Aš šiek tiek pakurstysiu ugnį, tardamas "Kas yra tikėjimas?".
Tikėjimas (šiame kontekste) yra kažkokių žinių laikymas patikimomis, tikromis, objektyviomis, atitinkančiomis realybę (tikiu, kad sunkesni už orą daiktai gali skraidyti; tikiu, kad pomirtinis gyvenimas egzistuoja).
Dažnai tikėjimas yra perkeliamas labiau į sąmonės/dvasinę būseną, kai šiuo žodžiu apibūdinama dar ir meilė savo tikėjimo objektui ir panašiai.
Kartais tikėjimas priešpastatomas žinojimui, aceit, tiki tik tuo, ko nežinai, o kai žinai, nereikia tikėti. Šiuo atveju „žinojimu“ vadinamas kažkokios informacijos turėjimas ir jos laikymas absoliučiai, 100% patikima – mano, kaip skeptiko, nuomone 100% patikimumas neįmanomas, todėl aš šia prasme nenaudoju nei tikėjimo, nei žinojimo sąvokų.
Dar kartais tikėjimas naudojamas kaip pasitikėjimo sinonimas (tikiu savo jėgomis; tikiu, kad tu išlaikysi testą).
Ar atsakiau į klausimą?
Religija nuleist iki tokio lygio: mano dievas geresnis, nei tavasis, nes...; aš esu baltu tikėjimo atstovas ir aš tuo didžiuojuosi; ir visi kiti sekantis beprasmiai klausimai. Visi jie tik įpila šaukštą deguto į medaus statinę.
Na taip, visokių žmonių būna ir visokių požiūrių jie turi.
Biblija, koranas, kabala, pasakojamoji tautosaka... Mus moko doroves normų, formuoja fiktyvų mūsų supratimą apie gėrį ir blogį... - ten išrašyta išmintis: to laikmečio, tos geografines padėties ir dar n priežasčių.
Na, taip... tik atkreipsiu dėmesį, kad moko tos dorovės, kokia buvo tais laikais. Tai ne visada sutampa su šiuolaikine dorove, kaip kad greičiausiai mūsų dabartinė dorovė nesutaps su po 1000 m. paplitusia dorove. Nekalbant apie „šiuolaikinės“ dorovės skirtumus įvairiose kultūrose. Tad 2500 m. senumo knyga iš Artimųjų rytų gali būti visiškai bevertė kaip dorovės vadovėlis šių laikų Polinezijoje