Uch, bus darbo
...
Nežinia kokiu pagrindu jis priešpastatomas vaizduotei, kas yra, tiesiai tariant, absurdas.
Iš kokios pusės žiūrime:
Mokslas yra daugiausia tikslus dalykai arba bent jau paremti kažkokia teorija. Jeigu mokslininaks pradės fantazuoti į lankas nemastydamas moksliškai jam gausis gaidys, o ne atradimas.
Tokiu pat sekmingumu as galiu iškelti hipoteze, kad pasauli sukurė beprotis praeito pasaulio mokslininkas.
Aš nenoriu pasakyti, kad mokslui visai nereikia vaizduotes, bet noriu pasakyti, kad per didelė vaizduotė, o tai yra vaizduotė, kuri prieštarauja arba bent neatsižvelgia į iki tol buvusias ir ar apskaičiuotas mokslo tiesas yra netinkama mokslui. Todėl ir bandžiau priešinti.
Mokslas privalo susitaikyti su tuo, kad pasaulis gražus – juk mokslininkas negali visą laiką sėdėti ir tik išradinėti – kas iš to gaunasi – mokslininkai audžia mintis audžia, aplinkui nežiūri, sukuria bombą, o tik sukūrus supranta – “oj, mano išradimas žodo žmones griauna pasaulį”.
Visgi pirmiausia (bukai cituosiu wikipedia) mokslas yra "sistematinis procesas kurio tikslas yra įgyti daugiau žinių ir gilesnį supratimą."
Taigi, teorishkai, jis gali padeti suprasti ir mena - tai yra per gilia meno vartotojo mastymo (psichologija, fiziologija ir t.t.) tyrima ir analize jis gali padet suprast, kodel vieni dalykai sukelia zhmonem estetini pasitenkinima, o kitiems - ne. (Nuo pradiniu - kodel zhalia spalva ramina, o raudona - atvirkshchiai...)
Prisipazhinsiu, dabar tingiu ieshkot linku, bet manau (ir prisimenu), kad tokiu studiju jau nemazhai yra ir toliau turetu but dar daugiau.
Galim netgi pafantazuoti apie AI- menininka
(chiur - tai mano ideja
, nebent kas jau ankshchiau spejo koki aps suskelt... atrodo jau spejo - ir gan senokai
)
teoriškai ir kriauses galima matuoti apelsinais.
O rimtai...
Mokslas gali meną išnagrinėti iš moksliškos pusės, bet aš nemanau, kad mokslas (vienas) galėtų atlikti meno vaidmenį, matematiškai sukurdamas meną. Žinau ten tuos kompiuterinius piešinius, bet dar net proto bokštai nežino ar tai menas ar ne ir dėl to nenorėčiau ginčytis. Taip, teoriškai ymanoma net išvesti matematinių formulių krūvą, pagal kurią matematikas atkurtų paveiksloi vaizdą.
Morales normos ir menas nera tas pats... anaiptol
Kuo menas yra moralės normos mokslui - mokslas išradinėdamas yra aklas. Nesvarbu kokia sritis. Paimamame minėtą atomo fiziką. Mokslininkas tyrinėja radioaktyvumą negalvodamas ar jo atradimas žudys žmones ir naikins ar tiesiog bus dar vienas žingsnis į galutinį dalelių supratimą. Vat o mokslininkas, kuris supranta pasaulį, suvokia, kad visgi būtų gaila tokį pasaulį išsprogdinti velniop, t.y. paveiktas meno, jis užsiaugins didesnias moralines normas, negu tas, kuris meno nėra akyse matęs. Ir vat toks mokslininkas, su moralinėmis normomis labaiu nukreips savo tyrimus į mažiau pritaikomą sprogimams sritį. Aišku su eiliniu gal, nes mokslininkai dažniausiai nėra pagrindinio bandos jausmo stipriai veikiami.
ypac pabresiu, kad moksla ar mena tapatinti su morale yra keista.
O kas formuoja mokslininko ar menininko moralę? Konkrečiau - kas suformuoja žmogaus nuomonę apie pasaulį jeigu ne tai ką jis mato daroma ir ką jis pats dirba?
"grozis" ne toks paprastas naivus dalykas ("melas"??)
Grožis savaime nėra melas. Grožis, kuris buvo nukopijuotas nuo pasaulio yra nukopijuota grožir ir jis tuo savo nukopijavimu meluoja. Juk visada vertinamas da Vincio orginalas, o ne kažkokia kopija, kurią padarė girtas Antanas sedėdamas rūsyje, bet mokėdamas nulaikyti teptuką ir puikiai nukopijuojantis "Mona Liza"?
Ta aš iškeliu ir čia. Menas yra pasaulio sukurto grožio kopija. Nors jis ir vertas daug, nes parodo mums tai kas yra gražiausia, bet jis tuo pačiu yra padielka, netikras.. - melas. Bet ne blogaja prasme.
Idomus klausimas ar mokslas ir mokslo zinios prideda prie estetinio pojucio.
i tai atsako:
Pavyzdziui, ziureti baleta gali buti idomiau nezinant visu baleto technikos ypatybiu. Nes, jas zinant, pamirsti miska (visa kurini), o pradedi ziureti i medzius (ar balerina padare taisyklinga plije).
