnį metodą nei mokslinis ir aš atsisakysiu to ką čia parašiau.
Aišku, tiesa yra tokia, kad kai kurios mintys, idėjos, jų konstrukcijos ir sistemos tiesiog apsėda atskirus žmones, jų grupes ar ištisas visuomenes. Taip pat, visos civilizacijos, taip pat ir mūsų, turi savo pamatinių vertybių sistemas, kurios, nors praktiniu požiūriu nevertintinos vienareikšmiškai teigiamai ar neigiamai, mokslo arba tiesos paieškų požiūriu yra žalingos kaip išankstinis nusistatymas ar šališkumas tiriamo klausimo atžvilgiu. Kita vertus ir tos pačios masinės idėjos neatsiranda iš tuščios vietos (kritika, jei taikoma visiems lygiai, yra galingas instrumentas aiškinantis klaidingas idėjas ir idėjų konkurencijoje išlieka stipriausios, kitaip tariant, adekvačiausiai atspindinčios realybę). Tačiau mokslas kaip žinių gavimo, tikrinimo ir kaupimo metodas tam ir yra sukurtas, kad tokias problemas būtų galima nugalėti. Visiškas objektyvumas empiriškai neegzistuoja, tai ideali kategorija, bet mokslo metode šis idealas yra pamatinis.
Beje, atrodo, Golemai, kiek diskriminuoji socialinius mokslus gamtos mokslų atžvilgiu.
Apibendrinant, jei ir būtų kažkoks sąmokslas neleisti žmonėms pažinti pasaulio, savo aplinkos, tai kuriems galams jiems duoti mokslo metodą, kuris visokius tokius sąmokslus kerta iš pagrindų. Orvelo aprašyta totalitarinė distopija, kad galėtų egzistuoti nepaisant prieštaravimų tarp empirijos ir "mokslo-religijos kraujomaišos" reikalavo šizofreniško mąstymo, dvimintės. Panašiai buvo ir TSRS, kur ypač socialiniai mokslai nuo to labai nukentėjo. Bet matau, kad tai labai plati tema, visko tikriausiai neįmanoma sutalpinti net į knygą, o be to, ši mano rašliava, norint viską aprėpti jau atrodo eklektiška. Žodžiu, labai įdomu, norėčiau apie tai tęsti, bet turbūt geriau dėti tašką.
P.S.
Mokslas leidžia ir skatina kritikuoti ne tik kitokias metodologijas, bet ir save patį. Tokiu atveju pažinimo galimybes riboja tik žmogaus jutimo ir suvokimo ribos.