Ha kažkaip tai gaunasi, kad tampi mano etatiniu ginčų oponentų. Iškarto sakau, kad neturiu nieko prieš ir kad mėgaujuosi tokiais pasiginčijimais
.
Nomad jau atsakė. Taip, keisis. Ir ką? Nematau tame problemos. Ir „šeima“ ar „giminė“ man nėra kažkokios vertybės, dėl kurių per daug sukčiau galvą.
Žmonių tarpusavio bendravimas paremtas šiomis kertinėmis savokomis. Ar tikrai toks praradimas būtu toks jau neskausmingas kaip jųs bandote įteigti? Ar tikrai traukymas visų gilesnių ryšių su kitais žmonėmis yra "nieko tokio" ar "so what?". Paskubėjus viską išmesti labai greitai gali pasirodyti, kad gali gyventi amžinai o kam nebežinai.
1. Jei gyvenimo trukmė neribota – kodėl gi nepaskirti dar 100, 200 ar 500 metų?
2. Net jei ir netampi geriausiu – gali išmokti labai netgi nemažai. Apskritai, daugelyje sričių (gal nėt visose) po tam tikros ribos stažo reikšmė darosi minimali. Nesvarbu, ar tu treniruojiesi 20 metų, ar 100 – tobulėjimas tokiu atveju jau yra labai lėtas, treniruotės iš esmės tik palaiko formą bei įgūdžius, o galimybę tapti geriausiu lemia talentas (bent jau sporte juodo darbo reikšmė didžiausia vidutiniame lygyje. Tiek pradžioje, tiek pačiose viršūnėse viską lemia įgimti gabumai.) Taigi, jei gabumų turi – tokia gyvenimo trukmė tau leis iškopti į pačią viršūnę daugybėje sričių. Tuo tarpu dabar aš to padaryti negaliu, nes tiesiog tam nepakaks laiko.
Pradžiai kalbėjau apie pratęstą gyvenima, nes neribotas man atrodo toks košmaras jog net nesinori jo analizuoti...
Bet bendrai paėmus tavo postas iliustruoja mano pozicija. Prieš tai buvusiame savo poste parašei, kad mesi šokius kai tapsi pasaulio čempionu. O dabar gaunasi taip, kad neturėdamas įgimtų gabumų tu ramiai gali niekada netapti čempionu? Ar tada nesigaus kad tu iššvaistai visą gyvenimą veiklai kuri neatneša pasitenkinimo? Kad dar liūdniau būtu tas gyvenimas truktu šimtmečius?
Iškarto atsakau į argumentą, jog jei rasčiau jog man tai nėra malonu ir susirandu geresni užsiėmimą: Taip perrinkimo būdu gana nesunkiai gali sužinoti jog esi apvali vidutinybė, ir kaip paskiau likusius amžius gyventi?
Galų gale labai nesunku teoriniame lygije sakyti, kad oj kaip aš viską išbandyčiau, bet kai jau pamėgintum ganėtinai žmogiška nutarti jog nieko nenori...
Na, taip, teks dirbti. Turėdamas milžinišką stažą ir plačias žinias tu pajėgsi sukurti labai daug naudingo darbo produkto, taigi, užsitikrinsi sau geras pajamas.
Jei cituoji tai cituok viską. Pradžiai tik nedaug žmonių dirba tokį darbą kuris jiems teikia malonumą ir apskritai visų psichologų yra siūloma periodiškai (dažniausiai girdėjau kalbant apie 5 metus) keisti veiklos pobūdi. Taigi Dalis žmonių suksis kaip viesulas ieškodami kur čia geriau įsikūrus o dalis užsisės į vietą kur užtektinai gerai dirbasi ir labai neerzina ir sedės ten iki pensijos (dafigą). Ramiai gali nutikti, kad nebus arba milžiniškos patirties arba darbo kur tą milžinišką patirti kišti...
Sekantis momentas: laikas kai dirbi ramiai gali kirstis su laiku kurį skiri hobiams. nes šansas kad sugebėsi juos suderinti nebus didesnis negu dabar (kiek ant pasulio reikia nardytojų alpinistų ir istorikų?).
Jei teigti, kad sukuriama ideali vartotojiška visuomenė tai su kiekvienais metais didėja Tau pavojus tapti dar viena daržove Dirbk>Pirk>Mirk grandinėje (nesvarbu kad dirbk ir pirk kartosis daug kartu).
1. Aš noriu gyventi ne dėl Šviesaus Rytojaus, o dėl Nuostabaus Šiandien, kuriuo aš mėgaujuosi. Ne dėl ateities tikslų, o dėl paties proceso.
2. Na, jei tau gyvenimas – šliaužimas purvu, kodėl tu dar čia? Virvė, muilas, taburetė, ir „šliaužti purvu“ liks tik porą minučių vietoje 50 metų
Tai kame ginčas? Aš ir noriu pasakyti, kad žmonės turėtu bent atkreipti dėmesį į Nuostabų Šiandien. Gailestis, kad diena praėjo ir kad mirtis viena diena arčiau, niekaip mano galvoje nesusisieja su Nuostabiu Šiandiena. Žmonės kurie rėkia jog jiems neužtenka laiko kad gyventi man neatrodo kaip tokie kurie gali įvertinti Nuostabų Šiandiena nes nesvarbu kas bet jiems vistiek reikia Šviesaus Rytojaus (Ir kuo daugiau tuo labiau)
O dėl 2 dalies... Pavydžiu tamstai jaunatviškumo. Kai yra tik Diena ir Naktis, Tamsa ir Šviesa, Amžinybė ir Nebūtis... Bet pavydėkite ir Jūs man sugebėjimo džiaugtis keliu kuris jungia tuos kraštutinumus. Sugebėjimu džiaugtis kiekvienu žingsniu, kiekvienu atokvėpiu. Be gailesčio, be baimės ir be skaičiavimo kiek nuėjau ir kiek dar man liko. Man nereikia daugiau oro negu galiu iškvėpuoti ir nereikia daugiau kelio negu galiu nueiti...