Apklausoje nera galimybes pasirinkti: "Menas ir mokslas abu reikalingi", bet be kazkokio ju susijungimo, todel balsavau abrakadabra.
oj velnias.
dažnai nesuprantant srities ir nežinant, kur reikia žiūrėti, nesupranti, ir kas čia gražaus. Pavyzdžiui, jei vertinsi siurrealistinį paveikslą pagal tai, kiek tiksliai jame atvaizduota realybė, labai apsišausi. Taip pat ir peizažas vargiai patiks, jei bandysi jame įžiūrėti kokių tai gilesnių idėjų.
Jeigu žmogus nesupranta kas yra gražaus tai nereiškia, kad kūrinys yra negražus (nes tai neįmanoma vien dėl subjektyvumo) tai gali reikšti, kad to žmogaus meno srityje yra šiek tiek per menkos... Neturiu omenyje konkrečiu žmonių.
(kažkaip lėvai jau pradedu komentuot...)
Visų pirmą nemanau kad galima tapatinti mokslą ir technologiją. Žinoma šie dalykai yra labai tampriai susiję, tačiau ar technologija yra vienintelis mokslo produktas ir ar galėtume teigti kad technologinio vystymosi poreikis yra vienintelė mokslinės veiklos motyvacija. O kur dingo smalsumas? Juk didelė mokslinės veiklos dalis neturi akivaizdaus pritaikymo (tai nereiškia kad fundamentalių mokslo šakų pasiekimai jų neturės ir ateityje).
Smalsumas... Didžioji žmonių masės dalis. ta vadinamoji banda... Ji patenkina savo smalsuma labai paprastu būdu. Religija. Smalsu kodėl žaibuoja - dievas. Kodėl nusiperdei dabar, o vakar to nedarei? - dievas. Lavbai paprasta ir smalsumas žudomas. Šiaip kaip sakiau pradine tyrimo jėga smalsumas gali būti tik visuominėje, kur jau egzistuoja kažkoks mokslininkų būrys arba atsiradus išimtinei asmenybei. Vat čia vėl pasireiškia negalėjimas numatyti žmonijos ateities, nes viskas taikomka bandoms...
Skaitant apie meną susidaro įspūdis kad menas yra tik gamtos plagijavimo priemonė. O kur meno pagalba perteikiamos idėjos, emocijos? IMHO fotografija nėra grožio įamžinimas - tai kūryba.
Neturėjau omenyje būtent gamtos kaip žolės ar gyvūno. į gamtą įeina visa visata. Emė yra tame, kad čia aš remiuosi tuo, kad jokia nauja idėja neatsiranda - viskas kažkiek kopijuojama. Taip menas ir fotografija gali atrodyti gražiau negu tiesiog pamatytas kažkoks momentas gyvenime. Kodel? Nes kai gražu gyvenime - tai gražu kažkur dideliame dideliame plote. O menas sutelkia tavo žvilgsnį į vieną vietą į vieną tašką ir tada gauname končentruotesnį grožį ir subjektyviai tai atrodo gražiau. Lygiai taip pat su fotografija. Kol fotografas nenufotografuoja medelio daigo, tol milijonai žmonių gali pro jį vaikščioti ir jo net nepastebėti. Nors tai ir gražu.
Taip pat nesutikčiau su mokslo ir meno supriešinimu. Tai yra du persipynę žmogaus veiklos aspektai ir jokio nesutarimo aš čia nematau. Ar tau neatrodo kad tavo aprašyta utopija jau dabar egzistuoja? Pats pateiki krūvą pavyzdžių kur menas ir mokslas yra tampriai susiję. Meno ir mokslo priešprieša yra greičiau subjektyvaus suvokimo išdava nei objektyvi realybė. Jei savo rašiniu norėjai paskatinti pasaulį keistis ar nevertėtų pradėti nuo savęs ir apmąstyti kodėl šias dvi sąvokas supriešini tu?
Mokslas ir menas nėra du visiški priešai, bet visgi šios sritys nėra susijusios. Šiaip aš tiesiog laikausi nuomonės, kad nors ir išsiskirsčius gyvenimui į atskiras dalis (kažkada buvo matematika, o dabar stereometrija, algebra, kombinatorika, planimetrija... nors vis dar ir matematika...) pasaulis lygtais tobulėja greičiau - specialistas gali būti specialistru savo srityje ir nesijaudinti dėl kitos, bet tai veda į dar didesnį susiskaidyma. Ir tas yra negerai. Pasaulis neturi keistis drastiškai ir staiga, tiesiog menas, kaip grožio perteikimo priemonė neturėtų būti pamirštas mokslo ir atvirkščiai. Aišku, yra daug susiliejimo pavyzdžių, bet aš vadinčiau juos ne susiliejimo pavyzdžiais, o dar neatsiskyrusių vietų pavyzdžiais, kas jau skamba daug pesimistiškiau ir blogiau. Jeigu visos sritys išsibėgios per daug didėja nebesurankiojimo grėsmė.