Pavyzdžiui kad tai yra vienas iš vakarų civilizacijos žlugimo simptomų. Nes kol kas panašūs socialiniai reiškiniai reiškė būtent tai o ne kad tai yra priešinga žmogaus prigimčiai. Po ko sekdavo atėjimas žmonių grupės kuri palaikė glaudesnius ryšius su savo prigimtim (barbarai ir šiaip "necivilizuoti") ir tiesiog sutrypdavo tuo "civilizuotus" po ko perimdavo jų papročius ir vystydavo juos toliau kol patys nepradėdavo pernelyg atitolti.
Net ir koreliacija čia mažų mažiausiai abejotina. Net nekalbu apie priežastingumą
Savo pozicijai iliustruoti galiu pasiųlyti "Doriano Grėjaus paveikslą" ir daugumą romanų apie vampyrus...
Ką galite pasiūlyti jūs mano brangieji oponentai?
Ko gero, nieko. Manau, tai tiek pat stiprus argumentas, kaip ir rėmimasis fantastine literatūra
(Nors jei jau gilintis – paimkime Zelaznyj „Ambero princus“).
Tas „traukymas“ ir taip nuolat vyksta – vieni žmonės iš gyvenimo dingsta, kiti ateina. Ką pakeistų ilgesnis gyvenimas?
Elementariu "sutraukymų" kiekiu. Kiekvienas toks trūkis žaizda. Ar tikrai labai emociškai sužalotas žmogus gali būti laimingas i atnešti laimę kitiems?
Taigi, tuomet gal vertėtų apskritai vengti santykių, kad tik „žaizdų“ nebūtų?
Ne, nesutinki? Jei nesutinki – matyt, pripažįsti, kad bendravimo malonumas vertas nutrūkusių santykių sukeliamo diskomforto (if any). Ir, kaip jau buvo paminėta, gyvenimiška patirtis leidžia kur kas lengviau visą tai ištverti.
Bet, neįsižeisk, tačiau noras apimti kaip galima daugiau veiklos panašus iš šunį su trim kamuoliukais. Ir žaisti norisi, bet negali nes visi nasruose netelpa, ir palikti gaila nes juk kamuoliukas!!!
Būtent taip. Ir ka?
Žmogus moka pasirinkti ir įvertinti kas jam geriau ir naudingiau. Kaip draugė išsireiškė: jei negali per 50 metų padaryti tai negalėsi ir per 100...
Ką turėtų reikšti ta frazė apie įvertinimą? Taip, tarkime, man naudingiau veikla A, tačiau aš mielai užsiimčiau ne tik veikla A, bet ir veikla B ir C, kuri man truputi mažiau naudinga ar maloni.
Ir kodėl būtent 50 metų vs 100? Vadovaujantis ta pačia logika (iteratyviai trumpinant periodus) galima teigti, kad jei per 1 dieną to padaryti negali, tai negalėsi ir per 100 metų. Ar teiginys vis dar teisingas? Jei ne, ar teisingas pradinis teiginys, kuo jis paremtas ir apskritai, ar nenurašytas jis nuo lubų?
Pasitikėsiu tavo žodžiu. Tiesiog bent jau man atrodo, kad toks dalykas veiktu vistiek kažkas privalo dirbti. Dabar dirba jaunesni kurie dar nespėjo sukaupti patirties ir turto. Ar ne dėl to ir kyla problemos labiau išsivysčiusiose šalyse kur pasidaro pernelyg daug pencininkų ir nėra kad dirba? (Jei klystu netęsk šitos temos...)
Re: zmonems, kurie tikisi dirbti 50 metu, o po to gyventi 500 metu is investiciju: Sekmes!
Faktas, kad egzistuojant pakankamai daug ilgaamžių ekonomika turėtų būti iš pagrindų restruktūrizuota. Todėl ir pateikiau prielaidą – tai veiks, tik išlikus dabartinei kapitalistinei ekonomikos sistemai.
Tiesiog manau, kad kraštutinumai nėra tai ko man reikia. Aukso vidurio principas: Kas per daug tas nesveika (neneša laimės).
O kodėl būtent tie apgailėtini 60-70 metų yra „aukso vidurys“? Gal tai kraštutinis minimumas?
Išnarstysiu tamstos pasakymą: Kodėl kraštutinumai? Iškarto ir visiems laikams (dėl to kas variantas b yra permanentinis sprendimas irgi pasidaro permanentinis) nusprendžiame apie dalyką apie kurį neturime ir niekada neturėsi visos konkrečios informacijos (Gyvenimas) ir padarome dvi išvadas. Arba a) taip ir gyveni arba b) ne ir miršti...
Primink man kraštutinumo sąvoką...
O kokie būtų nekraštutiniai sprendimai šioje situacijoje?