Truputį apie "anapusinę" šamanizmo pusę. Aišku, viskas, ką parašysiu toliau, paimta iš įvairaus meto geltonosios literatūros, pletkų ir kitų visiškai nepatikimų šaltinių. Ir taip:
Aprašytas vienas atvejis, kai pas šamaną atėjo mirusio vyriškio žmona, nepamenu dabar ko jai reikėjo iš amžinatilsį vyro, bet šamanas norėdamas susisiekti su jo siela paliepė jį užkasti po žeme, o toje vietoje 40 dienų kūrenti ugnį. Praėjus paskirtam laikui ugnis buvo užgesinta, šamanas atkastas ir jis pasakė našlei, ką ji norėjo sužinoti.
Labai įdomiai šamanai rinkdavosi savo mokinius ( čia ir toliau kalba eina apie Sibiro tautelių šamanus). Žmogus tik gimęs jau būdavo pžymėtas, kad taps šamanu, nes sirgdavo vadinamąja "šamanų liga". Iš aprašymo tai labai panašu į katatoninę šizofreniją su haliucinaciniu sindromu. Vaikas regėdavo kitiems nematomus daiktus, nesiorientuodavo aplinkoje, pabėgdavo iš namų, įsikardavo į medžius ir šiaip elgdavosi, kaip apsėstas. Šamanas tokį vaiką pasiimdavo ir pradėdavo mokyti.
Iniciacija į šamanus primena sceną iš siaubo filmo: šamanas užkurdavo ugnį po didžiuliu puodu, kuriame virdavo kažkoks "patentuotas" mišinys, po to nupjaudavo mokiniui galvą, o kūną dalimis sumesdavo į verdantį "sultinį". Tuo metu galva būdavo gyva ir suprasdavo, kas vyksta. Išvirusį mokinį šamanas vėl surinkdavo dalimis ir atgaivindavo. Nuo tada mokinys įgydavo imunitetą dvasių apsėdimams ir pradėdavo mokytis šamanizmo.
Yra aprašyta atvejų, kai susitikę su svetimšaliais šamanai įeidavo į transą ir gebėdavo bendrauti su jais gimtąja šių kalba.
Aišku, kaip yra iš tikrųjų nepatikrinsi, bet ne viskas susiveda tik į masinę hipnozę ir žmonių mulkinimą.
|
